Laikina versija

GENERALINIO ADVOKATO

RIMVYDO NORKAUS IŠVADA,

pateikta 2026 m. liepos 9 d.(1)

Byla C‑435/25

Verband Sozialer Wettbewerb eV

prieš

GUT GEKAUFT Reformhäuser GmbH,

dalyvaujant

M.E.G., Gottlieb Diaderman-Haus GmbH & Co. KG,

Korea Ginseng Vertriebs GmbH (KGV)

(Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„ Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teisės aktų derinimas – Reglamentas (EB) Nr. 1223/2009 – Kosmetikos gaminiai – Platintojų pareigos – Apimtis – Klaidinančių teiginių draudimas – Nesąžininga komercinė veikla – Direktyva 2005/29/EB – Taikymo sritis – Kosmetikos gaminio platintojas, naudojantis klaidinantį gamintojo reklaminį teiginį “






I.      Įvadas

1.        Ar kosmetikos gaminio platintojas, kuris perima ir skleidžia šio gaminio gamintojo pateiktus reklaminius teiginius be jokių pakeitimų, gali būti laikomas atsakingu už jų neatitikimą Reglamento (EB) Nr. 1223/2009 dėl kosmetikos gaminių(2) nuostatoms?

2.        Tai klausimas, į kurį Teisingumo Teismas turės atsakyti šioje byloje, ir tam jis turės aiškinti tiek šio reglamento nuostatas, tiek jų sąsają su Direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje(3) nuostatomis.

II.    Teisinis pagrindas

A.      Sąjungos teisė

1.      Reglamentas Nr. 1223/2009

3.        Reglamento Nr. 1223/2009 4, 11, 13 ir 51 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

„(4)      Šiuo reglamentu visapusiškai derinamos [Sąjungos] taisyklės, kad būtų sukurta kosmetikos gaminių vidaus rinka ir užtikrinta labai gera žmonių sveikatos apsauga.

<...>

(11)      Siekiant nustatyti aiškią atsakomybę, kiekvienas kosmetikos gaminys turėtų būti priskirtas [Sąjungoje] įsisteigusiam atsakingam asmeniui.

<...>

(13)      Būtina nustatyti, kokiomis sąlygomis platintojas laikomas atsakingu asmeniu.

<...>

(51)      Vartotojai turėtų būti apsaugoti nuo klaidinančių teiginių apie kosmetikos gaminių veiksmingumą ir kitas jų savybes. Visų pirma taikytina [Direktyva 2005/29]. <...>“

4.        Šio reglamento 2 straipsnyje „Apibrėžtys“ nurodyta:

„1.      „Šiame reglamente naudojamų sąvokų apibrėžtys:

<...>

d)      „gamintojas“ – tai fizinis arba juridinis asmuo, kuris pagamina kosmetikos gaminį arba užsako suprojektuoti ar pagaminti tokį gaminį, taip pat pateikia tokį kosmetikos gaminį rinkai savo vardu arba su savo prekės ženklu;

e)      „platintojas“– tiekimo grandinėje veikiantis fizinis arba juridinis asmuo, išskyrus gamintoją arba importuotoją, kuris tiekia kosmetikos gaminį [Sąjungos] rinkai;

<...>“

5.        Minėto reglamento 4 straipsnyje „Atsakingas asmuo“ numatyta:

„<...>

3.      Už [Sąjungoje] pagamintą gaminį, kuris po to nebuvo eksportuotas ir vėl importuotas į [Sąjungą], atsako [Sąjungoje] įsisteigęs gamintojas.

<...>

6.      Platintojas tampa atsakingu asmeniu, kai jis kosmetikos gaminį pateikia rinkai savo vardu ar su prekiniu ženklu arba taip pakeičia rinkai jau pateiktą gaminį, kad gali būti paveikta taikomų reikalavimų atitiktis.

<...>“

6.        To paties reglamento 5 straipsnyje „Atsakingo asmens prievolės“ nustatyta:

„1.      Atsakingas asmuo užtikrina, kad laikomasi <...> 20 <...> straipsnio nuostatų.

<...>“

7.        Reglamento Nr. 1223/2009 6 straipsnyje „Platintojų prievolės“ nustatyta:

„1.      Pateikdami rinkai kosmetikos gaminius, platintojai rūpestingai laikosi taikomų reikalavimų.

2.      Prieš pateikdami kosmetikos gaminį rinkai platintojai patikrina, ar:

–        pateikta 19 straipsnio 1 punkto a, e ir g papunkčiuose ir 19 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodyta ženklinimo informacija;

–        išpildyti 19 straipsnio 5 dalyje numatyti kalbos reikalavimai;

–        nepasibaigė minimalaus tinkamumo terminas, kai yra taikoma 19 straipsnio 1 dalis.

3.      Jei platintojai mano ar turi pagrindo manyti, kad:

–        kosmetikos gaminys neatitinka šio reglamento reikalavimų, jie neteikia rinkai gaminio tol, kol jis neatitiks taikomų reikalavimų;

<...>

4.      Tuo metu, kai atsakomybė už gaminį tenka platintojams, jie užtikrina, kad sandėliavimo ir transportavimo sąlygos nepakenktų atitikčiai šiame reglamente nustatytiems reikalavimams.

<...>“

8.        Šio reglamento 20 straipsnyje „Teiginiai apie gaminį“ nurodyta:

„1.      Ženklinant, pateikiant rinkai ir reklamuojant kosmetikos gaminius, draudžiama naudoti formuluotes, pavadinimus, prekės ženklus, vaizdinius ar kitus ženklus, kurie perkeltine ar kita prasme įteigtų, kad gaminiai turi savybių arba funkcijų, kurių iš tiesų neturi.

<...>“

2.      Direktyva 2005/29

9.        Direktyvos 2005/29 7, 10 ir 14 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

„(7)      Ši direktyva skirta komercinei veiklai, tiesiogiai susijusiai su įtaka vartotojų sprendimams sudaryti sandorį dėl produktų. <...>

<...>

(10)      Būtina užtikrinti šios direktyvos ir [Sąjungos] teisės ryšio nuoseklumą, ypač kai konkretiems sektoriams taikomos išsamios nuostatos dėl nesąžiningos komercinės veiklos. <...> Atitinkamai ši direktyva taikoma tik tais atvejais, kai nėra konkrečių [Sąjungos] teisės nuostatų, reglamentuojančių konkrečius nesąžiningos komercinės veiklos aspektus, tokius kaip informaciniai reikalavimai ir informacijos teikimo vartotojui taisyklės. Ji numato vartotojų apsaugą tais atvejais, kai [Sąjungos] lygiu nėra konkrečių sektorinių teisės aktų, ir draudžia prekybininkams sudaryti apgaulingą įspūdį apie produktų pobūdį. <...> Taip ši direktyva papildo Bendrijos acquis, taikomą komercinei veiklai, kenkiančiai vartotojų ekonominiams interesams.

<...>

(14)      Pageidautina, kad klaidinančios komercinės veiklos sąvoka apimtų tokią veiklą, įskaitant klaidinančią reklamą, kai vartotojui, klaidinant jį, trukdoma priimti informacija paremtą ir todėl efektyvų sprendimą. <...> Ši direktyva neturėtų pažeisti esamos [Sąjungos] teisės, kuri komercinės veiklos srityje aiškiai suteikia valstybėms narėms pasirinkimą iš kelių vartotojų apsaugos kontrolės galimybių. <...>“

10.      Šios direktyvos 2 straipsnyje „Sąvokų apibrėžimai“ nurodyta:

„Šioje direktyvoje:

<...>

d)      „įmonių komercinė veikla vartotojų atžvilgiu“ (toliau – komercinė veikla) – bet kuris prekybininko atliekamas veiksmas, neveikimas, elgesys arba pareiškimas, komercinis pranešimas, įskaitant reklamą ir prekybą, tiesiogiai susijęs su produkto pirkimo skatinimu, pardavimu arba tiekimu vartotojams;

<...>“

11.      Minėtos direktyvos 3 straipsnyje „Taikymo sritis“ nustatyta:

„1.      Ši direktyva taikoma nesąžiningai įmonių komercinei veiklai vartotojų atžvilgiu, kaip nustatyta šios direktyvos 5 straipsnyje, prieš ir po komercinio sandorio dėl produkto sudarymo bei jo metu.

<...>

4.      Jeigu šios direktyvos nuostatos prieštarauja kitoms [Sąjungos] taisyklėms, reglamentuojančioms konkrečius nesąžiningos komercinės veiklos aspektus, pastarosios turės viršenybę ir bus taikomos tiems konkretiems aspektams.

<...>“

12.      Tos pačios direktyvos 5 straipsnyje „Nesąžiningos komercinės veiklos draudimas“ numatyta:

„1.      Nesąžininga komercinė veikla draudžiama.

<...>

4.      Visų pirma nesąžininga komercinė veikla yra ta, kuri:

a)      yra klaidinanti, kaip nurodyta šios direktyvos 6 ir 7 straipsnyje,

<...>“

13.      Direktyvos 2005/29 6 straipsnyje „Klaidinantys veiksmai“ nustatyta:

„1.      Klaidinančia laikoma komercinė veikla, kurioje yra apgaulingos informacijos, ir dėl to ji yra neteisinga, arba kuri bet kuriuo būdu, įskaitant bendrą pristatymą, apgaudinėja arba gali apgauti vidutinį vartotoją, nors informacija ir yra faktiškai tiksli, vieno arba kelių toliau išvardintų elementų atžvilgiu, ir bet kuriuo atveju skatina arba gali paskatinti jį priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėms nebūtų priėmęs:

<...>

b)      pagrindinės produkto savybės, tokios kaip prieinamumas, naudingumas, pavojingumas, atlikimas, sudėtis, priedai, pagalba pirkėjui produktą įsigijus ir skundų nagrinėjimas, pagaminimo ar pateikimo metodas ir data, pristatymas, tinkamumas skirtam tikslui, panaudojimas, kiekis, techninės sąlygos, geografinė arba komercinė kilmė, rezultatai, kurių galima tikėtis jį naudojant, arba produkto bandymų arba patikrinimų rezultatai ir esminiai bruožai;

<...>“

B.      Vokietijos teisė

14.      Pagal 2010 m. kovo 3 d. paskelbtos redakcijos (BGBl. 2010 I, p. 254) 2004 m. liepos 3 d. Gesetz gegen den unlauteren Wettbewerb (Nesąžiningos konkurencijos įstatymas) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2024 m. gegužės 6 d. įstatymu (BGBl. 2024 I, Nr. 149) (toliau – UWG), kuriuo nustatomas „nesąžiningos komercinės veiklos draudimas“, 3 straipsnio 1 dalį nesąžininga komercinė veikla yra neteisėta.

15.      Pagal UWG 3a straipsnį „Teisės pažeidimas“ nesąžiningą veiklą vykdo tas, kas pažeidžia teisės nuostatą, kuria siekiama, be kita ko, rinkos dalyvių interesais reguliuoti elgesį rinkoje, jeigu šis pažeidimas gali daryti apčiuopiamą poveikį vartotojų, kitų rinkos dalyvių arba konkurentų interesams.

16.      Pagal UWG 3 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį bei 2 dalies 1 punktą, kuriais į nacionalinę teisę perkeliami Direktyvos 2005/29 5 straipsnio 1 dalis, 5 straipsnio 4 dalies a punktas ir 6 straipsnio 1 dalies b punktas, platintojo reklama, kurioje pateikiama klaidinanti informacija apie produkto naudingumą, yra nesąžininga platintojo komercinė veikla, kuri yra draudžiama, net jeigu jis perėmė gamintojo reklamą.

17.      Pagal UWG 8 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio antrą alternatyvą bet kuris asmuo, vykdantis neteisėtą komercinę veiklą, kaip tai suprantama pagal to įstatymo 3 straipsnį, gali būti patrauktas atsakomybėn dėl veiksmų nutraukimo, jei kyla pakartotinio pažeidimo pavojus.

III. Pagrindinė byla, prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme

18.      GUT GEKAUFT Reformhäuser GmbH (toliau – GUT GEKAUFT) valdo specializuotą dietinių ir natūralių produktų parduotuvę.

19.      2020 m. lapkričio mėn. reklaminėje brošiūroje ši bendrovė reklamavo veido kremą, nurodydama tam tikrą šio gaminio sudėtyje esančio ženšenio ekstrakto teigiamą poveikį.

20.      Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad bendrovei GUT GEKAUFT šį reklaminį teiginį, kuris taip pat nurodytas ant atitinkamo gaminio pakuotės, perdavė būtent minėto kosmetikos gaminio gamintojas ir kad būtent gamintojas patvirtino reklaminį skelbimą prieš jo paskelbimą.

21.      Atsižvelgdama į tai, kad ženšenio ekstrakto veiksmingumas išoriniam naudojimui nėra moksliškai įrodytas, Verband Sozialer Wettbewerb e.V. (toliau – VSW) mano, kad minėtas reklaminis teiginys pažeidžia Reglamento Nr. 1223/2009 20 straipsnio 1 dalį ir todėl yra nesąžiningas.

22.      2020 m. lapkričio 17 d. įspėjimui nedavus rezultatų, VSW pareiškė ieškinį dėl bendrovės GUT GEKAUFT veiksmų nutraukimo Landgericht Düsseldorf (Diuseldorfo apygardos teismas, Vokietija), visų pirma siekdama uždrausti tai bendrovei skelbti tokią reklamą, ir teismas tą ieškinį patenkino.

23.      Apeliacinį skundą išnagrinėjęs Oberlandesgericht Düsseldorf (Diuseldorfo aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija) pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą ir VSW ieškinį atmetė, motyvuodamas tuo, kad GUT GEKAUFT nėra atsakinga už Reglamento Nr. 1223/2009 20 straipsnio 1 dalies pažeidimą. GUT GEKAUFT, be pakeitimų perėmusi ir savo reklamoje panaudojusi gamintojo, kuris pagal minėtą reglamentą yra atsakingas asmuo, reklaminį teiginį, nebuvo įpareigota užtikrinti, kad būtų laikomasi šios nuostatos reikalavimų.

24.      Kasaciniu skundu, pateiktu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija), VSW prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

25.      Šis teismas remiasi prielaida, kad aptariamo gaminio reklama, kurioje skelbiamas ginčijamas teiginys, pažeidžiama Reglamento Nr. 1223/2009 20 straipsnio 1 dalis.

26.      Pirma, jis kelia klausimą, ar GUT GEKAUFT, kaip aptariamų gaminių platintoja, pagal Reglamento Nr. 1223/2009 6 straipsnio 1 dalį ir 3 dalies pirmą pastraipą turi būti atsakinga už tokį šio reglamento 20 straipsnio 1 dalies pažeidimą, nes ši bendrovė savo reklaminėje brošiūroje, skirtoje veido kremo pardavimui, nepatikrinusi panaudojo klaidinantį reklaminį teiginį, kurį jai pateikė gamintojas.

27.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar platintojo pareigos, kylančios iš minėto reglamento 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies pirmos pastraipos, apima ir su gaminių reklama susijusias pareigas, kylančias iš to paties reglamento 20 straipsnio 1 dalies, ir ar toks platintojas turi būti atsakingas už reklaminį teiginį, kuris neatitinka šios antrosios nuostatos, o tai reikštų, kad jis privalo tikrinti iš gamintojo be pakeitimų perimamą reklaminį teiginį ir įsitikinti, kad parduodamas gaminys iš tiesų turi reklamuojamas funkcijas.

28.      Antra, šis teismas siekia išsiaiškinti, ar tuo atveju, jeigu platintojas pagal Reglamento Nr. 1223/2009 6 straipsnio 1 dalį ir 3 dalies pirmą pastraipą neturėtų būti atsakingas už kosmetikos gaminio reklamą, kuria pažeidžiama to reglamento 20 straipsnio 1 dalis, jis vis tiek turėtų būti laikomas atsakingu už tokią klaidinančią reklamą pagal iš Direktyvos 2005/29 kylančias taisykles, taikytinas nesąžiningos komercinės veiklos srityje.

29.      Šiuo klausimu jis mano, kad minėto reglamento suderinimo nuostatomis išsamiai reglamentuojama kosmetikos gaminio platintojo atsakomybė. Taigi to paties reglamento 4 straipsnio 6 dalies ir 6 straipsnio nuostatos, kaip lex specialis, pagal Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 4 dalyje numatytą kolizijos normą negali būti neutralizuotos bendraisiais konkurencijos teisės principais, kurie tam tikrais atvejais prieštarauja šioms nuostatoms, susijusioms su platintojo nesąžininga komercine veikla.

30.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, kitaip būtų tuo atveju, jeigu kosmetikos gaminio platintojo atsakomybė nebūtų išsamiai reglamentuota Reglamente Nr. 1223/2009, kuris neapimtų visų pirma atvejo, kai platintojas savo reklamoje tik naudoja iš gamintojo perimtą teiginį, jo nekeisdamas.

31.      Taigi tai, ar kasacinis skundas bus tenkinamas, priklauso nuo Reglamento Nr. 1223/2009 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies pirmos pastraipos, taip pat Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 4 dalies aiškinimo.

32.      Tokiomis aplinkybėmis Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar platintojas, kuris nėra atsakingas asmuo, kaip tai suprantama pagal [Reglamento Nr. 1223/2009] 4 straipsnio 6 dalį, pagal šio reglamento 6 straipsnio 1 dalį ir 3 dalies pirmą pastraipą gali pagrįstai manyti, kad gamintojo reklama neatitinka reglamento 20 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kai naudoja gamintojo jam pateiktą reklamą savo komerciniais tikslais nepatikrinęs, ar reklamuojamos kosmetikos gaminio funkcijos yra pakankamai įrodytos? Ar tik esant tam tikroms [Reglamento Nr. 1223/2009] 6 straipsnio 1 dalyje ir 3 dalies pirmoje pastraipoje nustatytoms sąlygoms (jei taip, kokioms) platintojas gali pagrįstai manyti, kad jo naudojama gamintojo reklama neatitinka šio reglamento 20 straipsnio 1 dalies reikalavimų, ir privalo patikrinti, ar reklamuojamos kosmetikos gaminio funkcijos yra pakankamai įrodytos?

2.      Ar pagal [Reglamento Nr. 1223/2009] 4 straipsnio 6 dalies ir 6 straipsnio 1 dalies bei 3 dalies pirmos pastraipos nuostatas, remiantis [Direktyvos 2005/29] 3 straipsnio 4 dalimi, platintojo reklama, kurioje pateikiamas iš gamintojo perimtas klaidinantis teiginys apie kosmetikos gaminio funkcijas, turi būti nelaikoma nesąžininga komercine veikla, kaip ji suprantama pagal [Direktyvos 2005/29] 5 straipsnio 1 dalį ir 4 dalies a punktą, 6 straipsnio 1 dalies b punktą?“

33.      Pastabas pateikė GUT GEKAUFT, Graikijos vyriausybė ir Europos Komisija.

34.      Šios šalys buvo išklausytos per 2026 m. balandžio 29 d. teismo posėdį.

IV.    Analizė

A.      Dėl pirmojo prejudicinio klausimo

35.      Pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 1223/2009 6 straipsnio 1 dalis, 3 dalies pirma pastraipa ir 20 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad platintojas, kuris kosmetikos gaminį pateikia rinkai naudodamas gamintojo pavadinimą ar prekių ženklą ir jo nepakeičia, privalo patikrinti, ar šis gaminys atlieka funkcijas, kurios jam priskirtos šio platintojo reklaminėse brošiūrose pateiktuose reklaminiuose teiginiuose, nors šiuos teiginius platintojui pateikė gaminio gamintojas, jie taip pat yra nurodyti ant gaminio pakuotės ir platintojas juos tiesiog perėmė.

36.      Viena vertus, Reglamento Nr. 1223/2009 6 straipsnio 1 dalyje ir 3 dalies pirmoje pastraipoje išdėstytos kelios kosmetikos gaminių platintojams tenkančios pareigos. Kita vertus, to reglamento 20 straipsnyje visų pirma teigiama, kad reklamuojant kosmetikos gaminius draudžiama naudoti formuluotes, pavadinimus, prekės ženklus, vaizdinius ar kitus ženklus, kurie perkeltine ar kita prasme įteigtų, kad gaminiai turi savybių arba funkcijų, kurių iš tiesų neturi. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiuo klausimu pažymi, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos reklamos atveju būtent taip ir yra.

37.      Taigi kyla klausimas, kam taikomas šis draudimas ir, konkrečiau, ar platintojas turi pareigą užtikrinti, kad šios nuostatos būtų laikomasi, kai jis tik perima gamintojo reklaminius teiginius, jų nekeisdamas.

1.      Atsakingo asmens nustatymas pagal Reglamento Nr. 1223/2009 20 straipsnio 1 dalį

38.      Reglamentu Nr. 1223/2009, remiantis jo 1 straipsniu, „nustatomos taisyklės, kurias turi atitikti visi rinkai pateikiami kosmetikos gaminiai, kad būtų užtikrintas vidaus rinkos veikimas ir labai gera žmonių sveikatos apsauga“.

39.      Šiuo tikslu Reglamente Nr. 1223/2009 numatyta, kad kiekvienam kosmetikos gaminiui turi būti paskirtas atsakingas asmuo ir kad būtent šis atsakingas asmuo užtikrina, kad dėl visų rinkai pateikiamų kosmetikos gaminių būtų įvykdytos šiame reglamente nustatytos taikytinos pareigos(4). Be to, iš minėto reglamento 5 straipsnio neabejotinai matyti, kad atsakingi asmenys turi užtikrinti šio reglamento 20 straipsnio laikymąsi.

40.      Reglamento Nr. 1223/2009 4 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad asmeniu, atsakingu už Sąjungoje pagamintą kosmetikos gaminį, kuris po to nebuvo eksportuotas ir vėl importuotas, laikomas Sąjungoje įsisteigęs gamintojas. O platintojas atsakingu asmeniu laikomas tik tada, kai jis kosmetikos gaminį pateikia rinkai savo vardu ar su savo prekės ženklu arba taip pakeičia rinkai jau pateiktą gaminį, kad gali būti paveikta taikomų reikalavimų atitiktis(5). Kaip teigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pagrindinėje byloje aptariamu atveju taip nėra.

41.      Taigi tokioje situacijoje, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai platintojas reklaminius teiginius apie rinkai pateikiamą gaminį perima iš gamintojo jų nekeisdamas, atsakingu asmeniu, kuriam taikomas draudimas kosmetikos gaminių reklamoje priskirti jiems savybes, kurių jie neturi, turi būti laikomas būtent gamintojas, o ne platintojas.

2.      Platintojo pareigų apimtis

42.      Vis dėlto kyla klausimas, ar dėl to galima atmesti galimybę, kad draudimas kosmetikos gaminių reklamoje priskirti jiems savybes, kurių jie neturi, taip pat taikomas platintojui. Pastarasis, nors ir nėra atsakingas asmuo, pateikia kosmetikos gaminį rinkai gamintojo pavadinimu ar su gamintojo prekės ženklu ir jo nekeičia, perima gamintojo reklaminius teiginius, todėl turėtų pareigą patikrinti jų teisingumą.

43.      Kaip nurodo šalys savo rašytinėse pastabose, Reglamento Nr. 1223/2009 6 straipsniu platintojams nustatomos tam tikros pareigos, taigi reikia nustatyti, ar tarp jų yra pareiga užtikrinti, kad būtų laikomasi šio reglamento 20 straipsnio 1 dalies.

44.      Siekiant atsakyti į šį klausimą, vadovaudamasis suformuota jurisprudencija šias nuostatas aiškinsiu atsižvelgdamas tiek į jų tekstą, tiek į jų kontekstą, ir į teisės akto, kuriame jos įtvirtintos, tikslus(6).

a)      Pažodinis aiškinimas

45.      Pirmiausia norėčiau pažymėti, kad Reglamento Nr. 1223/2009 6 straipsnio 1 dalyje platintojams nustatoma pareiga, vykdant savo veiklą, kai jie pateikia kosmetikos gaminius rinkai, „rūpestingai laik[ytis] taikomų reikalavimų“. Be to, šio reglamento 6 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jei platintojai mano ar turi pagrindo manyti, kad kosmetikos gaminys neatitinka šio reglamento reikalavimų, jie negali teikti rinkai gaminio tol, kol jis neatitiks taikomų reikalavimų.

46.      Šios dvi nuostatos taikomos platintojo skelbiamai kosmetikos gaminio reklamai. Kosmetikos gaminio, kurį platintojas pateikia rinkai, reklama turėtų būti laikoma jo veiklos dalimi, nes tai yra įprasta platintojo veikla. Be to, reikalavimai, susiję su Reglamento Nr. 1223/2009 20 straipsnio 1 dalimi, neabejotinai yra dalis „taikomų reikalavimų“, į kuriuos daroma nuoroda nuostatose dėl platintojų pareigų.

47.      Vis dėlto, kaip teigia Komisija, Reglamento Nr. 1223/2009 6 straipsnio tekstas platintojams jokiu būdu nenustato bendrosios pareigos tikrinti, ar gamintojo reklaminiais teiginiais atitinkamam produktui priskiriamos savybės, kurias jis turi.

48.      Priešingai, pagal Reglamento Nr. 1223/2009 6 straipsnio 3 dalį ši pareiga akivaizdžiai taikoma tik tais atvejais, kai platintojai mano arba turi pagrindo manyti, kad gaminys neatitinka šio reglamento reikalavimų. Kaip savo išvadoje byloje Dürr Dental pabrėžė generalinis advokatas D. Spielmann(7) panašioje situacijoje(8) ir kaip vėliau nusprendė Teisingumo Teismas(9), iš šios nuostatos teksto matyti, kad platintojas privalo užtikrinti atitiktį minėto reglamento 20 straipsnio 1 daliai ir, atitinkamai, patikrinti gamintojo reklaminius teiginius, kuriuos jis perima savo vardu, tik tuo atveju, jeigu jis žino apie problemą, susijusią su gaminio atitiktimi šiai nuostatai(10).

49.      Be to, Reglamento Nr. 1223/2009 6 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad prieš pateikdami kosmetikos gaminį rinkai platintojai privalo atlikti tam tikrus patikrinimus. Šie patikrinimai yra išsamiai išvardyti ir yra susiję su konkrečiomis gaminio savybėmis (ženklinimu, kalbos reikalavimais ir gaminio tinkamumo terminu). Taigi tai techniniai duomenys, kuriuos lengva patikrinti. Jie jokiu būdu nesusiję su gamintojo reklaminių teiginių teisingumu, kuriam patikrinti platintojas turėtų atlikti tam tikrą tyrimą ir turėti tam tikro lygio žinių, kurių jis nebūtinai turi(11).

50.      Taigi tam, kad užtikrintų rinkai pateikiamo gaminio atitiktį Reglamento Nr. 1223/2009 20 straipsnio 1 dalies reikalavimams, platintojas turėtų patikrinti reklaminį teiginį tik tuo atveju, kai yra konkrečių aplinkybių, dėl kurių jis gali manyti arba turėti pagrindo manyti, kad reklaminis teiginys yra netikslus.

51.      Mano nuomone, tokį aiškinimą patvirtina kontekstinis ir teleologinis šių nuostatų aiškinimas.

b)      Kontekstinis aiškinimas

52.      Kaip savo išvadoje byloje Dürr Dental (C‑10/24, EU:C:2025:697) pažymėjo generalinis advokatas D. Spielmann, siekiant išsiaiškinti platintojų pareigų apimtį, gali būti tikslinga remtis 2022 m. Mėlynuoju vadovu dėl gaminius reglamentuojančių ES taisyklių įgyvendinimo(12). Nors šis dokumentas nėra teisiškai įpareigojantis, jame pateikiama naudingų nuorodų dėl reikšmingų Sąjungos teisės nuostatų aiškinimo(13), taigi tai yra gairės.

53.      Mėlynajame vadove nurodyta, kad rūpestingumas – „tai tokio lygio nuovokumas, atsargumas, apdairumas, ryžtingumas ir aktyvumas, kokio galima pagrįstai tikėtis iš asmens tomis konkrečiomis aplinkybėmis“(14). Taigi Reglamento Nr. 1223/2009 6 straipsnio 1 dalyje numatytos platintojo rūpestingumo pareigos apimtis, kaip teigia Komisija, yra tokia, kokios galima pagrįstai tikėtis iš platintojo atitinkamomis aplinkybėmis.

54.      Taigi, kaip ir generalinis advokatas D. Spielmann savo išvadoje byloje Dürr Dental, laikausi nuomonės, kad Reglamente Nr. 1223/2009 6 straipsnio 1 dalyje numatyta rūpestingumo pareiga, aiškinama atsižvelgiant į to paties reglamento 6 straipsnio 3 dalį, reiškia, kad iš platintojų reikalaujama, kad, prieš pateikdami kosmetikos gaminį rinkai, jie parodytų tam tikrą budrumą.

55.      Kitaip tariant, pastariesiems tenkanti pareiga yra kitokio pobūdžio, nei atsakingo asmens pareiga. Platintojai neprivalo aktyviai tirti, ar kosmetikos gaminys atitinka Reglamento Nr. 1223/2009 reikalavimus, taigi ir ar reklaminis teiginys atitinka šio reglamento 20 straipsnio 1 dalį. Vis dėlto jie negali ignoruoti galimo tam tikrų reklaminių teiginių neatitikimo šiai nuostatai, kai yra konkrečių bylos aplinkybių, dėl kurių jie gali manyti arba turėti pagrindo manyti, kad šie teiginiai yra netikslūs.

56.      Manau, kad toks aiškinimas atitinka aiškų atsakomybės pasiskirstymą, nustatytą Reglamente Nr. 1223/2009. Taigi užtikrinti gaminių atitiktį šio reglamento reikalavimams ir, atitinkamai, garantuoti, kad reklaminiai teiginiai neprieštarauja jo 20 straipsnio 1 daliai, visais atvejais turi atsakingas asmuo. Tokia atsakomybė tenka ne platintojui, kuris turi tik būti budrus, pateikdamas kosmetikos gaminį rinkai, ir neteikti rinkai kosmetikos gaminių, kai yra konkrečių aplinkybių, dėl kurių jis mano ar turi pagrindo manyti, kad jie neatitinka reikalavimų.

c)      Teleologinis aiškinimas

57.      Reglamento Nr. 1223/2009 tikslai, mano nuomone, patvirtina jo 6 straipsnio 1 ir 3 dalių aiškinimą, jog tam, kad užtikrintų rinkai pateikiamo gaminio atitiktį šio reglamento 20 straipsnio 1 dalies reikalavimams, platintojas turėtų patikrinti reklaminius teiginius tik tuo atveju, kai yra konkrečių aplinkybių, dėl kurių jis gali manyti arba turėti pagrindo manyti, kad jie yra netikslūs.

58.      Reglamento Nr. 1223/2009 1 straipsnyje nustatyti du šio reglamento tikslai: užtikrinti vidaus rinkos veikimą ir labai gerą žmonių sveikatos apsaugą.

59.      Manau, kad aiškus atsakomybės pasiskirstymas tarp įvairių veiklos vykdytojų, t. y. tarp gamintojų ir platintojų, gali padėti pasiekti ne tik žmonių sveikatos apsaugos tikslą, bet ir tinkamo vidaus rinkos veikimo tikslą. Kaip teigia GUT GEKAUFT ir Komisija, būtų nelogiška sistemingai laikyti platintojus atsakingais už reklaminių teiginių atitiktį Reglamento Nr. 1223/2009 reikalavimams kartu su gamintojais.

60.      Viena vertus, pastarieji gali geriausiai užtikrinti kosmetikos gaminių atitiktį dėl savo žinių apie juos ir todėl garantuoti, kad reklaminiai teiginiai, kuriuos jie perduoda platintojams, atitinka gaminio savybes, kad vartotojai būtų tiksliai informuojami apie jų poveikį.

61.      Kita vertus, pastangos, kurių reikėtų imtis siekiant sistemingai tikrinti iš gamintojų perimtų reklaminių teiginių atitiktį, būtų neproporcingos tiek mažiesiems platintojams, kurie neturi reikiamų išteklių, tiek didiesiems platintojams, kurie prekiauja dideliu produktų skaičiumi. Be to, tai lemtų, kad tas pats tikrinimas lygiagrečiai būtų atliekamas daugybę kartų, nors gamintojas jį jau atliko.

62.      Vis dėlto, nors dėl žmonių sveikatos apsaugos tikslo reikalaujama, kad tik gamintojai būtų sistemingai atsakingi už Reglamento Nr. 1223/2009 20 straipsnio 1 dalies laikymąsi, dėl jo taip pat reikalaujama, kad platintojai, perimantys gamintojo reklaminius teiginius, galėtų būti atsakingi – mažesniu mastu ir atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes – už tų teiginių atitiktį šio reglamento reikalavimams. Mano nuomone, jeigu platintojui būtų leista pateikti rinkai kosmetikos gaminį perimant klaidinančius gamintojo reklaminius teiginius, nors esant konkrečių aplinkybių jis manė ar turėjo pagrindą manyti, kad jie šios nuostatos neatitinka, tai prieštarautų šiam tikslui.

63.      Atsižvelgiant į tai, manau, kad Reglamento Nr. 1223/2009 6 straipsnio 1 ir 3 dalis, siejamas su jo 20 straipsnio 1 dalimi, reikia aiškinti taip, kad platintojas, kuris pateikia rinkai kosmetikos gaminį naudodamas gamintojo pavadinimą ar prekių ženklą jų nepakeitęs, privalo patikrinti, ar šis gaminys atlieka šio platintojo reklaminėse brošiūrose pateiktuose reklaminiuose teiginiuose jam priskirtas funkcijas, nors šiuos teiginius minėtam platintojui pateikė gaminio gamintojas, jie taip pat pateikiami ant gaminio pakuotės ir platintojas juos tiesiog perima, jeigu esant konkrečių aplinkybių jis mano arba turi pagrindo manyti, kad jie neatitinka šio reglamento reikalavimų.

64.      Siekiant prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikti naudingą atsakymą, taip pat reikėtų patikslinti, kokios aplinkybės turėtų būti laikomos aplinkybėmis, kurioms esant platintojas gali manyti arba turėti pagrindo manyti, kad gamintojo perduoti reklaminiai teiginiai neatitinka reikalavimų, ir dėl kurių gali atsirasti platintojo pareiga atlikti patikrinimą.

3.      Platintojo pareigos atlikti patikrinimą atsiradimas

65.      Pagal Reglamento Nr. 1223/2009 6 straipsnio 1 ir 3 dalis platintojas privalo patikrinti reklamos teiginių teisingumą tik tuomet, kai mano arba turi pagrindo manyti, kad jie neatitinka šio reglamento 20 straipsnio 1 dalies nuostatų. Kaip pabrėžiau šios išvados 49 punkte, remdamasis generalinio advokato D. Spielmann išvada, tai reiškia, kad platintojas turi žinoti apie problemą, susijusią su atitinkamos reklamos atitiktimi šio reglamento 20 straipsnio 1 dalies nuostatoms.

66.      Nei iš Reglamento Nr. 1223/2009 6 straipsnio 3 dalies teksto, nei iš konteksto nėra aišku, kokio lygio žinojimo tikimasi iš platintojo, kad jam atsirastų pareiga patikrinti, ar reklaminiai teiginiai, kuriuos jis perima iš gamintojo, atitinka reikalavimus. Iš teksto matyti tik tai, kad platintojas turi „man[yti] arba tur[ėti] pagrindo manyti“, kad jie neatitinka reikalavimų, kad jis būtų įpareigotas atlikti tokį patikrinimą.

67.      Šie žodžiai labiau asocijuojasi su platintojo subjektyviu vertinimu. Vis dėlto nuoroda į tai, kad platintojas turi „man[yti] ar tur[ėti] pagrindo manyti“, kad reklaminiai teiginiai neatitinka Reglamento Nr. 1223/2009 reikalavimų, kaip šiuo atveju, mano nuomone, visų pirma leidžia jį įpareigoti atlikti patikrinimą tiek tada, kai jis faktiškai žino apie neatitiktį (kai jis „mano“), tiek tada, kai akivaizdu, kad protingai pastabus platintojas negalėtų to nežinoti („turi pagrindo“ manyti).

68.      Man atrodo akivaizdu, kad platintojo žinojimas apie neatitiktį Reglamento Nr. 1223/2009 reikalavimams (kuris iš esmės yra subjektyvus) vis dėlto kyla iš tam tikro objektyvių aplinkybių derinio. Taigi, mano nuomone, platintojo pareiga atlikti patikrinimą priklauso nuo konkrečių požymių, dėl kurių platintojas gali manyti arba turėti pagrindo manyti, kad gamintojo pateikti reklaminiai teiginiai yra netikslūs.

69.      Šiuo klausimu tam tikrų rekomendacijų ir vėl galima rasti visų pirma Mėlynajame vadove. Kalbant apie platintojo rūpestingumo pareigą, vadove nustatyta, kad platintojas „turėtų gebėti nustatyti reikalavimų akivaizdžiai neatitinkančius gaminius“(15). Nors platintojas neprivalo aktyviai tirti, ar gamintojo pateikti reklaminiai teiginiai atitinka Reglamento Nr. 1223/2009 20 straipsnio 1 dalį, manau, kad jis vis dėlto turėtų būti įpareigotas atlikti tokius patikrinimus, kai yra akivaizdu, kad jie jos neatitinka(16).

70.      Taigi, mano nuomone, išgalvoti ar neabejotinai neįtikimi teiginiai apie kosmetikos gaminio savybes turėtų paskatinti platintoją patikrinti, ar teiginiai, kuriuos jis perima iš gamintojo, atitinka Reglamento Nr. 1223/2009 20 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

71.      Be to, mano nuomone, platintojas turėtų būti įpareigotas patikrinti reklaminio teiginio, kurį jis perima iš gamintojo, teisingumą, kai yra svarių įrodymų, jog atitinkamas gaminys nurodytų savybių neturi. Taip turėtų būti visų pirma tais atvejais, kai gana daug vartotojų, panaudoję atitinkamą kosmetikos gaminį, jam praneša, kad reklamuojamas poveikis nepasireiškė.

72.      Galiausiai, kyla klausimas, ar tokioje situacijoje, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, įspėjimas platintojui nutraukti klaidinančių reklaminių teiginių sklaidą yra aplinkybė, dėl kurios jis gali manyti ar turėti pagrindo manyti, kad šie teiginiai yra netikslūs.

73.      Mano nuomone, taip turėtų būti, su sąlyga, kad įspėjime išdėstomi motyvai, dėl kurių platintojo naudojami reklaminiai teiginiai turėtų būti laikomi neatitinkančiais Reglamento Nr. 1223/2009 20 straipsnio 1 dalies(17), ir kad, be to, šie motyvai iš pirmo žvilgsnio neturėtų atrodyti visiškai nepagrįsti. Tokioje situacijoje platintojo dėmesys atkreipiamas į galimą reklaminių teiginių nesuderinamumą su šio reglamento reikalavimais, kurio šis platintojas negali pagrįstai ignoruoti, nes įspėjimas platintojui, kuriam tenka rūpestingumo pareiga, sukelia abejonių dėl jų atitikties.

74.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visas svarbias bylos aplinkybes, bet kuriuo atveju turės nustatyti, ar platintojas turėjo duomenų, dėl kurių jis galėjo manyti ar turėti pagrindo manyti, kad reklaminiai teiginiai, kuriuos jis perėmė iš gamintojo be pakeitimų, neatitinka Reglamento Nr. 1223/2009 nuostatų.

B.      Dėl antrojo prejudicinio klausimo

75.      Antruoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip, kad Reglamento Nr. 1223/2009 6 straipsnio 1 daliai ir 3 dalies pirmai pastraipai prieštarauja tai, kad platintojo platinamo kosmetikos gaminio reklama, kurią jis be pakeitimų perėmė iš gamintojo ir kurioje pateikiama klaidinančių teiginių dėl to gaminio sudedamosios dalies savybių, būtų laikoma nesąžininga komercine veikla, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalį ir 4 dalies a punktą bei 6 straipsnio 1 dalies b punktą.

76.      Kitaip tariant, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar pagal Reglamento Nr. 1223/2009 4 straipsnio 6 dalį ir 6 straipsnio 1 dalį bei 3 dalies pirmą pastraipą, kuriomis reglamentuojamos kosmetikos gaminių platintojų pareigos, kaip lex specialis, tokiems platintojams negalima netaikyti Direktyvos 2005/29 nuostatų dėl klaidinančios komercinės veiklos draudimo.

77.      Direktyvos 2005/29 tikslas – nustatyti vienodas taisykles dėl įmonių nesąžiningos komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu, siekiant prisidėti prie tinkamo vidaus rinkos veikimo ir užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį(18).

78.      Taigi ši direktyva nustato vieningą bendrą nesąžiningos komercinės veiklos, iškreipiančios vartotojų ekonominį elgesį, draudimą(19). Jos taikymo sritis yra plati ir sąvoka „komercinė veikla“ apibrėžiama vartojant labai plačią formuluotę, nes joje nurodyta praktika, pirma, turi būti komercinė, t. y. ji turi būti vykdoma prekybininkų, ir, antra, būti tiesiogiai susijusi su jų produktų reklama, pardavimais arba tiekimu vartotojams(20).

79.      Tokiomis aplinkybėmis tai, kad platintojas reklaminėje brošiūroje reklamuoja kosmetikos gaminio savybes, neabejotinai yra komercinė veikla, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2005/29. Be to, iš to išplaukia, kad šioje direktyvoje platintojams numatoma pareiga nevykdyti klaidinančios komercinės veiklos, nenustatant sąlygos, kad platintojai turėtų „manyti“ ar „turėti pagrindo manyti“, jog skelbiami reklaminiai teiginiai yra klaidinantys, kaip numatyta Reglamento Nr. 1223/2009 6 straipsnio 1 ir 3 dalyse.

80.      Kitaip tariant, tai, kad platintojas perima gamintojo reklaminius teiginius be pakeitimų, tais atvejais, kai tuose teiginiuose gaminiams priskiriama savybių, kurių jie neturi, galėtų patekti į klaidinančios komercinės veiklos, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2005/29 6 straipsnio 1 dalies b punktą, draudimo taikymo sritį, net jei Reglamento Nr. 1223/2009 6 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytos sąlygos netenkinamos.

81.      Todėl svarbu nustatyti, ar Direktyvos 2005/29 ir Reglamento Nr. 1223/2009 nuostatos gali būti taikomos lygiagrečiai.

82.      Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad ta direktyva taikoma nepažeidžiant Sąjungos nuostatų dėl sveikatos ir produktų saugos, o šios direktyvos 3 straipsnio 4 dalyje numatyta „netaikymo išlyga“(21), pagal kurią, „[j]eigu šios direktyvos nuostatos prieštarauja kitoms [Sąjungos] taisyklėms, reglamentuojančioms konkrečius nesąžiningos komercinės veiklos aspektus, pastarosios turės viršenybę ir bus taikomos tiems konkretiems aspektams“(22). Kaip Teisingumo Teismas yra nusprendęs panašiomis aplinkybėmis, konkretiems nesąžiningos komercinės veiklos aspektams išimtinai taikomos Reglamento Nr. 1223/2009 nuostatos, tik jei tenkinamos dvi sąlygos: pirma, šiuo reglamentu reglamentuojami konkretūs nesąžiningos komercinės veiklos aspektai ir, antra, yra prieštaravimas tarp šio reglamento ir minėtos direktyvos nuostatų(23).

83.      Mano nuomone, kaip teigia Komisija, Reglamentas Nr. 1223/2009 susijęs ne tik su sveikata ir gaminių sauga; jo nuostatose dėl platintojų pareigų taip pat įtvirtintos taisyklės, kuriomis reglamentuojami konkretūs nesąžiningos komercinės veiklos aspektai. Kalbant konkrečiau, šio reglamento 6 straipsnio 1 ir 3 dalyse bei 20 straipsnio 1 dalyje numatytos įvairios platintojų pareigos kosmetikos gaminių reklamos srityje, todėl šiuo požiūriu jos turi būti laikomos specialiąja taisykle, palyginti su bendrosiomis taisyklėmis dėl klaidinančios komercinės veiklos, įtvirtintomis Direktyvoje 2005/29.

84.      Taigi, belieka nustatyti, ar pagal Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 4 dalį tarp šių nuostatų yra prieštaravimas, dėl kurio Reglamentas Nr. 1223/2009 turėtų būti viršesnis.

85.      Remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, prielaidą dėl prieštaravimo, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 4 dalį, galima daryti tik tada, kai yra ryšys tarp atitinkamų nuostatų, kurios ne tik paprasčiausiai skiriasi ar yra nevienodos, bet jų skirtumo neįmanoma panaikinti taikant įtraukią formuluotę, dėl kurios abi šios nuostatos galėtų koegzistuoti ir nereikėtų jų paneigti(24). Taigi toks prieštaravimas kyla tik tada, kai pagal kitas nei pateiktos šioje direktyvoje nuostatas, kuriomis reglamentuojami konkretūs nesąžiningos komercinės veiklos aspektai, prekybininkams, nepaliekant jokios diskrecijos, nustatomos pareigos, nesuderinamos su nustatytomis šioje direktyvoje(25).

86.      Norėčiau pažymėti, kad Direktyva 2005/29 siekiama užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį ir šiuo tikslu užtikrinti, kad su nesąžininga komercine veikla būtų veiksmingai kovojama siekiant įgyvendinti vartotojų interesus(26). Šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalimi būtent siekiama užtikrinti tinkamą vartotojų apsaugą, kiek tai susiję su reklamuojant gaminį jiems teikiama informacija. Be to, Reglamento Nr. 1223/2009 tikslas yra užtikrinti aukštą žmonių sveikatos apsaugos lygį, be kita ko, užkertant kelią tam, kad vartotojams teikiama informacija apie kosmetikos gaminius juos klaidintų(27).

87.      Kaip savo rašytinėse pastabose teigia Komisija, Direktyva 2005/29 ir Reglamentu Nr. 1223/2009 siekiama bendro tikslo – užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos nuo klaidinančios informacijos lygį.

88.      Vis dėlto manau, kad to nepakanka, kad būtų galima sistemingai atmesti prieštaravimo tarp platintojo pareigų, susijusių su kosmetikos gaminio reklaminiais teiginiais, buvimą remiantis, viena vertus, Direktyva 2005/29, ir, kita vertus, Reglamentu Nr. 1223/2009.

89.      Mano nuomone, platintojams nustatytos pareigos reklamos srityje pagal Reglamentą Nr. 1223/2009 ir pagal Direktyvą 2005/29, būtent ir rodo neatitikimą, kurio neįmanoma pašalinti taikant įtraukią formuluotę, o juos taikant lygiagrečiai šio reglamento 6 straipsnio 1 ir 3 dalys bei 20 straipsnio 1 dalis, kai platintojas veikė laikydamasis šių nuostatų, taptų neveiksmingos.

90.      Kaip matyti iš mano atliktos pirmojo prejudicinio klausimo analizės, Reglamente Nr. 1223/2009 aiškiai apibrėžtos platintojų pareigos reklamos srityje ir nustatyta, kad jie yra atsakingi už reklamos, prieštaraujančios to reglamento 20 straipsnio 1 daliai, sklaidą tik tuo atveju, jeigu mano arba turi pagrindo manyti, kad gamintojo pateikti reklaminiai teiginiai neatitinka reikalavimų(28). Tokiu būdu teisės aktų leidėjas nusprendė apriboti platintojų pareigų šioje srityje apimtį, atskirdamas jas nuo gamintojų pareigų, kuriems tenka pagrindinė atsakomybė už minėto reglamento 20 straipsnio 1 dalies pažeidimus.

91.      Tuo tarpu Direktyvos 2005/29 nuostatos platintojams nustato besąlygišką draudimą naudoti gamintojų pateiktą klaidinančią reklamą.

92.      Kitaip tariant, dėl skirtingos platintojų pareigų apimties, numatytos Reglamente Nr. 1223/2009 ir Direktyvoje 2005/29, platintojo veikla, lygiagrečiai taikant reglamentą ir direktyvą, galėtų būti laikoma prieštaraujančia pastarosios nuostatoms, nors atitiktų reglamento nuostatas.

93.      Šiuos teisės aktus taikant lygiagrečiai, platintojų pareigų apibrėžtis neišvengiamai netektų prasmės, kurią jai siekė suteikti teisės aktų leidėjas Reglamente Nr. 1223/2009, ir jos taptų neveiksmingos, nors šiuo reglamentu reglamentuojami konkretūs nesąžiningos komercinės veiklos aspektai.

94.      Taigi manau, kad kai platintojas, perimantis gamintojo reklaminius teiginius, veikia laikydamasis Reglamento Nr. 1223/2009 reikalavimų, tarp šio reglamento 6 straipsnio 1 ir 3 dalių bei 20 straipsnio 1 dalies ir Direktyvos 2005/29 nuostatų kyla prieštaravimas. Iš šios direktyvos 3 straipsnio 4 dalies aiškiai matyti, kad tokioje situacijoje minėto reglamento taisyklės turėtų būti viršesnės.

95.      Juo labiau, kad iš Reglamento Nr. 1223/2009 4 konstatuojamosios dalies matyti, kad juo visapusiškai derinamos Sąjungoje galiojančios taisyklės, o Teisingumo Teismas yra ne kartą nusprendęs, kad iš visų šio reglamento nuostatų (be kita ko, jo 1 straipsnio), analizuojamų atsižvelgiant į jo 3 ir 4 konstatuojamąsias dalis, matyti, kad minėtu reglamentu siekiama išsamiai suderinti Sąjungoje galiojančias taisykles, kad būtų sukurta kosmetikos gaminių vidaus rinka, kartu užtikrinant aukštą žmonių sveikatos apsaugos lygį(29).

96.      Vis dėlto kitaip yra tuo atveju, kai platintojas, perimdamas gamintojo reklaminius teiginius jų nepatikrinęs, veikia pažeisdamas Reglamento Nr. 1223/2009 6 straipsnio 1 ir 3 dalių reikalavimus, kai konkrečiomis nagrinėjamo atvejo aplinkybėmis jis mano arba turi pagrindo manyti, kad jie neatitinka šio reglamento 20 straipsnio 1 dalies.

97.      Pagal Direktyvos 2005/29 6 straipsnio 1 dalies b punktą ekonominės veiklos vykdytojams draudžiama imtis klaidinančių reklamos veiksmų, o jie neišvengiamai apima Reglamento Nr. 1223/2009 20 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus, kurių laikymąsi platintojas gali būti įpareigotas patikrinti pagal šio reglamento 6 straipsnio 1 ir 3 dalis. Taigi platintojo veikla, prieštaraujanti to reglamento 6 straipsnio 1 ir 3 dalims, mano nuomone, prieštarauja ir šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalies b punktui. Kitaip tariant, kaip teismo posėdyje teigė Komisija, platintojo perimti nepatikrinti gamintojo reklaminiai teiginiai gali būti laikomi tiek minėto reglamento, tiek minėtos direktyvos nuostatų pažeidimu.

98.      Tokioje situacijoje sąlyga, susijusi su Direktyvos 2005/29 ir Reglamento Nr. 1223/2009 nuostatų prieštaravimu, nėra įvykdyta, todėl, mano nuomone, jos gali būti taikomos lygiagrečiai.

99.      Taip pat yra ir tuo atveju, kai kosmetikos gaminio platintojas vykdo veiklą, prieštaraujančią Direktyvos 2005/29 nuostatoms, tačiau nepatenkančią į Reglamento Nr. 1223/2009 taikymo sritį. Nors neabejotina, kad minėtu reglamentu visapusiškai suderinamos Sąjungoje galiojančios taisyklės dėl kosmetikos gaminių, toks suderinimas apima tik ekonominės veiklos vykdytojų, kuriems taikomas šis reglamentas, elgesį. Kitaip tariant, minėto reglamento nuostatos neatleidžia platintojų, kurie nepatenka į jo taikymo sritį ir kuriems pareigos gali būti nustatytos remiantis kitais Sąjungos teisės aktais, nuo jų pareigų.

100. Taigi, Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 4 dalis turėtų būti aiškinama taip:

–        jai prieštarauja tai, kad platintojo veikla skelbiant iš gamintojo be pakeitimų perimtą kosmetikos gaminio reklamą, kuri atitinka Reglamento Nr. 1223/2009 6 straipsnio 1 ir 3 dalis bei 20 straipsnio 1 dalį, galėtų būti laikoma „nesąžininga komercine veikla“, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalį bei 4 dalies a punktą ir 6 straipsnio 1 dalies b punktą, ir

–        jai neprieštarauja tai, kad platintojo veikla skelbiant iš gamintojo be pakeitimų perimtą kosmetikos gaminio reklamą, kuria pažeidžiamos platintojo pareigos pagal šio reglamento 6 straipsnio 1 ir 3 dalis bei 20 straipsnio 1 dalį, galėtų būti laikoma „nesąžininga komercine veikla“, kaip ji suprantama pagal minėtos direktyvos 5 straipsnio 1 dalį bei 4 dalies a punktą ir 6 straipsnio 1 dalies b punktą.

V.      Išvada

101. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija) pateiktus prejudicinius klausimus:

1.      2009 m. lapkričio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1223/2009 dėl kosmetikos gaminių 6 straipsnio 1 ir 3 dalys bei 20 straipsnio 1 dalis

turi būti aiškinamos taip:

platintojas, kuris pateikia rinkai kosmetikos gaminį naudodamas gamintojo pavadinimą ar prekių ženklą jų nepakeitęs, privalo patikrinti, ar šis gaminys atlieka šio platintojo reklaminėse brošiūrose pateiktuose reklaminiuose teiginiuose jam priskirtas funkcijas, nors šiuos teiginius minėtam platintojui pateikė gaminio gamintojas, jie taip pat pateikiami ant gaminio pakuotės ir platintojas juos tiesiog perima, jeigu esant konkrečių aplinkybių jis mano arba turi pagrindo manyti, kad jie neatitinka Reglamento Nr. 1223/2009 reikalavimų, bet tai dar turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

2.      2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 („Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva“), 3 straipsnio 4 dalis

turi būti aiškinama taip:

–        jai prieštarauja tai, kad platintojo veikla skelbiant iš gamintojo be pakeitimų perimtą kosmetikos gaminio reklamą, kuri atitinka Reglamento Nr. 1223/2009 6 straipsnio 1 ir 3 dalis bei 20 straipsnio 1 dalį, galėtų būti laikoma „nesąžininga komercine veikla“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2005/29 5 straipsnio 1 dalį bei 4 dalies a punktą ir 6 straipsnio 1 dalies b punktą, ir

–        jai neprieštarauja tai, kad platintojo veikla skelbiant iš gamintojo be pakeitimų perimtą kosmetikos gaminio reklamą, kuria pažeidžiamos platintojo pareigos pagal šio reglamento 6 straipsnio 1 ir 3 dalis bei 20 straipsnio 1 dalį, galėtų būti laikoma „nesąžininga komercine veikla“, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalį bei 4 dalies a punktą ir 6 straipsnio 1 dalies b punktą.


1      Originalo kalba: prancūzų.


2      2009 m. lapkričio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (OL L 342, 2009, p. 59).


3      2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva, iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 („Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva“) (OL L 149, 2005, p. 22).


4      Reglamento Nr. 1223/2009 4 straipsnio 1 dalis.


5      Reglamento Nr. 1223/2009 4 straipsnio 6 dalis.


6      1983 m. lapkričio 17 d. Sprendimas Merck (292/82, EU:C:1983:335, 12 punktas); 2022 m. gruodžio 22 d. Sprendimas Sambre & Biesme ir Commune de Farciennes (C‑383/21 ir C‑384/21, EU:C:2022:1022, 54 punktas); 2026 m. sausio 15 d. Sprendimas AVR-Afvalverwerking (C‑692/23, EU:C:2026:4, 37 punktas) ir Sprendimas Ambito territoriale di caccia Ancona 2 (C‑615/24, EU:C:2026:10, 23 punktas).


7      C‑10/24, EU:C:2025:697.


8      Toje byloje reikėjo nustatyti platintojo pareigų apimtį pagal 2017 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/745 dėl medicinos priemonių, kuriuo iš dalies keičiama Direktyva 2001/83/EB, Reglamentas (EB) Nr. 178/2002 ir Reglamentas (EB) Nr. 1223/2009, ir kuriuo panaikinamos Tarybos direktyvos 90/385/EEB ir 93/42/EEB (OL L 117, 2017, p. 1), 14 straipsnio 2 dalį, kurioje numatyta, kad „[j]eigu platintojas mano arba turi pagrindo manyti, kad priemonė neatitinka šio reglamento reikalavimų, jis netiekia priemonės rinkai tol, kol neužtikrinta priemonės atitiktis“. Reikėjo visų pirma nustatyti, ar platintojas privalo patikrinti, ar priemonė, kurią jis pateikia į rinką, turi būti laikoma medicinos priemone, kai gamintojas šią priemonę priskyrė 2006 m. gegužės 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/42/EB dėl mašinų, iš dalies keičiančios Direktyvą 95/16/EB (OL L 157, 2006, p. 24), o ne Reglamento 2017/745 taikymo sričiai.


9      2026 m. birželio 4 d. Sprendimas Dürr Dental (C‑10/24, EU:C:2026:443, 34 punktas).


10      Generalinio advokato D. Spielmann išvada byloje Dürr Dental (C‑10/24, EU:C:2025:697, 53 punktas).


11      Šiuo klausimu žr. šios išvados 61 ir 62 punktus.


12      Komisijos pranešimas (OL C 247, 2022, p. 1, toliau – Mėlynasis vadovas).


13      2025 m. kovo 13 d. Sprendimas Cassella-med ir MCM Klosterfrau (C‑589/23, EU:C:2025:173, 40 punktas).


14      Mėlynasis vadovas (p. 41).


15      Mėlynasis vadovas (5 priedas, p. 151).


16      Tai taip pat matyti iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos byloje Dürr Dental dėl gamintojo gaminio klasifikavimo, kurioje Teisingumo Teismas nusprendė, kad „turėtų būti galima konstatuoti rūpestingumo pareigos pažeidimą tik tuo atveju, kai kvalifikavimo klaida yra akivaizdi“. Žr. 2026 m. birželio 4 d. Sprendimą Dürr Dental (C‑10/24, EU:C:2026:443, 39 punktas).


17      Šiuo klausimu žr. 2026 m. birželio 4 d. Sprendimą Dürr Dental (C‑10/24, EU:C:2026:443, 70 punktas).


18      2016 m. spalio 26 d. Sprendimas Canal Digital Danmark (C‑611/14, EU:C:2016:800, 25 punktas) ir 2018 m. liepos 25 d. Sprendimas Dyson (C‑632/16, EU:C:2018:599, 28 punktas).


19      Direktyvos 2005/29 11 konstatuojamoji dalis.


20      2018 m. liepos 25 d. Sprendimas Dyson (C‑632/16, EU:C:2018:599, 30 punktas).


21      2022 m. vasario 24 d. Sprendimas A ir kt.(Draudimo sutartys „unit-linked“) (C‑143/20 ir C‑213/20, EU:C:2022:118, 136 punktas).


22      Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 4 dalis.


23      Pagal analogiją žr. 2026 m. balandžio 30 d. Sprendimą Lidl Italia (Nesąžininga komercinė veikla, susijusi su maisto produktais) (C‑301/25, toliau – Sprendimas Lidl Italia, EU:C:2026:357, 28 punktas).


24      Sprendimas Lidl Italia (33 punktas) ir 2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimas Wind Tre ir Vodafone Italia (C‑54/17 ir C‑55/17, EU:C:2018:710, 60 punktas).


25      Sprendimas Lidl Italia (33 punktas) ir 2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimas Wind Tre ir Vodafone Italia (C‑54/17 ir C‑55/17, EU:C:2018:710, 61 punktas).


26      Sprendimas Lidl Italia (34 punktas) ir 2025 m. sausio 30 d. Sprendimas Trenitalia (C‑510/23, EU:C:2025:41, 33 punktas).


27      Šiuo klausimu žr. Sprendimą Lidl Italia (35 punktas).


28      Išskyrus atvejus, kai jie gali būti laikomi „atsakingu asmeniu“ pagal Reglamento Nr. 1223/2009 4 straipsnio 6 dalį. Šiuo klausimu žr. šios išvados 41 punktą.


29      2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimas A. M.  (Kosmetikos gaminių ženklinimas) (C‑667/19, EU:C:2020:1039, 27 punktas) ir 2022 m. rugsėjo 15 d. Sprendimas Fédération des entreprises de la beauté (C‑4/21, EU:C:2022:681, 33, 53, 61 ir 66 punktai).