I.

Įžanga

1.

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą teikiamas byloje, kurioje ginčo šalys yra akcinė draudimo bendrovė „Bulstrad Vienna Insurance Group AD“ (toliau – „Bulstrad“) ir pagal Kipro įstatymus įsteigta draudimo bendrovė „Olympic Insurance Company Limited“ (toliau – „Olympic“). Procesas susijęs su draudimo išmokos sumokėjimu; „Bulstrad“ tvirtinimu, „Olympic“ ją turi sumokėti kaip Bulgarijoje veikiančios patronuojamosios bendrovės patronuojančioji bendrovė.

2.

Šis prašymas iš esmės yra paremtas 2009 m. lapkričio 25 d. Direktyvos 2009/138/EB dėl draudimo ir perdraudimo veiklos pradėjimo ir jos vykdymo (Mokumas II) ( 2 ) (redakcija, galiojusi klostantis faktinėms aplinkybėms pagrindinėje byloje) 274 straipsnio aiškinimu. Tiksliau kalbant, pateiktais klausimais siekiama išsiaiškinti, ar minėtą straipsnį reikia aiškinti taip, kad Kipro teisės normas, pagal kurias draudimo bendrovės leidimo panaikinimo ir laikinojo likvidatoriaus paskyrimo jai atveju visi teisminiai procesai yra sustabdomi, privalo taikyti ir bylą nagrinėjantys Bulgarijos teismai. Tačiau prieš pradedant nagrinėti šiuos klausimus pirmiausia reikia išdėstyti bylai reikšmingas teisės aktų nuostatas.

II.

Teisinis pagrindas

A.

Europos Sąjungos teisė

3.

Direktyvos 2009/138 117–130 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

4.

Šios direktyvos 14 straipsnyje „Leidimų išdavimo principas“ nustatyta:

5.

Direktyvos 2009/138 15 straipsnio „Leidimų galiojimo sritis“ 2 dalyje nustatyta:

6.

Tos direktyvos 144 straipsnio „Leidimo panaikinimas“ 1 dalis suformuluota taip:

7.

Direktyvos 2009/138 IV antraštinę dalį „Draudimo įmonių reorganizavimas ir likvidavimas“ sudaro 267–296 straipsniai.

8.

Šios direktyvos 267 straipsnyje „Šios antraštinės dalies taikymo sritis“ nustatyta:

9.

Minėtos direktyvos 268 straipsnyje „Sąvokų apibrėžtys“ nustatyta:

10.

269 straipsnyje „Reorganizavimo priemonių nustatymas. Taikytina teisė“ nustatyta:

11.

270 straipsnyje „Informacija priežiūros institucijoms“ nustatyta:

12.

Direktyvos 2009/138 271 straipsnio „Sprendimų dėl reorganizavimo priemonių skelbimas“ 1 dalyje nustatyta:

13.

273 straipsnyje „Likvidavimo procedūros pradėjimas. Informacija priežiūros institucijoms“ nustatyta:

14.

Direktyvos 274 straipsnyje „Taikytina teisė“ nustatyta:

15.

Direktyvos 2009/138 280 straipsnio „Sprendimų dėl likvidavimo procedūrų skelbimas“ 1 dalyje nustatyta:

16.

Tos pačios direktyvos 292 straipsnyje „Nagrinėjamos bylos“ nustatyta:

B.

Kipro teisės aktai

17.

Pagal Kipro teisės aktus laikinąjį likvidatorių gali paskirti teismas, gavęs prašymą priimti nutartį dėl likvidavimo, iki tokios nutarties priėmimo. Dažniausias laikinojo likvidatoriaus paskyrimo pagrindas yra rizika, kad bendrovės turtui kils pavojus, tiksliau, rizika, kad turtas bus išeikvotas iki nutarties dėl likvidavimo priėmimo, todėl jo nebus galima surinkti ir paskirstyti bendrovės kreditoriams pagal jų reikalavimų eilę ( 3 ). Pagrindinė laikinojo likvidatoriaus pareiga yra prižiūrėti ir saugoti turtą bei įmonės status quo ( 4 ). Tikslūs laikinojo likvidatoriaus įgaliojimai išdėstomi sprendime dėl jo paskyrimo. Tačiau laikinasis likvidatorius iš esmės neturi įgaliojimo valdyti įmonę ir nurodyti, kaip tvarkyti jos reikalus – tai ir toliau yra įmonės vadovų atsakomybės sritis ( 5 ). Taip pat pažymėtina, kad pagal valstybės narės teismų praktiką likvidatorius neturi įgaliojimų paskirstyti įmonės turto ( 6 ).

18.

Konkrečiai kalbant, Peri Eterion Nomos (Bendrovių įstatymas) 215 straipsnyje „Teisė sustabdyti arba apriboti bendrovei iškeltą bylą“ nustatyta:

19.

Minėto įstatymo 220 straipsnyje „Bendrovei iškeltos bylos nutraukimas priėmus nutartį dėl likvidavimo“ nustatyta:

20.

Įstatymo 227 straipsnyje „Laikinojo likvidatoriaus paskyrimas ir įgaliojimai“ nustatyta:

C.

Bulgarijos teisės aktai

21.

Kodeks za zastrahovaneto (Draudimo kodeksas) 624 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

22.

Kodeks na mezhdunarodnoto chastno pravo (Tarptautinės privatinės teisės kodeksas) 44 straipsnyje nustatyta:

III.

Pagrindinės bylos aplinkybės ir prašymas priimti prejudicinį sprendimą

23.

Bulgarijoje įregistruota draudimo bendrovė „Bulstrad“ pareiškė ieškinį Sofiyski rayonen sad (Sofijos apylinkės teismas, Bulgarija). Ieškiniu „Bulstrad“ prašė priteisti iš Kipre įregistruotos draudimo bendrovės „Olympic“ 7 603,63 levų (BGN) (apie 3 887 EUR) dydžio draudimo išmoką už eismo įvykį ir 25 BGN (apie 13 EUR) dydžio likvidavimo išlaidas.

24.

Ieškovė teigia, kad 2018 m. sausio 5 d. „Olympic“ apdraustos transporto priemonės vairuotojas Banske, Bulgarijoje, padarė materialinės žalos kitai transporto priemonei, apdraustai „Bulstrad“. Kadangi antrosios transporto priemonės vairuotojas buvo apsidraudęs kasko draudimu, ieškovė jam sumokėjo 7 603,63 BGN (apie 3 887 EUR) dydžio draudimo išmoką. Sumokėjusi draudimo išmoką bendrovė „Bulstrad“ perėmė tiesiogiai nukentėjusio asmens teises kaltininko ir jo draudimo bendrovės atžvilgiu. Bendrovė „Bulstrad“ kreipėsi į bendrovę „Olympic“ ir pareikalavo sumokėti draudimo išmoką, tačiau atsakovė, nors reikalavimas jai pareikštas 2018 m. liepos 6 d., mokėjimo iki šiol neatliko. Todėl bendrovė „Bulstrad“ per Bulgarijoje įsteigtą atsakovės filialą pareiškė atsakovei ieškinį ir paprašė priteisti iš atsakovės reikalaujamas sumas, taip pat įpareigoti atsakovę padengti bylinėjimosi išlaidas.

25.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė, kad, remiantis 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 351, 2012, p. 1) 13 straipsnio 2 dalimi, siejant ją su 11 straipsniu, jis turi jurisdikciją. Tačiau bylos nagrinėjimo etapu nacionalinis teismas buvo informuotas, kad kompetentingos Kipro institucijos panaikino bendrovės „Olympic“ leidimą vykdyti draudimo įmonės veiklą, nes ji nesilaikė kapitalo reikalavimų, ir kad įmonei paskirtas laikinasis likvidatorius, kuris perima ir kontroliuoja visas jos ekonomines ir juridines teises, kurias ji turi arba yra manoma, kad turi. Tas teismas nusprendė, kad tokie Kipro institucijų veiksmai reiškia sprendimą pradėti likvidavimo procedūrą, ir 2018 m. rugsėjo 26 d., vadovaudamasis Bulgarijos draudimo kodekso, kuriuo į nacionalinę teisę perkeliama Direktyva 2009/138, nuostatomis, sustabdė bendrovei „Olympic“ iškeltos bylos nagrinėjimą.

26.

„Bulstrad“ paprašė bylą atnaujinti, o savo prašymą motyvavo tuo, kad pagal Varhoven kasatsionen sad (Aukščiausiasis kasacinis teismas, Bulgarija) pateiktą atitinkamų nuostatų išaiškinimą bylos nagrinėjimas sustabdytas nepagrįstai. Remiantis pateiktu aiškinimu, minėtų Kipro institucijų veiksmų negalima prilyginti buveinės valstybės narės sprendimui pradėti likvidavimo procedūrą, kaip tai suprantama pagal Bulgarijos teisės akto nuostatas, kuriomis į nacionalinę teisę perkeliamas Direktyvos 2009/138 274 straipsnis.

27.

Atsižvelgdamas į tai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikė užklausą Bulgarijos finansų kontrolės komisijai, ar ji turi kokios nors informacijos apie Kipro kompetentingame teisme pradėtas bendrovės „Olympic“ likvidavimo arba nemokumo procedūras, ir, jei tokios procedūros pradėtos, nurodyti jų etapą ir tai, ar yra paskirtas likvidatorius arba administratorius. 2019 m. kovo 19 d. rašte minėta komisija nurodė, kad iki tos dienos Komisija nėra gavusi jokios informacijos apie Kipro kompetentingos institucijos bendrovei „Olympic“ pradėtas likvidavimo procedūras.

28.

Tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas sustabdė bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

29.

Rašytines pastabas Teisingumo Teismui pateikė Bulgarijos vyriausybė ir Europos Komisija.

IV.

Analizė

A.

Dėl klausimų priimtinumo

30.

Remiantis suformuota jurisprudencija, nacionalinių teismų pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės išaiškinimo taikoma reikšmingumo prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti į juos atsakyti tik tada, jeigu neturi būtinos faktinės ar teisinės informacijos, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus, kai problema hipotetinė arba yra pakankamai akivaizdu, kad prašomas ES teisės išaiškinimas neturi jokio ryšio su pagrindinės bylos faktais arba dalyku ( 7 ).

31.

Šiuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas informavo, kad Bulgarijos priežiūros institucijos jam pranešė, jog 2019 m. liepos 30 d. sprendimu pradėta bendrovės „Olympic“ likvidavimo procedūra ir kad pats sprendimas paskelbtas 2019 m. rugpjūčio 23 d. Kipro oficialiajame leidinyje. Vėliau, 2020 m. vasario 4 d., Teisingumo Teismas raštu užklausė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, ar atsakymai į pateiktus klausimus jam tebėra reikalingi.

32.

Nacionalinis teismas 2020 m. vasario 21 d. nutartimi atsakė, kad jo prašymas tebegalioja.

33.

Kadangi šiuo atveju, pirma, Teisingumo Teismas turi visą reikalingą faktinę ir teisinę informaciją, kad galėtų atsakyti į prejudicinius klausimus; antra, Teisingumo Teismo turimoje bylos medžiagoje nėra duomenų, kad prašymas būtų hipotetinis; ir, trečia, nėra akivaizdu, kad prašymas dėl ES teisės išaiškinimo neturi jokio ryšio su pagrindinės bylos faktais arba dalyku, prašymo priimti prejudicinį sprendimą negalima pripažinti nepriimtinu. Kai nagrinėjami nemokumo klausimai, tikslus laikas, nuo kada kitose valstybėse narėse galimai vykdomas teismo procesas turėtų būti sustabdytas, iš tiesų dažnai būna labai svarbus.

B.

Dėl esmės

1.

Dėl pirmojo klausimo

34.

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2009/138 274 straipsnį reikia aiškinti taip, kad draudimo bendrovės buveinės valstybės narės institucijos sprendimas panaikinti draudimo bendrovės leidimą ir paskirti jai laikinąjį likvidatorių be teismo oficialaus sprendimo pradėti likvidavimo procedūrą laikytinas „sprendimu pradėti likvidavimo procedūrą“, kaip tai suprantama pagal minėtą direktyvos straipsnį.

35.

Vadovaujantis Direktyvos 2009/138 274 straipsnio 1 dalimi, sprendimas pradėti draudimo įmonės likvidavimo procedūrą, pati likvidavimo procedūra ir jos padariniai reglamentuojami pagal buveinės valstybėje narėje taikytiną teisę.

36.

Direktyvos 268 straipsnio 1 dalies d punkte apibrėžta, kad direktyvos IV antraštinėje dalyje („Draudimo įmonių reorganizavimas ir likvidavimas“, į kurią įeina ir 274 straipsnis) vartojama sąvoka „likvidavimo procedūra“ yra „kolektyvinis procesas, susijęs su draudimo įmonės turto realizavimu ir įplaukų paskirstymu atitinkamai kreditoriams, akcininkams ar nariams, kuriame būtinai dalyvauja kompetentingos institucijos, nepriklausomai nuo to, ar tas procesas yra pradėtas dėl nemokumo, savanoriškai ar priverstinai, taip pat toks kolektyvinis procesas, kuris nutraukiamas susitarus dėl dalinio skolų grąžinimo ar kitos panašios priemonės“ ( 8 ). Vadinasi, nors būtent buveinės valstybė narė turi nuspręsti, kokiomis sąlygomis sprendimas pradėti likvidavimo procedūrą gali būti priimtas, kokia tvarka likvidavimo procedūra bus vykdoma ir kokie bus jos padariniai, sąvokos „likvidavimo procedūra“, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2009/138, reikšmė nepriklauso nuo nacionalinės teisės: pagal ją veikiau daroma išankstinė prielaida, kad ji atitinka 268 straipsnio 1 dalies d punkte pateiktą sąvokos apibrėžtį.

37.

Dėl to, kurioje jurisdikcijoje turi būti nustatyta, ar tam tikrą sprendimą reikėtų laikyti sprendimu, kuris yra priimtas pagal minėtą apibrėžtį atitinkančią procedūrą, taigi, atitinkamai sprendimu pradėti likvidavimo procedūrą, pažymėtina, kad Direktyvoje 2009/138 nėra nuostatų, kuriomis išimtinė kompetencija vertinti buveinės valstybės narės kompetentingų institucijų priimto sprendimo teisinį pobūdį būtų suteikiama tos valstybės narės teismams. Direktyvoje nenurodyta ir tai, kad kompetentingos institucijos, priimdamos sprendimą pradėti likvidavimo procedūrą, turi laikytis tam tikrų esminių formalumų, kurie padėtų lengvai atpažinti, kad tai yra būtent toks sprendimas. Direktyvoje taip pat nepateiktas įvairiose valstybėse narėse vykdomų procedūrų, kurias reikia laikyti likvidavimo procedūromis, sąrašas, kad kitų valstybių narių teismai galėtų tas procedūras lengvai atpažinti. Priešingai, 273 straipsnio 2 dalyje tėra nurodyta, kad sprendimai pradėti likvidavimo procedūrą turėtų būti pripažįstami visoje Sąjungoje be jokių kitų formalumų, išskyrus formalumus, kuriuos reikalaujama atlikti pagal buveinės valstybių narių teisės aktus ( 9 ).

38.

Reikia pripažinti, kad Direktyvos 2009/138 273 straipsnio 2 dalyje yra nustatytas sprendimų pradėti likvidavimo procedūrą tarpusavio pripažinimo principas. Tačiau, kaip nurodyta 267 straipsnyje, į IV antraštinės dalies, taigi ir 273 straipsnyje nustatyto tarpusavio pripažinimo principo, taikymo sritį įeina tik sprendimai, kurie yra susiję su likvidavimo procedūromis, kaip tai suprantama pagal minėtą direktyvą ( 10 ).

39.

Vadinasi, remiantis ir Direktyvos 2009/138 kontekstu, ir jos tikslais galima daryti išvadą, kad kitų valstybių narių teismai turi jurisdikciją nustatyti, ar buveinės valstybės narės institucijų priimtas sprendimas yra arba nėra laikytinas sprendimu pradėti likvidavimo procedūrą, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2009/138. Tokiais atvejais, vis dėlto, reikalaujama, kad šie teismai leistų jiems įsigalioti.

40.

Iš Direktyvos 2009/138 268 straipsnio 1 dalies d punkto formuluotės yra aišku, jog tam, kad sprendimas būtų pripažintas sprendimu pradėti likvidavimo procedūrą, jis turi atitikti dvi sąlygas. Pirma, procedūros paskirtis turi būti realizuoti draudimo įmonės turtą ir atitinkamai paskirstyti įplaukas kreditoriams, akcininkams arba nariams. Antra, joje privalo dalyvauti kompetentingos institucijos, tai yra, pagal minėtos direktyvos 268 straipsnio 1 dalies a punktą „valstybių narių administracinės ar teisminės institucijos, kurios turi reorganizavimo priemonių ar likvidavimo procedūrų srities kompetenciją“.

41.

Šioje byloje, kaip paaiškėjo, sprendžiamas klausimas, ar sprendimas panaikinti draudimo bendrovės leidimą ir paskirti laikinąjį likvidatorių turėtų būti laikomas sprendimu pradėti likvidavimo procedūrą arba sprendimu, pagal kurį galima spręsti, kad tokia procedūra, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2009/138, yra vykdoma.

42.

Dėl laikinojo likvidatoriaus paskyrimo pažymėtina, kad likvidatorius paskirtas tik laikinai, todėl toks sprendimas tikrai reiškia, kad vėliau bus paskirtas tikrasis likvidatorius, kuriam bus pavesta realizuoti draudimo įmonės turtą.

43.

Nors Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos aiškinti nacionalinę teisę, konkrečiam atvejui pritaikyti ES teisės normos arba įvertinti nacionalinės teisės nuostatas pagal tokią ES teisės normą, iš turimos bylos medžiagos jis gali atrinkti visą reikalingą informaciją, kuria paaiškinama prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimuose aptarta situacija, ir taip pateikti nacionaliniam teismui ES teisės nuostatos išaiškinimą, kuris gali būti naudingas šiam vertinant tos nuostatos veikimą ( 11 ).

44.

Iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos yra aišku, kad vadovaujantis nagrinėjamomis nacionalinės tesės nuostatomis sprendimas paskirti laikinąjį likvidatorių yra priimamas po to, kai gaunamas prašymas priimti nutartį dėl likvidavimo, tačiau iki teismo sprendimo dėl prašymo priėmimo ( 12 ). Be to, vadovaujantis tais pačiais nacionalinės teisės aktais laikinasis likvidatorius iš esmės nėra įgaliotas realizuoti draudimo įmonės turto arba išmokėti dividendus kreditoriams ( 13 ). Tačiau kadangi laikinasis likvidatorius šių prerogatyvų neturi, – žinoma, tai turi patvirtinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas – galima atmesti galimybę, kad toks sprendimas gali reikšti, jog likvidavimo procedūra, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2009/138, yra pradedama arba jau yra pradėta, nes būtent šios aplinkybės laikomos svarbiausiomis, kai sprendžiama, ar, remiantis Direktyvos 2009/138 268 straipsnio 1 dalies d punktu, sprendimą pripažinti sprendimu pradėti likvidavimo procedūrą.

45.

Dėl leidimo panaikinimo reikėtų pažymėti, kad Direktyvoje 2009/138 toks sprendimas ir sprendimas pradėti likvidavimo procedūrą yra atskirti.

46.

Pirma, kiekvieno sprendimo padariniai yra apibrėžti skirtingose direktyvos antraštinėse dalyse (t. y. I ir IV). Remiantis Direktyvos 2009/138 144 straipsniu, siejamu su 14 straipsniu, leidimas panaikinamas, kai siekiama uždrausti atitinkamai įmonei vykdyti bet kokią veiklą, susijusią su tos draudimo grupės veikla, kuriai vykdyti leidimas buvo išduotas. Remiantis tos pačios direktyvos 273 straipsniu, sprendimo pradėti likvidavimo procedūrą priėmimo teisiniai padariniai – priešingai – yra tokie, kokie nustatyti buveinės valstybės narės teisės aktuose.

47.

Antra, remiantis Direktyvos 2009/138 144 straipsniu, siejamu su 13 straipsnio 10 dalimi, sprendimą panaikinti leidimą priima nacionalinė institucija arba nacionalinės institucijos, kurioms pagal įstatymą arba kitus teisės aktus yra pavesta prižiūrėti draudimo ir perdraudimo įmonių veiklą, o remiantis 268 straipsnio d punktu, siejamu su šio straipsnio a punktu, sprendimą pradėti likvidavimo procedūrą priima valstybės narės administracinės arba teisminės institucijos, kurios yra kompetentingos taikyti reorganizavimo priemones arba vykdyti likvidavimo procedūras ( 14 ). Reikia pripažinti, kad tai gali būti (tačiau nebūtinai) tos pačios institucijos ( 15 ).

48.

Trečia, tai yra skirtingo pobūdžio sprendimai, kuriais siekiama skirtingų tikslų. Remiantis Direktyvos 2009/138 15 straipsniu ir paskesniais straipsniais, taip pat šios direktyvos 8 ir 11 konstatuojamosiomis dalimis, leidimo išdavimo procedūros paskirtis yra užtikrinti, kad kiekviena draudimo arba perdraudimo veiklą vykdanti įmonė laikytųsi įvairių taisyklių ir galėtų savo veiklą vykdyti visoje Sąjungoje. Dėl sprendimų pradėti likvidavimo procedūrą pažymėtina, kad, remiantis Direktyvos 2009/138 268 straipsnio 1 dalies d punktu, darytina išvada, jog sprendimai yra priimami tam, kad būtų pasirengta realizuoti draudimo įmonės turtą ir paskirstyti įplaukas kreditoriams, nors antrosios procedūros dalies gali ir nebūti ( 16 ). Remiantis Direktyvos 2009/138 121 konstatuojamąja dalimi, darytina išvada, kad toks sprendimas gali būti priimamas ne dėl nemokumo.

49.

Ketvirta, kai leidimas panaikinamas, Direktyvos 2009/138 144 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad valstybės narės priežiūros institucija tiesiog informuoja kitos valstybės narės priežiūros institucijas, o kai priimamas sprendimas pradėti likvidavimo procedūrą, Direktyvos 2009/138 273 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad kompetentingos institucijos turi informuoti kitas institucijas ne tik apie savo sprendimą, bet ir apie galimus praktinius tokios procedūros padarinius. Be to, kalbant apie sprendimą pradėti likvidavimo procedūrą, minėtos direktyvos 280 straipsnyje reikalaujama, kad kompetentinga institucija, likvidatorius ar kitas tam tikslui kompetentingos institucijos paskirtas asmuo sprendimą pradėti likvidavimo procedūrą paskelbtų buveinės valstybėje narėje numatyta tvarka, taip pat Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbtų ištrauką iš sprendimo pradėti likvidavimo procedūrą.

50.

Vadinasi, kaip pažymėjo Bulgarijos vyriausybė, „sprendimas panaikinti leidimą“ ir „sprendimas pradėti likvidavimo procedūrą“ yra skirtingi sprendimai. Kadangi jokioje Direktyvos 2009/138 nuostatoje iš valstybių narių nėra reikalaujama laikyti, kad leidimo panaikinimas apima likvidavimo procedūros pradžią arba prilygsta tokios procedūros pradžiai, išvados, kad „sprendimas pradėti likvidavimo procedūrą“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2009/138, yra priimtas, daryti vien dėl to, kad panaikintas draudimo įmonės leidimas, negalima. Iš tiesų visai gali būti, kad sprendimas panaikinti tam tikrą leidimą buvo priimtas dėl kitų priežasčių, ne dėl draudimo įmonės nemokumo.

51.

Reikia pripažinti, kad Direktyvos 2009/138 279 straipsnyje yra nustatyta, jog pradėjus likvidavimo procedūrą leidimas yra atšaukiamas direktyvos 144 straipsnyje nustatyta tvarka. Tačiau atvirkštinis teiginys nėra teisingas, nes Direktyvoje 2009/138 nėra reikalaujama, kad, panaikinus leidimą, buveinės valstybės narė savaime pradėtų likvidavimo procedūrą, vadovaudamasi vien tuo faktu. Direktyvos 2009/138 128 konstatuojamojoje dalyje kaip tik nurodyta, kad „[pradedant] likvidavimą reikėtų panaikinti draudimo įmonės leidimą vykdyti veiklą, išskyrus atvejus, kai leidimas jau buvo panaikintas“ ( 17 ), o iš to galima spręsti, kad pradėjus likvidavimo procedūrą leidimas nėra panaikinamas savaime ( 18 ).

52.

Nors Direktyvoje 2009/138 valstybės narės nėra įpareigojamos nustatyti, kad, panaikinus draudimo įmonės leidimą, savaime pradedama tos įmonės likvidavimo procedūra, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2009/138 268 straipsnio 1 dalies d punktą, net nereikalaujant priimti atskiro sprendimo, tokią taisyklę nustatyti valstybėms narėms vis dėlto nėra draudžiama. Todėl tik tada, kai buveinės valstybės narės teisės aktuose tokia taisyklė yra nustatyta ir pagal ją daroma išankstinė prielaida, kad yra paskirtos kompetentingos institucijos, nurodytos Direktyvos 2009/138 268 straipsnio 1 dalies a punkte, ir priežiūros institucijos, nurodytos šios direktyvos 13 straipsnio 10 punkte, kitų valstybių narių teismai privalo laikyti, kad sprendimo panaikinti leidimą priėmimas reiškia ir tai, kad pradėta likvidavimo procedūra.

53.

Iš Teisingumo Teismo turimos pagrindinės bylos medžiagos neatrodo, kad aptariamuose nacionalinės teisės aktuose yra nustatyta, jog, panaikinus leidimą, savaime pradedama ir likvidavimo procedūra. Bulgarijos vyriausybė kaip tik tvirtina, kad 2019 m. liepos 30 d. sprendime pradėti bendrovės „Olympic“ likvidavimo procedūrą Nikosijos apylinkės teismas konstatavo, jog kompetentingos institucijos sprendimas panaikinti leidimą vykdyti draudiko veiklą nereiškia, kad draudimo bendrovė yra tuo pačiu metu ir savaime likviduojama.

54.

Iš to, kas išdėstyta, galima daryti išvadą, kad kompetentingos institucijos sprendimas panaikinti leidimą ir paskirti laikinąjį likvidatorių nėra „sprendimas pradėti likvidavimo procedūrą“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2009/138 268 straipsnio 1 dalies d punktą, išskyrus tuos atvejus, kai (kaip nurodyta paminėtame direktyvos punkte) nacionalinės teisės akte yra nustatyta, kad laikinasis likvidatorius turi teisę realizuoti atitinkamos draudimo įmonės turtą ir paskirstyti įplaukas tarp kreditorių arba kad leidimo panaikinimas savaime reiškia, kad yra pradedama likvidavimo procedūra ir atskiras kitos institucijos sprendimas tam nereikalingas.

55.

Nors nacionalinio teismo pateiktas klausimas susijęs tik su likvidavimo procedūros pradėjimu, reikėtų pabrėžti, kad, remiantis Direktyvos 2009/138 268 straipsnio 1 dalies c punktu, „reorganizavimo priemonės“ yra „priemonės, susijusios su kompetentingų institucijų įsikišimu, skirtos draudimo įmonės finansinei padėčiai išlaikyti ar atkurti ir turinčios įtakos jau esančioms šalių teisėms, išskyrus pačios draudimo įmonės teises, įskaitant priemones, kuriomis galima laikinai sustabdyti mokėjimus, išieškojimo priemones ar sumažinti reikalavimus, bet tomis priemonėmis neapsiribojama“. Atitinkamai iš to darytina išvada, kad toliau nurodytas tris sąlygas atitinkantį sprendimą galima laikyti reorganizavimo priemone, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2009/138 IV antraštinę dalį, o būtent:

–

sprendimą yra priėmusios kompetentingos institucijos, tiksliau, remiantis 268 straipsnio 1 dalies a punktu, – valstybių narių administracinės ar teisminės institucijos, kurios turi reorganizavimo priemonių ar likvidavimo procedūrų srities kompetenciją,

–

sprendimo paskirtis yra išsaugoti arba atkurti draudimo įmonės finansinę padėtį,

–

sprendimas daro poveikį kitų šalių, išskyrus pačią draudimo įmonę, jau turimoms teisėms.

56.

Iš tam tikros Teisingumo Teismo turimos pagrindinės bylos medžiagos galima daryti prielaidą, kad, pirma, sprendimą paskirti laikinąjį likvidatorių priėmė institucija, kuri yra kompetentinga taikyti ir reorganizavimo priemones. Antra, sprendimu siekiama užtikrinti, kad įmonės turtas būtų išsaugotas. Trečia, sprendimas daro poveikį ne tik subjekto vidaus valdymui, bet ir kitų šalių, išskyrus pačią draudimo įmonę, jau turimoms teisėms. Iš tiesų, remiantis Bendrovių įstatymo 220 straipsniu, paskyrus laikinąjį likvidatorių, pareikšti ieškinį bendrovei, pradėti ar tęsti bylą galima tik gavus teismo leidimą. Todėl sprendimas paskirti laikinąjį likvidatorių taip pat gali būti laikomas reorganizavimo priemone, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2009/138 268 straipsnio 1 dalies c punktą. Tačiau tai turi įvertinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

57.

Jeigu šis atvejis yra būtent toks, pažymėtina, kad Direktyvos 2009/138 269 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog kitos valstybės narės, taigi ir jų teisminės institucijos, pripažįsta tokios priemonės padarinius pagal buveinės valstybės narės teisės aktus, net jeigu jos kompetentingos institucijos neinformavo kitos valstybės narės institucijų apie priemonės patvirtinimą ar jos padarinius, kaip to reikalaujama pagal Direktyvos 2009/138 270 straipsnį.

58.

Jeigu pagrindinėje byloje nagrinėjamas sprendimas panaikinti draudimo įmonės leidimą ir paskirti laikinąjį likvidatorių yra laikytinas reorganizavimo priemone arba sprendimu pradėti likvidavimo procedūrą, atsižvelgiant į tai, koks poveikis jam priskiriamas pagal buveinės valstybės narės teisės aktus, kitos valstybės narės, atitinkamai remdamosi Direktyvos 2009/138 269 straipsnio 4 dalimi ir 273 straipsnio 2 dalimi, privalėtų pripažinti tokį poveikį, kokį sprendimui priskyrė jį priėmusi valstybė narė pagal savo teisės aktus.

59.

Reikia konstatuoti, kad Direktyvos 2009/138 292 straipsnyje yra nustatyta, jog „[r]eorganizavimo priemonių ar likvidavimo procedūros poveikis nagrinėjamam ieškiniui dėl turto ar teisės, atimtos iš draudimo įmonės, reglamentuojamas valstybės narės, kurioje ieškinys nagrinėjamas, teise“. Tačiau šiuo atveju pagrindinėje byloje turtas arba teisė, kuri iš draudimo įmonės jau būtų atimta, nėra nagrinėjamas ( 19 ).

60.

Atsižvelgdamas į pirma išdėstytus aspektus, į pirmąjį klausimą siūlau atsakyti: Direktyvos 2009/138 274 straipsnį reikėtų aiškinti taip, kad valstybės narės institucijos sprendimas panaikinti draudimo įmonės leidimą ir paskirti laikinąjį likvidatorių nėra „sprendimas pradėti likvidavimo procedūrą“, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą, nebent nacionalinės teisės aktuose yra nustatyta, kad laikinasis likvidatorius turi teisę realizuoti tos įmonės turtą ir paskirstyti įplaukas tarp kreditorių arba kad panaikinus leidimą savaime pradedama likvidavimo procedūra ir joks papildomas sprendimas tam nėra reikalingas.

61.

Jeigu sprendimo negalima laikyti sprendimu pradėti likvidavimo procedūrą, jis priimamas siekiant užtikrinti, kad įmonės turtas būtų išsaugotas, ir pagal jį be teismo leidimo yra draudžiama draudimo įmonei reikšti ieškinius arba pradėti ar tęsti bylas, toks sprendimas turi būti laikomas restruktūrizavimo priemone, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2009/138 IV antraštinę dalį.

62.

Jeigu sprendimą galima laikyti sprendimu pradėti likvidavimo procedūrą arba reorganizavimo priemone, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2009/138 IV antraštinę dalį, tas sprendimas pripažįstamas Sąjungoje be kitų formalumų.

2.

Dėl antrojo klausimo

63.

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar draudimo bendrovės buveinės valstybės narės teisės aktus, kuriuose nustatyta, kad bendrovės leidimo panaikinimo ir laikinojo likvidatoriaus paskyrimo atveju visi dėl šios bendrovės vykdomi teismo procesai turi būti sustabdyti, kitų valstybių narių teismai irgi turi taikyti, net jei jų pačių teisės aktuose tai nėra nustatyta.

64.

Iš atsakymo į pirmąjį klausimą darytina išvada, jog tam, kad kitos valstybės narės pagal Direktyvą 2009/138 būtų įpareigotos sustabdyti savo teismų procesus, kai buveinės valstybėje narėje priimamas sprendimas, reikia, pirma, kad sprendimas būtų pripažintas reorganizavimo priemone arba sprendimu pradėti likvidavimo procedūrą, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos IV antraštinę dalį, ir, antra, kad buveinės valstybės narės teisės aktuose būtų nustatyta, jog tokio sprendimo priėmimo atveju visi dėl atitinkamos įmonės pradėti teismo procesai sustabdomi. Iš tiesų, remiantis Direktyvos 2009/138 269 straipsnio 4 dalimi ir 273 straipsnio 2 dalimi, valstybės narės privalo pripažinti visą poveikį, kurį buveinės valstybė narė priskiria šių dviejų rūšių sprendimams. Taigi, nors nacionalinis teismas nenurodė, kokias nuostatas prašoma išaiškinti, iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos galima suprasti, kad tai yra šios direktyvos 269 straipsnio 4 dalies ir 273 straipsnio 2 dalies nuostatos.

65.

Šiomis aplinkybėmis aš suprantu, kad antrasis klausimas pateiktas Teisingumo Teismui taip, lyg pagrindinėje būtų nagrinėjamas dviejų asmenų ginčas ( 20 ). Iš tiesų, kadangi direktyva yra valstybėms narėms skirtas teisės aktas, kurį jos privalo perkelti į savo nacionalinę teisę, direktyvos nuostatos gali daryti tiesioginį poveikį tik tada, jei yra aiškios, tikslios, besąlyginės ir jei valstybė narė tų nuostatų neperkėlė į nacionalinę teisę iki nustatyto termino. Net jei minėtos sąlygos yra įvykdytos, pačioje direktyvoje pareigos privačiam asmeniui jokiais atvejais negali būti nustatomos, todėl argumentuose prieš kitą asmenį pačia direktyva remtis negalima ( 21 ). Iš tiesų, jeigu į nacionalinę teisę neperkeltos ar netinkamai perkeltos direktyvos nuostata būtų galima remtis ir santykių tarp privačių asmenų srityje, tai reikštų, jog yra pripažįstama, kad Europos Sąjunga turi teisę nustatyti privatiems asmenims nedelsiant įsigaliojančias pareigas, nors kompetenciją tai daryti ji turi tik tais atvejais, kai yra įgaliota priimti reglamentus ( 22 ).

66.

Taigi net aiški, tiksli ir besąlyginė direktyvos nuostata, kuria siekiama asmenims suteikti teises ar nustatyti pareigas, pati savaime negali būti taikoma ginčui, kurio šalys yra tik privatūs asmenys ( 23 ).

67.

Vis dėlto Teisingumo Teismas pripažino, kad būna atvejų, kuriems be jokių išimčių šis principas nėra taikomas dėl to, kad atitinkamas ginčas siaurąja prasme nėra ginčas tarp asmenų, arba dėl to, kad yra taikoma tarpinė tiesioginio poveikio nacionalinės arba ES teisės norma, kuria asmenys gali remtis.

68.

Pirma, direktyvos nuostata gali būti taikoma ginčui tarp privačių asmenų, kai vienas iš tų asmenų, turintis valstybės suteiktą galią, atlieka tam tikrą viešojo intereso užduotį ir jam suteikiami bendrosios teisės normose nustatytas ribas viršijantys įgaliojimai ( 24 ). Tokio asmens išties negalima prilyginti eiliniam fiziniam asmeniui, todėl direktyvoje pareigos jam gali būti nustatytos. Tačiau šiuo atveju taip nėra, nes draudimo bendrovėms iš esmės nėra suteikiamos jokios viešosios valdžios prerogatyvos, todėl šia prasme jų negalima laikyti viešosios valdžios institucijomis.

69.

Antra, kaip matyti iš neseniai priimto Teisingumo Teismo sprendimo Smith, sprendžiant privačių asmenų ginčą į direktyvos nuostatą galima atsižvelgti tada, jeigu joje konkrečiai išdėstomos bendrojo ES teisės principo arba pagrindinės teisės, kuriais galima remtis tiesiogiai, taikymo sąlygos ( 25 ). Beje, tokiu atveju pareigos asmenims nustatomos ne pačia direktyva, bet veikiau (remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija) pagal toje direktyvoje įtvirtintą bendrąjį pagrindinės teisės principą.

70.

Šioje byloje minėtos srities jurisprudencijos nagrinėti nereikia arba, kai kalbama apie Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją (toliau – Chartija), nereikia nagrinėti, kiek ji atitinka Chartijos 51 straipsnio 1 dalyje nustatytus konkrečius jos taikymo apribojimus. Net jeigu minėtame sprendime išdėstyti argumentai yra teisingi tiek, kiek jais yra suponuojama, kad tam tikri ES teisės bendrieji principai ar pagrindinės teisės gali iš esmės būti tiesioginio horizontalus direktyvų veikimo išraiška, vienintelis argumentas, kurį galima pateikti šiuo klausimu nagrinėjamoje byloje, yra tas, kad Direktyvos 2009/138 269 straipsnio 4 dalis arba 273 straipsnio 2 dalis gali būti konkreti ESS 4 straipsnio 3 dalies pirmoje įtraukoje valstybėms narėms nustatyto lojalaus bendradarbiavimo reikalavimo išraiška ( 26 ). Tačiau dėl šio principo atskiro įpareigojimo valstybėms narėms neatsiranda ( 27 ). Todėl, net jeigu Teisingumo Teismas kartais remiasi lojalaus bendradarbiavimo principu, siekdamas pabrėžti, kaip svarbu laikytis Sąjungos teisės nuostatų ( 28 ), tuo principu negalima remtis siekiant pagrįsti direktyvos nuostatų, kurios nėra perkeltos privatūs fiziniai asmenys. Antraip ESS 4 straipsnio 3 dalimi būtų galima remtis beveik kiekvienoje byloje priimant sprendimus, o praktiškai tai gali prilygti tam tikrai horizontalaus tiesioginio poveikio išraiškai.

71.

Bet kuriuo atveju bendradarbiavimo principas, kuriuo ginčytinai galima remtis nagrinėjamoje byloje, yra susijęs ne su valstybės narės ir Sąjungos santykiais, bet su valstybių narių tarpusavio santykiais. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje lojalaus bendradarbiavimo principu nesiekiama nustatyti teisės normą, kuri pati būtų taikoma tiesiogiai, o tik apibrėžti derybų, kurias valstybės narės prireikus gali vesti tarpusavyje, rėmus ( 29 ).

72.

Trečia, net jeigu pačioje direktyvoje pareigų privačiam asmeniui nustatyti jokiu atveju negalima, dėl privalomojo pobūdžio, kurį direktyva įgyja pasibaigus jos įgyvendinimo terminui, nacionalinės institucijos įgyja pareigą savo vidaus teisę aiškinti remiantis ja ( 30 ). Atitinkamai siekiant suteikti teisinę apsaugą, kurią asmenys gauna pagal ES teisės normas, bet kuris nacionalinis teismas yra raginamas savo nacionalinę teisę aiškinti atsižvelgiant į teisės normų visumą ir taikyti visus pripažintus nacionalinės teisės aiškinimo metodus, kuo labiau atsižvelgiant į atitinkamos direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ( 31 ).

73.

Svarbiausi žodžiai čia, žinoma, yra „kuo labiau“. Nacionalinės teisės aiškinimo darnos su ES teise principą riboja tam tikri kiti bendrieji teisės principai, tarp jų – teisinio apibrėžtumo principas. Nacionalinio teismo pareiga aiškinant ir taikant atitinkamas vidaus teisės normas remtis ES teise negali būti pagrindas laikytis contra legem nacionalinės teisės aiškinimo.

74.

Taip pat reikėtų priminti, kad piliečiai ir privatūs subjektai turi teisę tvarkyti savo reikalus pagal galiojančią kiekvienos valstybės narės teisę. Jiems nereikėtų numatyti atsakomybės už tai, kad tam tikra valstybė narė neįvykdė savo pareigos perkelti tam tikrą direktyvą į nacionalinę teisę toje direktyvoje nustatytu būdu (jei taip nutinka), taip pat jiems nereikėtų užkrauti dėl to atsiradusių teisinių padarinių naštos. Pagrindinis bet kurios tvarkingos teisinės sistemos – tokios, kokia yra Sąjungos sistema – principas yra tai, kad asmeninė atsakomybė ir teisiniai įsipareigojimai turėtų būti susieti. Tai yra dar viena priežastis, – vienas iš pagrindinių ir elementaraus teisingumo principų – dėl kurios direktyva neturėtų daryti tiesioginio horizontalaus poveikio privačiam, nevalstybiniam subjektui, nes padarinių, kurių atsiranda valstybei narei neperkėlus direktyvos į nacionalinę teisę, naštos negalima užkrauti nekaltai trečiajai šaliai, kuri už tai nėra atsakinga.

75.

Visa tai reiškia, kad nacionalinis teismas negali – ir neturėtų to daryti – faktiškai perrašyti nacionalinės teisės akto teksto, prisidengdamas interprétation conforme principu, nes taip elgdamasis jis silpnintų nacionalinį teisės aktų leidybos procesą. Tai, kad teisės aktus leidžia tik išrinkti Sąjungos valstybės narės atstovai savose parlamentinėse ir teisės aktų leidybos sistemose, yra vienas iš Sąjungos valstybių narių demokratiškumo ramsčių. Taigi, nagrinėjant privačių asmenų ginčus direktyva negali būti remiamasi kaip pagrindu netaikyti direktyvai prieštaraujančių valstybės narės teisės normų ( 32 ).

76.

Šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi pats nustatyti, ar, atsižvelgiant į minėtus principus, jo valstybės nacionalinės teisės aktus galima aiškinti taip, kad bendrovės leidimo panaikinimo ir laikinojo likvidatoriaus jai paskyrimo atveju visi dėl bendrovės pradėti teismo procesai turi būti sustabdyti.

77.

Taigi siūlau į antrąjį klausimą atsakyti: Direktyvos 2009/138 269 straipsnio 4 dalį ir 273 straipsnio 2 dalį reikėtų aiškinti taip, kad, kilus ginčui tarp dviejų privačių asmenų, draudimo įmonės buveinės valstybės narės teisės normų, kuriose nustatyta, kad bendrovės leidimo panaikinimo ir laikinojo likvidatoriaus paskyrimo atveju visi dėl bendrovės pradėti teismo procesai turi būti sustabdyti, kitų valstybių narių teismai neturi taikyti, jeigu jų teisės aktuose tokia taisyklė nėra nustatyta, nebent, pirma, toks panaikinimas ar paskyrimas reiškia reorganizavimo priemonę arba sprendimą pradėti likvidavimo procedūrą, kaip tai suprantama pagal tos direktyvos IV antraštinę dalį, ir, antra, valstybės narės, kurioje tas ginčas yra sprendžiamas, teisės aktus galima aiškinti taip, kad pagal juos leidžiamas toks sustabdymas, tačiau toks aiškinimas neturėtų tapti contra legem aiškinimu.

V.

Išvada

78.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, siūlau taip atsakyti į Sofiyski rayonen sad (Sofijos apylinkės teismas) pateiktus prejudicinius klausimus: