Laikina versija
BENDROJO TEISMO (antroji kolegija, posėdžiaujanti penkių teisėjų sudėties) SPRENDIMAS
2026 m. spalio 21 d.(*)
„ Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Apmokestinimas – Bendra PVM sistema – Prekių importas – Direktyvos 2006/112/EB 2 straipsnio 1 dalies d punktas ir 30 straipsnis – Burinės valties įvežimas į Sąjungą be pateikimo muitinei priežiūros ir remonto darbams atlikti – Apmokestinimo momentas ir prievolė apskaičiuoti mokestį – Direktyvos 2006/112 70 straipsnis ir 71 straipsnio 1 dalis – Leidimo taikyti laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą nebuvimas – Muitų sąjunga – Sąjungos muitinės kodeksas – Skolos muitinei išnykimas išvežus iš Sąjungos muitų teritorijos – Reglamento (ES) Nr. 952/2013 124 straipsnio 1 dalies k punktas – Sąvoka „naudojamos prekės“ “
Byloje T‑383/25
dėl Bundesfinanzhof (Federalinis finansų teismas, Vokietija) 2025 m. vasario 18 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2025 m. gegužės 28 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Hauptzollamt A
prieš
Segelbootwartung
BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija, posėdžiaujanti penkių teisėjų sudėties),
kurį sudaro pirmininkė N. Półtorak, teisėjai G. Hesse, G. Steinfatt, D. Petrlík (pranešėjas) ir I. Dimitrakopoulos,
generalinė advokatė M. Brkan,
posėdžio sekretorius P. Cullen, administratorius,
atsižvelgęs į tai, kad 2025 m. birželio 12 d. Teisingumo Teismas pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 50b straipsnio trečią pastraipą perdavė Bendrajam Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą,
atsižvelgęs į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 50b straipsnio pirmos pastraipos c punkte nurodytą sritį ir į tai, kad nėra savarankiško klausimo dėl išaiškinimo, kaip tai suprantama pagal minėto statuto 50b straipsnio antrą pastraipą,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
įvykus 2026 m. kovo 25 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Segelbootwartung, atstovaujamo Rechtsanwälte M. Hanke ir M. Hanke,
– Graikijos vyriausybės, atstovaujamos K. Konsta, A. Magrippi, S. Papaioannou ir M. Tassopoulou,
– Europos Komisijos, atstovaujamos P. Carlin, B. Eggers ir F. Moro,
susipažinęs su 2026 m. birželio 3 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, 2006, p. 1) (toliau – PVM direktyva) 2 straipsnio 1 dalies d punkto, 30 bei 70 straipsnių ir 71 straipsnio 1 dalies, taip pat 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (OL L 269, 2013) (toliau – Muitinės kodeksas), 124 straipsnio 1 dalies k punkto išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Hauptzollamt A (Centrinė muitinė A, Vokietija; toliau – Hauptzollamt) ir Segelbootwartung ginčą dėl importo muitų ir importo pridėtinės vertės mokesčio (PVM), kurių iš pastarosios šalies reikalaujama už burinės valties įvežimą į Vokietijos teritoriją.
Teisinis pagrindimas
Sąjungos teisė
PVM direktyva
3 PVM direktyvos 2 straipsnyje nustatyta:
„1. PVM objektas yra šie sandoriai:
<...>
prekių importas.
<...>“
4 PVM direktyvos 30 straipsnyje nurodyta:
„Prekių importas“ – prekių, kurios nėra išleistos į laisvą apyvartą, kaip nustatyta [SESV 29 straipsnyje], įvežimas į [Sąjungą].
<...>“
5 PVM direktyvos 60 straipsnyje nustatyta:
„Prekių importo vieta yra valstybė narė, kurios teritorijoje yra prekės, kai jos įvežamos į [Sąjungą].“
6 PVM direktyvos 70 straipsnyje numatyta:
„Apmokestinimo momentas įvyksta ir prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda tada, kai prekės yra importuotos.“
7 PVM direktyvos 71 straipsnyje nustatyta:
„1. Kai į [Sąjungą] įvežamoms prekėms taikoma viena iš 156, 276 ir 277 straipsniuose nurodytų procedūrų ar aplinkybių, arba laikinojo įvežimo visiškai neapmokestinant importo muitais procedūros, arba išorinio tranzito procedūros, apmokestinimo momentas nustatomas ir prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda tada, kai prekėms nebetaikomos tos procedūros ar aplinkybės.
Tačiau, kai už importuojamas prekes reikia sumokėti muitą, žemės ūkio mokesčius arba pagal bendrąją politiką nustatytas jiems lygiavertes rinkliavas, apmokestinimo momentas ir prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda tada, kai įvyksta apmokestinimo tais mokesčiais momentas ir atsiranda prievolė juos apskaičiuoti.
<...>“
Muitinės kodeksas
8 Muitinės kodekso 38 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:
„kai skola muitinei atsiranda dėl muitų teisės aktų nesilaikymo, tikslinga atsižvelgti į atitinkamo asmens sąžiningumą ir sumažinti skolininko aplaidumo padarinius“.
9 Muitinės kodekso 79 straipsnyje nustatyta:
„1. Importo skola muitinei, susijusi su prekėmis, apmokestinamomis importo muitu, atsiranda, jei neįvykdoma:
a) bent viena iš muitų teisės aktuose nustatytų pareigų, susijusių su ne Sąjungos prekių įvežimu į Sąjungos muitų teritoriją, jų paėmimu iš muitinės priežiūros arba su tokių prekių gabenimu, perdirbimu, saugojimu, laikinuoju saugojimu, laikinuoju įvežimu arba disponavimu jomis toje teritorijoje;
<...>
2. Skolos muitinei atsiradimo laiku laikomas vienas iš šių momentų:
a) kai neįvykdoma arba nustojama vykdyti pareiga, kurios nevykdymas nulemia skolos muitinei atsiradimą;
<...>
3. 1 dalies a ir b punktuose nurodytais atvejais skolininku laikomas bet kuris iš šių asmenų:
a) asmuo, kuris privalėjo įvykdyti atitinkamas pareigas;
<...>“
10 Muitinės kodekso 124 straipsnyje numatyta:
„1. <...> importo arba eksporto skola muitinei išnyksta kiekvienu iš šių atvejų:
<...>
k) kai, atsižvelgiant į 6 dalį, skola muitinei yra atsiradusi pagal 79 straipsnį ir muitinei pateikiami jai priimtini įrodymai, kad prekės nebuvo naudojamos arba suvartotos ir buvo išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos.
<...>
6. 1 dalies k punkte nurodytu atveju skola muitinei neišnyksta bandžiusiam apgauti asmeniui ar asmenims.
<...>“
11 Muitinės kodekso 139 straipsnyje nustatyta:
„1. Į Sąjungos muitų teritoriją įvežtas prekes, po to, kai jos atvežamos į nurodytą muitinės įstaigą ar kitą muitinės nustatytą ar jai priimtiną vietą, arba į laisvąją zoną, muitinei nedelsdamas pateikia vienas iš šių asmenų:
a) į Sąjungos muitų teritoriją prekes įvežęs asmuo;
<...>“
12 Muitinės kodekso 210 straipsnyje buvo nustatyta:
„Prekėms gali būti įformintos specialiosios procedūros, priskirtinos kuriai nors iš šių kategorijų:
<...>
d) perdirbimo, kuriai priskiriamos laikinojo įvežimo perdirbti ir laikinojo išvežimo perdirbti procedūros.“
13 Muitinės kodekso 211 straipsnyje nurodyta:
„1. Muitinės leidimo reikia:
a) norint taikyti laikinojo įvežimo perdirbti ar laikinojo išvežimo perdirbti procedūrą, laikinojo įvežimo ar galutinio vartojimo procedūrą;
<...>
2. Muitinė suteikia leidimą, taikomą atgaline data, kai įvykdytos visos [šioje dalyje nustatytos] sąlygos:
<...>
3. Jeigu nenumatyta kitaip, 1 dalyje nurodytas leidimas suteikiamas tik asmenims, kurie įvykdo visas šias sąlygas:
a) yra įsisteigę Sąjungos muitų teritorijoje;
b) deramai užtikrina, kad operacijos bus tinkamai atliekamos. Įgaliotasis ekonominės veiklos vykdytojas (muitinės formalumų supaprastinimas) laikomas įvykdžiusiu šiame punkte nustatytą sąlygą, jei 38 straipsnio 2 dalies a punkte nurodytame leidime atsižvelgta į jo veiklą, susijusią su atitinkama specialiąja procedūra.
c) pagal 89 straipsnį pateikia garantiją, jeigu prekėms įforminus specialiąją procedūrą gali atsirasti skola muitinei arba pareiga sumokėti kitus privalomuosius mokėjimus;
d) atitinkamai naudoja prekes arba organizuoja jų naudojimą, arba atlieka prekių perdirbimo operacijas arba organizuoja jų vykdymą, jeigu norima taikyti laikinojo įvežimo arba laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą.
4. Jeigu nenumatyta kitaip ir be to, kas išdėstyta 3 dalyje, 1 dalyje nurodytas leidimas suteikiamas tik tada, kai įvykdomos visos šios sąlygos:
a) muitinė gali vykdyti muitinės priežiūrą nenaudodama administracinių priemonių, kurios yra neproporcingos siekiamai gauti ekonominei naudai;
b) leidimas taikyti perdirbimo procedūrą neturės neigiamo poveikio esminiams Sąjungos gamintojų interesams (ekonominės sąlygos).
<...>“
14 To paties kodekso 220 straipsnyje nurodyta:
„Su prekėmis, kurioms įforminta muitinio sandėliavimo arba perdirbimo procedūra, arba su laisvojoje zonoje esančiomis prekėmis gali būti atliekamos įprastinės prekių tvarkymo operacijos, skirtos nepakitusiai prekių būklei išsaugoti, jų išvaizdai ar prekinei kokybei pagerinti arba joms paruošti paskirstymui ar perpardavimui.“
15 Muitinės kodekso 256 straipsnyje nustatyta:
„1. Nedarant poveikio 223 straipsniui, ne Sąjungos prekėms įforminus laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą, jos gali būti naudojamos Sąjungos muitų teritorijoje atliekant vieną arba daugiau perdirbimo operacijų tokioms prekėms netaikant:
a) importo muitų;
b) kitų privalomųjų mokėjimų, numatytų kitose atitinkamose galiojančių teisės aktų nuostatose;
c) prekybos politikos priemonių, jeigu jomis nedraudžiama įvežti prekių į Sąjungos muitų teritoriją arba išvežti iš tos teritorijos.
2. Laikinojo įvežimo perdirbti procedūra gali būti taikoma ne remonto ir sunaikinimo atvejais tik tada, jeigu, nekliudant naudoti gamybos priedus, prekes, kurioms įforminta procedūra, įmanoma identifikuoti perdirbtuosiuose produktuose.
223 straipsnyje nurodytu atveju procedūra gali būti taikoma tada, kai įmanoma patikrinti, ar laikomasi nustatytų ekvivalentiškų prekių naudojimo sąlygų.
3. Be to, kas išdėstyta 1 ir 2 dalyse, laikinojo įvežimo perdirbti procedūra taip pat gali būti taikoma bet kurioms iš šių prekių:
a) prekėms, su kuriomis ketinama atlikti operacijas, kuriomis siekiama užtikrinti jų atitiktį išleidimo į laisvą apyvartą techniniams reikalavimams;
b) prekėms, su kuriomis turi būti atliktos įprastinės tvarkymo operacijos pagal 220 straipsnį.“
Deleguotasis reglamentas (ES) 2015/2446
16 2015 m. liepos 28 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) 2015/2446, kuriuo Reglamentas Nr. 952/2013 papildomas išsamiomis taisyklėmis, kuriomis patikslinamos kai kurios Sąjungos muitinės kodekso nuostatos (OL L 343, 2015, p. 1), 161 straipsnyje nurodyta:
„Nukrypstant nuo Kodekso 211 straipsnio 3 dalies a punkto, pavieniais atvejais muitinė gali, jei tai jai atrodo pagrįsta, suteikti leidimą taikyti galutinio vartojimo procedūrą arba laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą asmenims, įsisteigusiems ne Sąjungos muitų teritorijoje.“
Vokietijos teisė
17 Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos 2005 m. vasario 21 d. Umsatzsteuergesetz (Apyvartos mokesčio įstatymas) (BGBl. 2005 I, p. 386) 1 straipsnyje nustatyta:
„1. Apyvartos mokesčiu apmokestinami šie sandoriai:
<...>
4. <...> prekių importas į nacionalinę teritoriją;
<...>“
18 Apyvartos mokesčio įstatymo 21 straipsnyje numatyta:
„<...>
2. Importo apyvartos mokesčiui mutatis mutandis taikomos nuostatos dėl muitų;
<...>“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
19 Kita kasacinio proceso šalis pagrindinėje byloje, Šveicarijoje nuolat gyvenantis fizinis asmuo, automobiliu, valtims skirtoje priekaboje veždamas jo vardu Šveicarijoje registruotą burinę valtį (toliau – burinė valtis), kirto Vokietijos sieną, neatlikęs muitinės formalumų. Tą pačią dieną jo atžvilgiu buvo atliktas muitinis patikrinimas, per jį šis asmuo nurodė, kad vyksta į Vokietijoje įsteigtą bendrovę X, kad būtų atlikti burinės valties pakabinamojo variklio techninės priežiūros ir remonto darbai. Po šio patikrinimo Hauptzollamt pateikė pranešimą apie nustatytus muitus ir importo PVM, mokėtinus už burinės valties importą į Vokietiją.
20 Sumokėjusi importo muitus, kita kasacinio proceso šalis pagrindinėje byloje nugabeno burinę valtį į bendrovės X patalpas, kad būtų atlikti jos priežiūros ir remonto darbai. Atliekant šiuos darbus modifikuotas pakeliamojo kilio laikiklis ir į jį vėl įstatytas pakeliamasis kilis, patikrintas variklis, pataisytas degalų filtravimo įrenginys ir pakeistas išmetamųjų dujų katalizatorius. Tada kita kasacinio proceso šalis pagrindinėje byloje reeksportavo burinę valtį į Šveicariją.
21 Šis asmuo pateikė skundą dėl šio sprendimo 19 punkte nurodyto pranešimo apie nustatytus muitus ir importo PVM, tačiau skundas buvo atmestas. Tuomet jis kreipėsi į Finanzgericht (Finansų teismas, Vokietija), kuris panaikino šį pranešimą ir sprendimą dėl skundo, pateikto dėl to pranešimo. Finanzgericht (Finansų teismas) nusprendė, kad skola muitinei atsirado, nes kita kasacinio proceso šalis pagrindinėje byloje, vežusi burinę valtį ir kirtusi sieną, nepateikė nei aiškaus pranešimo apie prekių pateikimą muitinei, nei muitinės deklaracijos. Tačiau teismas išreiškė abejonių dėl importo PVM skolos už burinę valtį atsiradimo. Bet kuriuo atveju jis nusprendė, kad ši skola muitinei ir galima importo PVM skola išnyko pagal Muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies k punktą, nes burinė valtis buvo reeksportuota į Šveicariją ir ji nebuvo naudojama ar „vartojama“ Europos Sąjungos muitų teritorijoje.
22 Hauptzollamt dėl Finanzgericht (Finansų teismas) sprendimo pateikė kasacinį skundą Bundesfinanzhof (Federalinis finansų teismas, Vokietija), kuris yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ir teigė, kad burinė valtis buvo „naudojama“, kaip tai suprantama pagal Muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies k punktą, nes buvo perdirbta be leidimo. Todėl skola muitinei neišnyko, nepaisant vėlesnio burinės valties reeksporto. Be to, atsirado importo PVM skola, nes perdirbant burinę valtį buvo teikiamos paslaugos, taigi ji pateko į Sąjungos ekonominę apyvartą. Kita kasacinio proceso šalis pagrindinėje byloje iš esmės teigia, kad skola muitinei išnyko reeksportavus burinę valtį, ir ši negalėjo patekti į Sąjungos ekonominę apyvartą, nes atlikti darbai apsiribojo priežiūra.
23 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad skola muitinei atsirado pagal Muitinės kodekso 79 straipsnio 1 dalies a punktą, nes kita kasacinio proceso šalis pagrindinėje byloje įvežė burinę valtį į Sąjungos muitų teritoriją oficialiai nepateikusi jos muitinei, kaip reikalaujama to kodekso 139 straipsnio 1 dalyje. Vis dėlto tam teismui kilo abejonių, pirma, ar, be skolos muitinei, atsirado importo PVM skola pagal PVM direktyvos 2 straipsnio 1 dalies d punktą. Konkrečiai jis kelia klausimą, ar aplinkybės, kad burinė valtis buvo įvežta į Sąjungos muitų teritoriją nepritaikius muitinės procedūros ir kad dėl jos buvo pasyviai suteiktos priežiūros ir remonto paslaugos, tačiau ji nebuvo aktyviai naudojama kaip transporto priemonė prekėms tiekti ar paslaugoms teikti, pakanka, kad būtų nustatytas patekimas į Sąjungos ekonominę apyvartą, kuris vienintelis leidžia daryti prielaidą dėl vartojimo, dėl kurio gali atsirasti apmokestinimo PVM momentas. Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kilo klausimas, ar skola muitinei išnyko, kaip tai suprantama pagal Muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies k punktą, po to, kai vėliau burinė valtis buvo išvežta iš Sąjungos muitų teritorijos. Kadangi priežiūros ir remonto darbai negalėjo būti laikomi įprastinėmis prekių tvarkymo operacijomis, kaip jos suprantamos pagal Muitinės kodekso 220 straipsnį, neaišku, ar burinė valtis, nors jai ir nebuvo įforminta laikinojo įvežimo perdirbti procedūra, buvo naudojama Sąjungos muitų teritorijoje.
24 Šiomis aplinkybėmis Bundesfinanzhof (Federalinis finansų teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar transporto priemonė yra patekusi į Sąjungos ekonominę apyvartą, kai valstybėje narėje nėra naudojama kaip transporto priemonė, bet dėl jos atliekama paslauga (šiuo atveju – techninės priežiūros ir remonto darbai)?
2. Ar [Muitinės kodekso] 124 straipsnio 1 dalies k punktas turi būti aiškinamas taip, kad ne Sąjungos prekė yra naudojama, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, kai Sąjungos muitų teritorijoje atliekami tik jos techninės priežiūros arba remonto darbai ir paskui ji reeksportuojama?“
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo klausimo
25 Pirmiausia reikia pažymėti, kad nors pirmojo prejudicinio klausimo formuluotėje nenurodyta jokia Sąjungos teisės nuostata, iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvų aiškiai matyti, kad šį prašymą pateikęs teismas prašo išaiškinti PVM direktyvos 2 straipsnio 1 dalies d punkto, 30, 70 ir 71 straipsnių nuostatas, kurios aiškiai nurodytos tame prašyme.
26 Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar PVM direktyvos 2 straipsnio 1 dalies d punktas, 30, 70 ir 71 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad neteisėtas transporto priemonės įvežimas iš trečiosios šalies į valstybę narę, kurioje vėliau atliekami jos priežiūros ir remonto darbai, paskui, nepanaudojus jos kaip transporto priemonės, ją reeksportuojant už Sąjungos muitų teritorijos ribų, yra PVM apmokestinamas prekių importas.
27 Šiuo atžvilgiu pirmiausia reikia priminti, kad pagal PVM direktyvos 2 straipsnio 1 dalies d punktą prekių importas apmokestinamas PVM ir kad pagal šios direktyvos 30 straipsnio pirmą pastraipą prekių importu laikomas prekių, kurios nėra išleistos į laisvą apyvartą, įvežimas į Sąjungą.
28 Be to, PVM direktyvos 70 straipsnyje įtvirtintas principas, kad apmokestinimo momentas įvyksta ir kad prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda tada, kai prekės yra importuotos.
29 Galiausiai, PVM direktyvos 71 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje, be kita ko, numatyta, kad kai į Sąjungą įvežamoms prekėms taikoma viena iš procedūrų ar viena iš aplinkybių, nurodytų šiame straipsnyje, apmokestinimo momentas ir prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda tik tada, kai ši procedūra ar aplinkybė prekėms nebetaikoma.
30 Vis dėlto PVM direktyvos 71 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nurodyta konkreti aplinkybė, kuriai susiklosčius, kai importuojamoms prekėms, be kita ko, taikomi muitai, apmokestinimo momentas įvyksta ir mokestis tampa apskaičiuotinas, kai įvyksta šių muitų apmokestinimo momentas ir atsiranda prievolė juos apskaičiuoti.
31 Nagrinėjamu atveju, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, skola muitinei atsirado pagal Muitinės kodekso 79 straipsnio 1 dalies a punktą, nes burinė valtis nedelsiant po įvežimo į Sąjungos muitų teritoriją nebuvo pateikta muitinei pažeidžiant šio kodekso 139 straipsnio 1 dalies a punktą.
32 Iš jurisprudencijos matyti, kad, atsižvelgiant į importo PVM ir muitų sugretinimą, patvirtintą PVM direktyvos 71 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje, prie skolos muitinei gali būti pridėta PVM skola, jei dėl neteisėtų veiksmų, dėl kurių atsirado skola muitinei, galima daryti prielaidą, kad atitinkamos prekės buvo išleistos į Sąjungos ekonominę apyvartą ir galėjo būti vartojamos, todėl įvyko apmokestinimo PVM momentas (žr. 2024 m. sausio 18 d. Sprendimo Hauptzollamt Braunschweig (PVM atsiradimo vieta – III), C‑791/22, EU:C:2024:59, 30 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Taip visų pirma būtų tuo atveju, kai prekės būtų neteisėtai įvežtos į Sąjungos muitų teritoriją (šiuo klausimu žr. 2019 m. liepos 10 d. Sprendimą Federal Express Corporation Deutsche Niederlassung, C‑26/18, EU:C:2019:579, 46 punktą).
33 Vis dėlto dėl neteisėtai į Sąjungos muitų teritoriją įvežtų prekių, kurios galėjo būti vartojamos arba naudojamos keliose valstybėse narėse, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad patekimo į Sąjungos ekonominę apyvartą prielaida gali būti paneigta, jei nustatoma, kad, nepaisant muitų teisės aktų pažeidimų, dėl kurių valstybėje narėje, kurioje buvo padaryti šie pažeidimai, atsirado importo skola muitinei, atitinkama prekė į Sąjungos ekonominę apyvartą pateko kitos valstybės narės, kurioje ji buvo skirta vartoti arba naudoti, teritorijoje. Tokiu atveju apmokestinimo importo PVM momentas įvyko toje kitoje valstybėje narėje (2019 m. liepos 10 d. Sprendimo Federal Express Corporation Deutsche Niederlassung, C‑26/18, EU:C:2019:579, 48 punktas ir 2024 m. sausio 18 d. Sprendimo Hauptzollamt Braunschweig (PVM atsiradimo vieta – III), C‑791/22, EU:C:2024:59, 31 punktas).
34 Taigi reikia išnagrinėti, ar patekimo į Sąjungos ekonominę apyvartą prielaida taip pat gali būti paneigta tuo atveju, kai prekės, kurios buvo neteisėtai įvežtos į Sąjungą tik vienos valstybės narės teritorijoje, buvo skirtos vartoti ar naudoti ne kitoje valstybėje narėje, o už Sąjungos teritorijos ribų.
35 Šiuo klausimu iš jurisprudencijos matyti, jog vien muitų teisės aktų pažeidimai savaime nėra pakankama aplinkybė daryti išvadą, kad atitinkamos prekės iš tikrųjų pateko į Sąjungos ekonominę apyvartą. Taip gali būti net ir tuo atveju, kai dėl tokių pažeidimų šios prekės nebebuvo prižiūrimos muitinės, kuri neteko galimybės kontroliuoti prekių judėjimo (šiuo klausimu žr. 2019 m. liepos 10 d. Sprendimą Federal Express Corporation Deutsche Niederlassung, C‑26/18, EU:C:2019:579, 50–52 punktai).
36 Be to, kadangi PVM pagal pobūdį yra vartojimo mokestis, prekės patekimas į Sąjungos ekonominę apyvartą suponuoja bent jau tai, kad ši prekė buvo skirta vartoti ar naudoti Sąjungos teritorijoje (šiuo klausimu žr. 2021 m. kovo 3 d. Sprendimo Hauptzollamt Münster (PVM atsiradimo vieta), C‑7/20, EU:C:2021:161, 31–35 punktus; 2022 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Hauptzollamt Hamburg (PVM atsiradimo vieta – II), C‑368/21, EU:C:2022:647, 33 punktą ir 2024 m. sausio 18 d. Sprendimo Hauptzollamt Braunschweig (PVM atsiradimo vieta – III), C‑254/22, EU:C:2024:59, 33 punktą).
37 Juo labiau kad prielaida, jog neteisėtai į Sąjungos muitų teritoriją įvežta prekė patenka į Sąjungos ekonominę apyvartą, be kita ko, grindžiama būtinybe užtikrinti konkurencinį neutralumą tarp prekių iš trečiųjų šalių ir panašių prekių iš Sąjungos. Vis dėlto, kai nustatoma, kad iš trečiosios šalies įvežta prekė nebuvo skirta nei vartoti, nei naudoti Sąjungos teritorijoje, ji iš esmės negali konkuruoti su panašiomis prekėmis iš Sąjungos.
38 Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad šio sprendimo 32 punkte nurodyta patekimo į Sąjungos ekonominę apyvartą prielaida gali būti paneigta, kai asmuo, neteisėtai įvežęs prekes į Sąjungos muitų teritoriją, remdamasis objektyviais ir patikrinamais duomenimis įrodo, kad šios prekės nebuvo skirtos vartoti ar naudoti šioje teritorijoje.
39 Šiuo klausimu pirmiausia pažymėtina, kad transporto priemonės pagal pobūdį paprastai yra ne vartojamos, o naudojamos (šiuo klausimu žr. 2022 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Hauptzollamt Hamburg (PVM atsiradimo vieta – II), C‑368/21, EU:C:2022:647, 34 punktą).
40 Be to, tam, kad paneigtų patekimo į Sąjungos ekonominę apyvartą prielaidą, asmuo, neteisėtai įvežęs transporto priemonę į Sąjungos muitų teritoriją, turi pateikti objektyvių ir patikrinamų duomenų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti teritoriją, kurioje ši transporto priemonė skirta naudoti, arba bent jau įrodyti, kad bet kuriuo atveju ji yra skirta naudoti už Sąjungos muitų teritorijos ribų (pagal analogiją žr. 2010 m. lapkričio 18 d. Sprendimo X, C‑84/09, EU:C:2010:693, 44 punktą).
41 Šiomis aplinkybėmis, be kita ko, reikia atsižvelgti į sąlygas, kuriomis ji buvo vežama laiko atžvilgiu, jo savininko ar valdytojo nuolatinę gyvenamąją vietą, įprastinę jos naudojimo vietą ir į tai, ar šis savininkas ar valdytojas turi ryšių, viena vertus, su Sąjungos muitų teritorija ir, kita vertus, su trečiosiomis šalimis, kurios gali būti šios transporto priemonės paskirties vieta (pagal analogiją žr. 2010 m. lapkričio 18 d. Sprendimo X, C‑84/09, EU:C:2010:693, 45 ir 46 punktus).
42 Be to, kiek įmanoma, turi būti atsižvelgta į asmens, neteisėtai įvežusio transporto priemonę į Sąjungos muitų teritoriją, ketinimus, jeigu jie pagrįsti objektyviais ir patikrinamais duomenimis (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2010 m. lapkričio 18 d. Sprendimo X, C‑84/09, EU:C:2010:693, 47 punktą).
43 Galiausiai reikia pažymėti, jog faktinis prekės vartojimas ar naudojimas Sąjungos muitų teritorijoje leidžia manyti, kad ji pateko į Sąjungos ekonominę apyvartą. Todėl asmuo, neteisėtai įvežęs prekę į Sąjungos muitų teritoriją, visų pirma turi įrodyti, kad ji buvo išvežta iš Sąjungos muitų teritorijos ir joje nebuvo faktiškai vartojama ar naudojama.
44 Šiuo klausimu reikia pažymėti, jog iš principo tam, kad šis naudojimas būtų laikomas „faktiniu“, jis turi sudaryti sąlygas pasinaudoti šia preke, ją naudojant pagal jai būdingą funkciją ar paskirtį. Tačiau vien to, kad ši transporto priemonė yra Sąjungos teritorijoje arba kad atliekami veiksmai, kuriais siekiama, kad ji būtų tinkama tokiam naudojimui, nepakanka, kad jos naudojimas būtų laikomas „faktiniu“.
45 Konkrečiai kalbant, faktinis transporto priemonių naudojimas, be kita ko, atitinka jų naudojimą asmenims ar prekėms vežti.
46 Tačiau transporto priemonės pervežimas į vietą, kur ji faktiškai naudojama, savaime negali būti laikomas faktiniu šios transporto priemonės naudojimu (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2022 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Hauptzollamt Hamburg (PVM atsiradimo vieta – II), C‑368/21, EU:C:2022:647, 34 punktą).
47 Nagrinėjamu atveju iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos matyti, kad kita kasacinio proceso šalis pagrindinėje byloje nuolat gyvena Šveicarijoje ir kad burinė valtis registruota šioje šalyje. Be to, neginčijama, kad burinė valtis buvo įvežta į Vokietiją tik priežiūros ir remonto darbams atlikti ir kad užbaigus šiuos darbus ji buvo reeksportuota į Šveicariją. Be to, iš bylos medžiagos nematyti, kad tarp burinės valties ir Vokietijos yra kokių nors ypatingų ryšių, išskyrus minėtų darbų atlikimą. Tai rodo, kad burinė valtis nebuvo skirta naudoti kaip transporto priemonė Vokietijoje ar kitoje valstybėje narėje, bet tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
48 Be to, nors burinė valtis yra laivybai skirta transporto priemonė, iš kitos kasacinio proceso šalies pagrindinėje byloje teiginių, kurie neginčijami, matyti, kad burinė valtis į Vokietijos teritoriją buvo atgabenta priekaboje ir šioje teritorijoje nebuvo naudojama laivybos tikslais.
49 Be to, iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos matyti, kad ši valtis buvo nuvežta į bendrovę X, kad ten būtų atlikti priežiūros ir remonto darbai, o vėliau buvo reeksportuota į Šveicariją.
50 Iš paties šių darbų, kuriuos atliekant modifikuotas pakeliamojo kilio laikiklis ir į jį vėl įstatytas pakeliamasis kilis, patikrintas variklis, pataisytas degalų filtravimo įrenginys ir pakeistas išmetamųjų dujų katalizatorius, pobūdžio matyti, kad vienintelis jų tikslas buvo padaryti burinę valtį tinkamą naudoti pagal jai būdingą funkciją ir paskirtį, t. y. laivybai. Vien tai, kad atliekami tokie darbai, nereiškia, jog burinės valties savininkas ar valdytojas ja naudojasi pagal jos funkciją ar paskirtį.
51 Be to, šiuo atžvilgiu nėra svarbu, kad tokie darbai, kaip paslaugų teikimas už atlygį valstybės narės teritorijoje, kaip tai suprantama pagal PVM direktyvos 2 straipsnio 1 dalies c punktą, gali būti apmokestinami PVM. Kadangi galimas PVM už šias paslaugas atsiradimas nepriklauso nuo importo PVM atsiradimo, tų paslaugų teikimo atvejai turi būti laikomi atskirais nuo burinės valties importo sandoriais, net jeigu dėl šių darbų padidėjo jos vertė.
52 Darytina išvada, jog vien tai, kad Vokietijoje buvo atlikti burinės valties remonto bei priežiūros darbai ir vėliau ji buvo reeksportuota į Šveicariją, negali būti laikoma faktiniu šios transporto priemonės naudojimu Sąjungos muitų teritorijoje.
53 Todėl, jeigu remdamasi objektyviais ir patikrinamais duomenimis kita kasacinio proceso šalis pagrindinėje byloje įrodytų, kad burinė valtis nebuvo skirta naudoti Vokietijoje ar kitoje valstybėje narėje, be kita ko, dėl to, kad, viena vertus, ji neketino taip naudoti tos valties ir, kita vertus, burinė valtis buvo reeksportuota į Šveicariją, jos faktiškai nenaudojus Sąjungos muitų teritorijoje (tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), importo PVM neturėtų būti mokamas.
54 Priešingai, nei teigia Graikijos vyriausybė, tokia išvada negali pakenkti PVM direktyvos 71 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos, pagal kurią apmokestinimo importo PVM momento atidėjimas siejamas su vienos iš muitinės procedūrų ar vienos iš aplinkybių, aiškiai numatytų šioje nuostatoje, taikymu šioms prekėms, veiksmingumui.
55 Iš tiesų ekonominės veiklos vykdytojai, įvežantys į Sąjungą prekes, kurioms taikoma viena iš PVM direktyvos 71 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatytų muitinės procedūrų, ir toliau yra skatinami įforminti atitinkamoms prekėms šią muitinės procedūrą, nes priešingu atveju jiems, viena vertus, atsirastų skola muitinei ir prireikus būtų taikomos sankcijos už muitų teisės aktų pažeidimus ir, kita vertus, tektų pareiga remiantis šio sprendimo 38 punkte nurodytais kriterijais paneigti prekių patekimo į Sąjungos ekonominę apyvartą prielaidą, siekiant išvengti jų apmokestinimo PVM.
56 Be to, šio sprendimo 53 punkte padarytos išvados nepaneigia jurisprudencija, pagal kurią, kai prekės buvo sulaikytos ir konfiskuotos joms palikus pirmąją muitinės įstaigą, esančią Sąjungos muitų teritorijoje, apmokestinimo PVM momentas jau yra įvykęs ir dėl to atsirado prievolė apskaičiuoti mokestį (2010 m. balandžio 29 d. Sprendimo Dansk Transport og Logistik, C‑230/08, EU:C:2010:231, 94 punktas ir 2022 m. balandžio 7 d. Sprendimo Kauno teritorinė muitinė, C‑489/20, EU:C:2022:277, 50 punktas).
57 Iš tiesų bylose, kuriose priimti šio sprendimo 56 punkte nurodyti sprendimai, atitinkamos prekės, t. y. neteisėtai į Sąjungą įvežtos cigaretės, dėl savo pobūdžio ir atsižvelgiant į jų įvežimo aplinkybes buvo skirtos vartoti Sąjungos teritorijoje. Taigi klausimas dėl galimybės paneigti patekimo į Sąjungos ekonominę apyvartą prielaidą nekilo, nes negalėjo būti įvykdytos šio sprendimo 38 punkte nurodytos sąlygos.
58 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: PVM direktyvos 2 straipsnio 1 dalies d punktas bei 30, 70 ir 71 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad PVM apmokestinamu prekių importu nelaikomas neteisėtas transporto priemonės įvežimas iš trečiosios šalies į Sąjungos muitų teritoriją, jeigu remiantis objektyviais ir patikrinamais duomenimis įrodoma, kad ši transporto priemonė nebuvo skirta naudoti šioje teritorijoje ir buvo reeksportuota, faktiškai jos nenaudojus toje teritorijoje.
Dėl antrojo klausimo
59 Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies k punktas turi būti aiškinamas taip, kad prekės naudojimu, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, laikoma tai, kad, prieš reeksportuojant šią prekę, Sąjungos muitų teritorijoje buvo atlikti jos priežiūros ir remonto darbai, kai nebuvo suteiktas leidimas tokiems darbams kaip perdirbimo operacijoms pagal laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą.
60 Pagal Muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies k punktą skola muitinei, atsiradusi pagal šio kodekso 79 straipsnį, išnyksta, kai, su sąlyga, kad atitinkamas asmuo nebandė apgauti, kaip tai suprantama pagal to kodekso 124 straipsnio 6 dalį, įrodoma, kad prekės nebuvo naudojamos arba suvartotos ir buvo išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos.
61 Muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies k punktas turi būti aiškinamas atsižvelgiant į šio kodekso 38 konstatuojamąją dalį, pagal kurią, kai skola muitinei atsiranda dėl muitų teisės aktų nesilaikymo, tikslinga atsižvelgti į atitinkamo asmens sąžiningumą ir sumažinti skolininko aplaidumo padarinius.
62 Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę pažymėti, kad Muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies k punkte, siejamame su šio kodekso 38 konstatuojamąja dalimi ir 124 straipsnio 6 dalimi, siekiama leisti, kad išnyktų skola muitinei, atsiradusi pagal minėto kodekso 79 straipsnį (jeigu nebandoma apgauti), kai, neatsižvelgiant į tam tikrų iš to paties kodekso kylančių sąlygų arba pareigų nesilaikymą, įrodoma, kad prekės nebuvo naudojamos tokiu būdu, kuris pateisintų jų apmokestinimą muitais, ir kad jos buvo išvežtos iš Sąjungos muitinės teritorijos (2020 m. spalio 8 d. Sprendimo Combinova, C‑476/19, EU:C:2020:802, 32 punktas).
63 Taigi sąvoką „naudojamos prekės“, kaip ji suprantama pagal Muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies k punktą, reikia suprasti kaip apimančią ne bet kokį naudojimą, o tik naudojimą, dėl kurio atsiranda skola muitinei (2020 m. spalio 8 d. Sprendimo Combinova, C‑476/19, EU:C:2020:802, 33 punktas).
64 Be to, Muitinės kodekse numatytų formalių reikalavimų nesilaikymas savaime negali trukdyti taikyti tam tikrų šio kodekso nuostatų, kuriomis siekiama sušvelninti muitų teisės aktuose nustatytų pareigų nevykdymo pasekmes, viena iš kurių yra to kodekso 124 straipsnio 1 dalies k punktas, nes šios nuostatos įtvirtintos būtent siekiant jas taikyti esant dėl tokio pareigų nevykdymo susidariusioms situacijoms. Taigi Muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies k punktas iš esmės netektų veiksmingumo, jeigu būtų aiškinamas taip, kad jis negali būti taikomas, kai prekėms nebuvo įforminta laikinojo įvežimo perdirbti procedūra (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2025 m. birželio 12 d. Sprendimo Palmstråle, C‑125/24, EU:C:2025:431, 33 punktą).
65 Taigi vien tai, kad nebuvo formaliai leista atlikti perdirbimo operacijų pagal laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą, negali užkirsti kelio skolos muitinei išnykimui, jeigu kitais atžvilgiais įvykdytos Muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies k punkte, siejamame su jo 38 konstatuojamąja dalimi, numatytos sąlygos.
66 Todėl, kaip rašytinėse pastabose pažymėjo Komisija, kai dėl pačios su prekėmis Sąjungos muitų teritorijoje atliekamos operacijos neatsiranda skola muitinei, nes ji turi operacijos, kuri galėjo būti leidžiama pagal laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą, požymių, ši operacija negali būti laikoma naudojimu, kaip tai suprantama pagal Muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies k punktą, nepaisant to, kad nebuvo gautas formalus leidimas atlikti šią operaciją pagal tokią procedūrą (šiuo klausimu žr. 2020 m. spalio 8 d. Sprendimo Combinova, C‑476/19, EU:C:2020:802, 35 punktą).
67 Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui reikia patikrinti, ar priežiūros ir remonto darbai turi tokių požymių, dėl kurių buvo galima leisti juos atlikti pagal laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą.
68 Šiuo aspektu prašymą pateikęs teismas, be kita ko, turi išnagrinėti, viena vertus, ar patys priežiūros ir remonto darbai patenka į laikinojo įvežimo perdirbti procedūros taikymo sritį, kaip apibrėžta Muitinės kodekso 256 straipsnyje.
69 Kita vertus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar kita kasacinio proceso šalis pagrindinėje byloje atitiko leidimo taikyti laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą suteikimo sąlygas.
70 Šiuo aspektu reikia priminti, kad Muitinės kodekse numatyta galimybė suteikti leidimą taikyti laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą atgaline data, kai tenkinamos šio kodekso 211 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos. Taigi tam, kad pastaroji nuostata neprarastų veiksmingumo, šios sąlygos taip pat turi būti įvykdytos, kai teismas turi atgaline data patikrinti, ar buvo galima leisti atlikti tam tikras operacijas pagal šią procedūrą.
71 Atsižvelgiant į tai, taip pat reikia priminti, kad Deleguotojo reglamento 2015/2446 161 straipsnyje numatyta, kad, nukrypstant nuo Muitinės kodekso 211 straipsnio 3 dalies a punkto, leidimas taikyti laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą, jeigu tokio leidimo išdavimas laikomas pagrįstu, gali būti pavieniais atvejais suteiktas asmenims, įsisteigusiems ne Sąjungos muitų teritorijoje.
72 Jeigu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui atlikus patikrinimus pagal šio sprendimo 67–70 punktus, paaiškėtų, kad priežiūros ir remonto darbai galėjo būti leidžiami pagal laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą, šių darbų atlikimas negali būti laikomas burinės valties naudojimu, kaip tai suprantama pagal Muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies k punktą.
73 Šiuo atžvilgiu reikia pridurti, kad tokia išvada nekenkia Muitinės kodekso 210 straipsnio, kuriame numatytas vienos iš specialių muitinės procedūrų įforminimas prekėms, veiksmingumui.
74 Kaip matyti iš šio sprendimo 55 punkto, ekonominės veiklos vykdytojai, įvežantys į Sąjungą prekes, kurioms gali būti taikoma laikinojo įvežimo perdirbti procedūra, ir toliau yra skatinami įforminti šioms prekėms šią procedūrą, nes ją taikant užkertamas kelias skolos muitinei atsiradimui, taigi vėliau jiems nebereikia prašyti pripažinti ją išnykusia.
75 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti: Muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies k punktas turi būti aiškinamas taip, kad prekės naudojimu, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, nelaikoma tai, kad, prieš reeksportuojant šią prekę, Sąjungos muitų teritorijoje buvo atlikti jos priežiūros ir remonto darbai, jeigu buvo galima leisti atlikti tokius darbus pagal laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
76 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Bendrajam Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija, posėdžiaujanti penkių teisėjų sudėties)
nusprendžia:
1. 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 2 straipsnio 1 dalies d punktas bei 30, 70 ir 71 straipsniai
turi būti aiškinami taip:
pridėtinės vertės mokesčiu (PVM) apmokestinamu prekių importu nelaikomas neteisėtas transporto priemonės įvežimas iš trečiosios šalies į Europos Sąjungos muitų teritoriją, jeigu remiantis objektyviais ir patikrinamais duomenimis įrodoma, kad ši transporto priemonė nebuvo skirta naudoti šioje teritorijoje ir buvo reeksportuota, faktiškai jos nenaudojus toje teritorijoje.
2. 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, 124 straipsnio 1 dalies k punktas
turi būti aiškinamas taip:
prekės naudojimu, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, nelaikoma tai, kad, prieš reeksportuojant šią prekę, Sąjungos muitų teritorijoje buvo atlikti jos priežiūros ir remonto darbai, jeigu buvo galima leisti atlikti tokius darbus pagal laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą.
|
Półtorak |
Hesse |
Steinfatt |
|
Petrlík |
Dimitrakopoulos |
Paskelbta 2026 m. spalio 21 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.
Parašai
* Proceso kalba: vokiečių.