1.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismui pateikė keletą prejudicinių klausimų; jis mano, kad į juos reikia atsakyti norint priimti sprendimą sudėtingoje byloje, kurioje vykdomos nacionalinės kolektyvinių interesų gynimo procedūros ( 2 ). Ši byla susijusi su galima Vokietijos bendrovės deliktine atsakomybe, kurią pareikalavo taikyti vienos iš jos patronuojamųjų įmonių (esančios Nyderlanduose) bankroto administratorius ir Nyderlanduose įsikūręs fondas.

2.

Teisingumo Teismo nurodymu šioje išvadoje bus nagrinėjamas tik prejudicinis klausimas, susijęs su Reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės ( 3 ) 4 straipsniu. Vis dėlto, kadangi iš šalių pastabų taip pat matyti, kad nesutariama dėl šio reglamento taikymo srities, o Teisingumo Teismas yra suinteresuotas išspręsti tokius nesutarimus, šioje išvadoje jie taip pat bus nagrinėjami.

3.

Vis dėlto nenagrinėsiu su tarptautine jurisdikcija susijusių prejudicinių klausimų, pateiktų siekiant nustatyti ginčą turintį nagrinėti teismą pagal vietą, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, kai į bylą įstoja tretieji asmenys ( 4 ).

I.

Teisinis pagrindas

A.

Sąjungos teisė

1.

Reglamentas Nr. 1215/2012

4.

7 straipsnio įžanginėje dalyje ir 2 punkte nustatyta:

5.

8 straipsnio įžanginėje dalyje ir 2 punkte numatyta:

2.

Reglamentas „Roma II“

6.

7 konstatuojamoje dalyje nurodyta:

7.

16 konstatuojamojoje dalyje teigiama:

8.

17 konstatuojamojoje dalyje numatyta:

9.

1 straipsnio 2 dalies d punkte nustatyta:

10.

4 straipsnyje nurodyta:

B.

Nacionalinė teisė

11.

Burgerlijk Wetboek (Civilinis kodeksas) 3:305a straipsnio 1 dalyje numatyta ( 5 ):

12.

Bankroto administratorius, pareikšdamas Peeters / Gatzen ieškinį ( 6 ), atstovauja visų kreditorių interesams. Gautos lėšos įtraukiamos į bankrutavusio subjekto turtą, kad būtų paskirstytos pagal nemokumo taisykles.

II.

Faktinės aplinkybės ir prejudiciniai klausimai

13.

Nyderlandų bendrovės BMA Nederland BV (toliau – BMA NL), kurios specializacija – maisto pramonės mašinų gamyba ir pardavimas, vienintelė akcininkė – bendrovė BMA Groep B. V. (toliau – BMA Groep).

14.

100 % BMA Groep akcijų priklausė Vokietijos bendrovei BMA Braunschweigische Maschinenbauanstalt AG (toliau – BMA AG).

15.

BMA Groep turėjo teisę skirti ir atleisti BMA NL valdymo organus. Tam tikrais laikotarpiais BMA AG darbuotojai pagal įstatus buvo paskirti į BMA NL valdymo organus.

16.

Dėl svarbių sprendimų ir veiksmų BMA NL valdymo organai turėjo gauti BMA Groep sutikimą, o ši – BMA AG sutikimą.

17.

2004–2011 m. BMA NL iš BMA AG gavo iš viso 38 mln. EUR paskolų. Finansavimas buvo teikiamas per BMA NL sąskaitą banke Deutsche Bank Nederland BV.

18.

BMA AG taip pat laidavo už BMA NL skolas ir suteikė jai kapitalo injekcijų.

19.

2012 m. pradžioje BMA AG nutraukė finansinės paramos teikimą BMA NL. Taigi BMA NL turėjo prašyti, kad būtų paskelbtas jos bankrotas. Bankrotas paskelbtas 2012 m. balandžio 3 d. Dauguma preliminariai pripažintų neužtikrintų reikalavimų priklauso kreditoriams Vokietijoje (pirmiausia pačiai BMA AG) ir kitoms Vokietijoje įsisteigusioms bendrovėms, priklausančioms grupei BMA AG.

20.

Kiti kreditoriai, kurių reikalavimai dar nepatenkinti, įsisteigę įvairiose šalyse, įskaitant kai kurias ne Europos Sąjungos valstybes. Bankrutuojančio subjekto turto nepakanka visų kreditorių viso dydžio reikalavimams patenkinti.

21.

BMA NL bankroto administratorius, gindamas visų kreditorių interesus, Rechtbank Midden-Nederland (Vidurio Nyderlandų pirmosios instancijos teismas) pareiškė Peeters / Gatzen ieškinį BMA AG.

22.

2018 m. gegužės 23 d. nutartimi tas teismas pagal Reglamento (ES) 2015/848 ( 7 ) 3 straipsnį pripažino savo jurisdikciją nagrinėti ieškinį.

23.

2016 m. birželio 21 d. buvo įsteigtas Stichting Belangbehartiging Crediteuren BMA Nederland (BMA Nederland kreditorių interesų gynimo fondas; toliau – fondas), kurio tikslas – ginti BMA NL kreditorių, patyrusių žalos dėl BMA AG veiksmų, interesus.

24.

2018 m. rugpjūčio 15 d. fondas tam pačiam pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą leisti įstoti į bankroto administratoriaus ir BMA AG bylą. 2019 m. sausio 30 d. nutartimi teismas tenkino šį prašymą ir pripažino savo jurisdikciją jį nagrinėti pagal Reglamento Nr. 1215/2012 8 straipsnio įžanginę dalį ir 2 punktą.

25.

2019 m. vasario mėn. Teisingumo Teismas priėmė Sprendimą NK ( 8 ). Jame konstatavo, kad bankroto administratoriaus pareikštas Peeters / Gatzen ieškinys patenka ne į Nemokumo reglamento, o į Reglamento (EB) Nr. 44/2001 ( 9 ) taikymo sritį.

26.

Dėl šios priežasties BMA AG prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo paprašė peržiūrėti 2018 m. gegužės 23 d. ir 2019 sausio 30 d. nutartis.

27.

Pirmosios instancijos teismas mano, kad negalima palikti galioti jo 2018 m. gegužės 23 d. nutarties, tačiau abejoja, ar turi pripažinti savo jurisdikciją, atsižvelgdamas į Reglamente Nr. 1215/2012 numatytą alternatyvų jurisdikcijos pagrindą.

28.

Šiomis aplinkybėmis Rechtbank Midden-Nederland (Vidurio Nyderlandų pirmosios instancijos teismas) pateikė Teisingumo Teismui prejudicinius klausimus; iš jų pakartoju tik ketvirtąjį, suskirstytą į keturias dalis:

III.

Procesas Teisingumo Teisme

29.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teisme užregistruotas 2020 m. rugsėjo 29 d.

30.

Pastabas pateikė bankroto administratorius, BMA AG, fondas ir Europos Komisija.

31.

Buvo nuspręsta, kad teismo posėdžio rengti nebūtina.

IV.

Analizė

32.

Kadangi šioje išvadoje tik aiškinamas reglamento „Roma II“ 4 straipsnis, visų pirma turiu išnagrinėti fondo pateiktą prieštaravimą dėl šio reglamento taikymo srities. Fondas mano, kad byloje nagrinėjamai atsakomybei taikoma bendrovių teisė, todėl ši atsakomybė nepatenka į reglamento „Roma II“ taikymo sritį pagal jo 1 straipsnio 2 dalies d punktą.

33.

Norint atsakyti į šį prieštaravimą reglamento „Roma II“ sąvokos turi būti išaiškintos laikantis įprastų aiškinimo kriterijų. Be to, kaip nurodė teisės aktų leidėjas, reikia užtikrinti šio teisės akto, Reglamento Nr. 1215/2012 ir su sutartinėms prievolėms taikytina teise susijusių teisės aktų nuoseklumą ( 10 ).

34.

Kiek tai susiję su Reglamentu Nr. 1215/2012, užtikrinti nuoseklumą būtina dėl to, kad kolizinės taisyklės kodifikuotos papildomai, palyginti su jurisdikciją reglamentuojančiomis taisyklėmis. Dėl sutartines prievoles reglamentuojančių kolizinių teisės normų pakanka priminti, kad reglamentas „Roma II“ buvo parengtas kaip „natūralus darbų, kurie Sąjungos lygmeniu atliekami vienodinant tarptautinės privatinės teisės normas dėl sutartinių ir nesutartinių civilinio ir komercinio pobūdžio prievolių, tęsinys“ ( 11 ).

35.

Vis dėlto reikalavimas užtikrinti, kad šie teisės aktai būtų aiškinami nuosekliai, nėra absoliutus. Taip pat svarbu, kad būtų išlaikytas kiekvieno jų vidinis nuoseklumas ir kad tų teisės aktų bei atitinkamos teisės normos tikslai būtų nuoseklūs ( 12 ).

36.

Reglamentu „Roma II“ remiamasi siekiant nustatyti taikytiną teisę, o ne tarptautinę jurisdikciją. Nustatant jurisdikciją žalą sukėlusio įvykio vietą ir tai, kad (kaip išaiškinta) tokių vietų yra dvi, galima paaiškinti remiantis motyvais, susijusiais su lengvesniu įrodinėjimu ir tinkamu teisingumo organizavimu, o reglamente „Roma II“ nurodytas ryšys yra vienintelis ( 13 ) ir grindžiamas jo 16 konstatuojamojoje dalyje išdėstytais motyvais ( 14 ).

A.

Reglamento „Roma II“ taikymo sritis. Jo netaikymas nesutartinėms prievolėms, kylančioms pagal bendrovių teisę

1.

Problemos aprašymas. Šalių pozicijos

37.

Sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodyta, kad (tariama) BMA AG deliktinė atsakomybė kyla dėl to, kad ji pažeidė rūpestingumo pareigą trečiųjų asmenų atžvilgiu. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuriam nekyla abejonių dėl reglamento „Roma II“ taikymo, tik nurodo, kad ginčo šalių argumentai šiuo klausimu skiriasi ( 15 ).

38.

Nėra duomenų, kad fondas nacionaliniame teisme būtų pateikęs kokį nors prieštaravimą dėl taikytinos teisės. Vis dėlto jis jį pateikė Teisingumo Teisme.

39.

Fondas teigia, kad nagrinėjamas ieškinys nepatenka į reglamento „Roma II“ taikymo sritį, nes grindžiamas BMA AG, kaip nemokiai Nyderlandų bendrovei vadovaujančios įmonės ar tos bendrovės akcininkės, atsakomybe. BMA AG pažeista rūpestingumo pareiga turi būti vykdoma pagal bendrovių teisę, todėl atsakomybė nepatenka į reglamento „Roma II“ taikymo sritį ( 16 ).

40.

Be to, bankroto administratorius žalos atsiradimą sieja su Vokietijos bendrove, kaip Nyderlandų bendrovės akcininke (netiesiogine). Vis dėlto atsižvelgdamas į tai jis nedaro išvados, kad reglamentas „Roma II“ netaikytinas ( 17 ).

41.

Priešingai, BMA AG teigia, kad jos atsakomybė, jei tokia yra, kyla dėl neteisėtos veikos, kurią ji vykdė kaip lėšų nemokiai bendrovei skolintoja ( 18 ).

42.

Galiausiai nesutariama dėl patronuojančiosios bendrovės (BMA AG), kuri daugelį metų teikė finansinę paramą patronuojamajai įmonei, kad ši dirbtinai išliktų „gyvybinga“, o vėliau nutraukė paramos teikimą ir dėl to pastaroji įmonė tapo nemoki, rūpestingumo pareigos pobūdžio.

2.

Reglamento netaikymas nesutartinėms prievolėms, atsirandančioms pagal bendrovių, asociacijų ir kitų juridinių asmenų teisę

43.

Turiu pateikti išvadą ne dėl Nyderlandų teisės aiškinimo ar taikymo srities, o tik dėl reglamento „Roma II“ taikymo srities, kiek tai susiję su 1 straipsnio 2 dalies d punkte numatytu netaikymu.

44.

Reglamente nepateikta bendros „bendrovių teisės“ sričiai priklausančių klausimų apibrėžties, jame taip pat nedaroma nuorodos į valstybių narių teisės sistemas. Taigi ši sąvoka turi būti aiškinama savarankiškai ( 19 ).

45.

Nuostata dėl netaikymo atitinka Romos konvencijos ( 20 ) 1 straipsnio 2 dalies e punkte pateiktą taisyklę ir buvo perimta iš reglamento „Roma I“ 1 straipsnio 2 dalies f punkto, papildant ją nuostata dėl asmeninės pagal įstatymus numatytą apskaitos dokumentų auditą atliekančių auditorių atsakomybės bendrovės ar jos narių atžvilgiu.

46.

Sprendimas neišplėsti Romos konvencijos taikymo srities taip, kad ji apimtų bendrovių teisės klausimus, istoriškai pateisinamas visų pirma atsižvelgiant į tam tikras aplinkybes: tuo metu buvo imamasi veiksmų materialinę bendrovių teisę suderinti Sąjungos lygmeniu ( 21 ). Šis tikslas nebuvo visiškai pasiektas, todėl reglamento „Roma I“ (ir reglamento „Roma II“) taikymo srities neįmanoma apriboti remiantis lex societatis – teise, kurios materialinę taikymo sritį visoms valstybėms narėms nustatė Europos teisės aktų leidėjas.

47.

Reglamente „Roma II“ yra papildomos informacijos – išvardijamos visos nesutartinės prievolės, nepatenkančios į jo taikymo sritį dėl to, kad joms taikoma bendrovių teisė. Vis dėlto toks išvardijimas neišsprendžia visų problemų, ir ne tik todėl, kad sąrašas nėra baigtinis ( 22 ).

48.

Nesutartines prievoles laikyti patenkančiomis į lex societatis arba lex loci delicti ( 23 ) taikymo sritį vis dar sudėtinga, net jei tos prievolės yra susijusios su tam tikrais aspektais, kaip antai įtrauktais į tą sąrašą. Tai rodo aplinkybė, kad valstybių narių praktikoje priimti sprendimai yra įvairūs ( 24 ).

49.

Teisingumo Teismas, spręsdamas dėl reglamento netaikymo sutartinių prievolių srityje, pakartojo Romos konvencijos ataskaitoje pateiktus paaiškinimus ir pažymėjo, kad bendrovės santykiai arba vidaus „veikla“ (jiems reglamentai netaikomi) atskiriami nuo išorės santykių (jiems reglamentai taikomi) ( 25 ).

50.

Teisingumo Teismo akcentuotas atskyrimas gali būti taikomas pirmajai iš trijų kategorijų klausimų, kuriems reglamentas „Roma II“ netaikomas ir kurie nurodyti jo 1 straipsnio 2 dalies d punkte: bendrovių steigimui, teisnumui, vidaus veiklai ir likvidavimui. Visi šie bendrovės vidaus veiklos aspektai reglamentuojami tik bendrovių teisėje.

51.

Vis dėlto abejoju, ar „vidaus veiklos“ kriterijaus pakanka siekiant aiškinti ir atriboti kitas dvi kategorijas, kurioms reglamentas netaikomas: a) asmeninę narių ir valdymo organų atsakomybę už bendrovės arba kitų juridinių asmenų įsipareigojimus; ir b) asmeninę pagal įstatymus numatytą apskaitos dokumentų auditą atliekančių auditorių atsakomybę bendrovei ar jos nariams.

52.

Manau, kad svarbi aplinkybė yra teisės aktų leidėjo noras vienoje sistemoje (lex societatis) išlaikyti tuos sutartinio ar nesutartinio pobūdžio aspektus, dėl kurių egzistuoja konkretus sprendimas, kylantis dėl tų aspektų ryšio su juridinio asmens veikimu ir veikla įmonėje („vidaus veikla“) ar už jos ribų („išorės veikla“).

53.

Konkrečiai kalbant, dėl asmeninės narių ir valdymo organų atsakomybės už bendrovės įsipareigojimus pažymėtina, kad reglamento „Roma II“ netaikymas yra suprantamas, nes tai, kad yra bendrovė, nusveria visas kitas aplinkybes. Jei deliktinės atsakomybės taisyklė taip susijusi su bendrovei būdingomis aplinkybėmis, kad be jų yra beprasmė, tai reiškia, kad būtent tai yra svarbiausia kvalifikuojant atsakomybę.

54.

Komisija tai pažymėjo 2003 m. pateiktame savo pasiūlyme dėl reglamento: „šio klausimo [dėl asmeninės narių ir valdymo organų atsakomybės už bendrovės įsipareigojimus] negalima atskirti nuo bendrovių teisės <…>, taikytinos bendrovei <…>, kuriai tenka atsakomybė vykdant veiklą.“ ( 26 )

55.

Pripažįstu, kad taikyti šią taisyklę nėra paprasta ne tik dėl reglamento „Roma II“ teksto, bet ir dėl paties bendrovių klausimu kylančio neaiškumo.

3.

Nesutartinės prievolės, atsirandančios „iš asmeninės darbuotojų [narių] ir dalyvių [valdymo organų] atsakomybės už bendrovės arba kito minėto subjekto [ar kito juridinio asmens] įsipareigojimus“

56.

Siekiant nustatyti, ar nesutartinei prievolei taikomas reglamento „Roma II“ 1 straipsnio 2 dalies d punktas, reikia išnagrinėti atsakomybės taikymo nariams ir valdymo organams pagrindą (ratio legis), kad būtų galima nustatyti, iš kur ji kyla arba kur yra įtvirtinta bendrovių atveju:

–

reglamentas netaikomas, kai pagal įstatymą atsakomybė išplečiama taip, kad tenka ne tik bendrovei, bet ir valdymo organui, arba taikoma tiesiogiai valdymo organui, remiantis bendrovių teisėje numatytais pagrindais.

–

Priešingai, reglamentas „Roma II“ taikomas tais atvejais, kai atsakomybė kyla dėl bendrosios pareigos neminem laedere pažeidimo arba dėl kito konkretaus, bet su bendrovėmis nesusijusio pagrindo.

57.

Manau, kad kreditorius, kuris pagal įstatymą turi teisę iš trečiųjų asmenų reikalauti sumokėti bendrovės skolas ir pagal tą įstatymą pareiškia ieškinį valdymo organui dėl jo lojalumo ir rūpestingumo pareigų bendrovei pažeidimo, veikia pagal bendrovių teisę. Valdymo organo atsakomybei taikytina teisė nustatoma ne pagal reglamentą „Roma II“.

58.

To paties kreditoriaus reikalavimas, grindžiamas bendrąja rūpestingumo pareiga erga omnes, kuri skiriasi nuo konkrečios rūpestingumo pareigos, kylančios iš valdymo organo ir bendrovės santykių, patenka į materialinę reglamento taikymo sritį ( 27 ).

59.

Formalus požymis, kad reikalaujama atsakomybė patenka į bendrovių teisės taikymo sritį, yra tas, kad prievolė ir atitinkamas ieškinys reglamentuojami bendrovių teisei skirtuose, o ne bendruose deliktinę atsakomybę reglamentuojančiuose teisės aktuose. Vis dėlto tai tik požymis ir juo negalima remtis mechaniškai ar automatiškai.

60.

Taikant sistemas, pagal kurias teisės aktuose numatyta taikytina tvarka formaliai yra vienoda (bendroji taisyklė dėl deliktinės atsakomybės, taikoma visais atvejais), atskirti taikytiną teisę sunkiau nei tais atvejais, kai egzistuoja atskiros nuostatos. Tokie sunkumai nereiškia, kad atskirti neįmanoma, nes teismų praktikoje neabejotinai yra nurodyti skirtumai.

61.

Atvirkščiai, tai, kad į bendrovėms skirtus teisės aktus įtraukta taisyklė dėl individualaus ieškinio valdymo organui (kaip priešprieša „netiesioginiam“ ieškiniui), nebūtinai reiškia, kad panaikinamas tos taisyklės, kaip nuostatos dėl bendrosios deliktinės atsakomybės, pobūdis: reikia išnagrinėti jos ratio legis ( 28 ).

62.

Dar vienas skiriamasis bruožas yra kiekvienam ieškiniui numatyta tvarka. Tiek kreditoriaus pareikšto „netiesioginio“ ieškinio, tiek individualaus ieškinio galutinis tikslas – bendrovės valdymo (arba sprendimus priimantį) organą pripažinti kaltu dėl bendrovės skolų, tačiau kiekvienu atveju paprastai skiriasi tai, ką reikia įrodyti teisme ( 29 ), taip pat skiriasi gynybos priemonės, kuriomis gali remtis valdymo organas ( 30 ).

63.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, galima teigti, kad, pavyzdžiui, reglamentas „Roma II“ netaikomas šioms sritims:

–

atsakomybei, tenkančiai valdymo organui, kuris nevykdo pareigos prašyti likviduoti bendrovę (arba iškelti jai bankroto bylą), kai tokia galimybė numatyta pagal teisės aktus ( 31 ),

–

nariams pareikštam ieškiniui dėl nesiimtų veiksmų, reikalingų siekiant baigti steigti ribotos atsakomybės bendrovę ( 32 ),

–

ieškiniui dėl valdybos narių, kurie privalo prisiimti atsakomybę už bendrovės skolas, kai jie nesiima tam tikrų oficialių priemonių bendrovės finansinei padėčiai kontroliuoti, jei bendrovė neturi pakankamai finansinių lėšų. Ši atsakomybė nurodyta Aktiebolagslag (Švedijos akcinių bendrovių įstatymas) 25 skyriaus 18 straipsnyje, išnagrinėtame Sprendime ÖFAB.

64.

Vis dėlto reglamentas galėtų būti taikomas ieškiniams dėl kompensacijos, kuri nariams ir tretiesiems asmenims gali priklausyti už valdymo organų veiksmus, tiesiogiai pažeidžiančius tų organų ir trečiųjų asmenų interesus, jeigu jiems nustatyta tvarka atitinka bendrąsias atsakomybės taisykles.

65.

Dar kartą pripažįstu, kad taisyklė, pagal kurią atskiriamos šios dvi atsakomybės kategorijos, nėra tokia aiški kaip norėtųsi, tačiau nerandu kitos taisyklės, kurią taikant būtų galima pateikti tikslesnius sprendimus.

66.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į ginčo aplinkybes ir į tai, kas išdėstyta pirma, turi nuspręsti, ar reglamentas „Roma II“ taikytinas nagrinėjamoje byloje. Tuo atveju, jeigu būtų patvirtinta, kad atsakymas teigiamas (tokia išvada netiesiogiai darytina remiantis to teismo sprendimu dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą), nagrinėsiu ketvirtąjį Teisingumo Teismui pateiktą prejudicinį klausimą, apimantį keturis klausimus.

B.

Ketvirtasis prejudicinis klausimas

1.

a punktas: BMA AG prievolei taikytina teisė

67.

Pagal reglamento „Roma II“ 4 straipsnį taikytina teisė iš esmės yra žalos padarymo vietos teisė, išskyrus atvejus, kai: i) šalys pasirinko kitą teisę ( 33 ) pagal 14 straipsnį; arba ii) yra viena iš faktinių aplinkybių, nurodytų 5 ir paskesniuose straipsniuose pateiktose specialiose kolizinėse teisės normose.

68.

Siekiant nagrinėjamoje byloje nustatyti žalos padarymo vietą pažymėtina, kad:

–

4 straipsnio 1 dalyje in fine nurodyta, jog nesvarbu nei tai, kurioje šalyje įvyko žalą sukėlęs įvykis, nei šalis, kurioje gali atsirasti netiesioginės to įvykio pasekmės,

–

Teisingumo Teismas jau yra išaiškinęs (dėl Briuselio konvencijos 5 straipsnio 3 dalies) ( 34 ), ką galima laikyti žalos atsiradimo vieta susiklosčius faktinėms aplinkybėms, panašioms į nagrinėjamas šioje byloje ( 35 ).

69.

Iš tiesų Sprendime Dumez France ir Tracoba Teisingumo Teismas pripažino, kad:

–

„nors <…> konvencijos 5 straipsnio 3 dalyje numatyta sąvoka „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“ gali nurodyti vietą, kurioje atsirado žala, pastarąją sąvoką galima suprasti tik kaip nurodančią vietą, kurioje įvyko žalingų pasekmių tiesiogiai nukentėjusiam asmeniui sukėlęs įvykis, dėl kurio atsirado deliktinė arba kvazideliktinė atsakomybė“ ( 36 ),

–

„žala, kurią nurodė patronuojančiosios bendrovės, <…> yra tik netiesioginis ekonominių nuostolių, kuriuos pirmiausia patyrė jų patronuojamosios bendrovės, kai buvo nutrauktas kreditų mokėjimas ir dėl to sustabdyti darbai, padarinys“ ( 37 ),

–

„nurodyta žala yra tik netiesioginė pasekmė žalos, kurią iš pradžių patyrė kiti juridiniai asmenys, tiesiogiai nukentėję nuo žalos, patirtos kitoje vietoje nei ta, kurioje netiesiogiai nukentėjęs asmuo vėliau patyrė žalą“ ( 38 ).

70.

Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad siekiant nustatyti tarptautinę jurisdikciją žalos padarymo vieta yra ta vieta, kurioje tiesiogiai nukentėjusiems asmenims buvo padaryta (pirmoji) žala.

71.

Vadovaujantis ta pačia logika galima teigti, kad nagrinėjamoje byloje žala pirmiausia padaryta bankrutavusios bendrovės turtui, o jos kreditorių patirta žala yra netiesioginė ( 39 ): žala padaryta pirmojo subjekto (bendrovės) turtui ir ta žala turi įtakos kitos šalies ar šalių turtui, nes skolininko turto nepakanka visoms skoloms padengti.

72.

Žinau, kad sunku kvalifikuoti žalą kaip „tiesioginę“ ar „netiesioginę“ arba įvertinti, ar asmuo nukentėjo „tiesiogiai“, ar „netiesiogiai“. Vis dėlto abu šie veiksmai atliekami ne abstrakčiai, o atsižvelgiant į reglamente „Roma II“ numatytas ir Teisingumo Teismo nurodytas aplinkybes bei tikslus.

73.

Sprendime Lazar ( 40 ) Teisingumo Teismas turėjo nustatyti, kokia teisė taikytina asmens, žuvusio per eismo įvykį kitoje valstybėje narėje nei ieškovų gyvenamoji vieta, artimųjų ieškiniui. Šiuo tikslu:

–

jis priminė, kad pagal reglamento „Roma II“ 2 straipsnį „žala apima visas pasekmes, atsirandančias dėl delikto [žalą sukėlusio įvykio]“, ir kad žala, susijusi su asmens, žuvusio per eismo įvykį vienoje valstybėje narėje, mirtimi ir patirta kitoje valstybėje narėje gyvenančių šio asmens artimųjų, yra šio įvykio sukeltos „netiesioginės pasekmės“, kaip tai suprantama pagal 4 straipsnį ( 41 ),

–

Teisingumo Teismo pažymėjo, kad žala, į kurią reikia atsižvelgti nustatant jos atsiradimo vietą, yra tiesioginė žala,

–

remdamasis sisteminiais argumentais ( 42 ) ir siekdamas užtikrinti, kad būtų galima numatyti taikytiną teisę ( 43 ), jis nurodė, kad „<…> kai galima nustatyti tiesioginės žalos atsiradimą, <…> šios tiesioginės žalos vieta bus svarbus kriterijus nustatant taikytiną teisę, neatsižvelgiant į netiesiogines šio įvykio pasekmes“ ( 44 ).

74.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės taikyti Nyderlandų teisę, jei nuspręs, kad bankrutavusios bendrovės turtas yra Nyderlanduose (logiška, kad jis turi patikslinti šiuos aspektus) ( 45 ).

2.

b punktas: bankroto administratoriaus arba fondo ieškinys; reikšmė žalos vietos nustatymui

75.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori žinoti, ar nustatant taikytiną teisę įtakos gali turėti tai, kas pareiškė ieškinius: i) bankroto administratorius, vykdydamas jam pagal teisės aktus pavestą užduotį realizuoti bankrutuojančio subjekto turtą; ar ii) kolektyviniams interesams atstovaujantis subjektas, veikiantis visų kreditorių naudai (bet ne jų vardu).

76.

Dėl ankstesniame skyriuje pateiktų argumentų šio klausimo nagrinėti nereikia. Žalos vieta išliks ta pati, nesvarbu, ar ieškinį pareiškė individualus nemokios bendrovės kreditorius, ar bankroto administratorius, gindamas visų kreditorių interesus, ar fondas tam tikrų kreditorių atžvilgiu ( 46 ).

77.

Be to, bankroto administratorius (pareiškęs Peeters / Gatzen ieškinį) ir fondas (pagal Burgerlijk Wetboek 3:305a straipsnio 1 dalį) turi ius agendi, o ne materialinę teisę, kuria būtų grindžiamas jų reikalavimas ( 47 ).

78.

Nyderlandų teisinėje sistemoje Peeters / Gatzen ieškinys arba fondo ieškinys, kaip antai pareikštas nagrinėjamoje byloje, yra numatyti kaip procesinė priemonė, kuria gali naudotis nukentėję asmenys. Naudojimasis šiomis priemonėmis nereiškia, kad gali būti pakeistos konkrečios taikytiną teisę lemiančios taisyklės, kurios turi būti numatomos žalą padariusiam subjektui ir nukentėjusiajam, be to, turi būti atsižvelgiama į abiejų šių asmenų interesus siekiant išlaikyti pusiausvyrą.

3.

c punktas: kreditoriai, kurių buveinė yra trečiosiose valstybėse

79.

Atrodo, kad kai kurių bendrovės BMA NL kreditorių buveinė yra už Sąjungos ribų. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar šis veiksnys gali turėti įtakos žalos atsiradimo vietos nustatymui, kaip tai suprantama pagal reglamento „Roma II“ 4 straipsnio 1 dalį.

80.

Kaip ir ankstesnio klausimo atveju, atsižvelgiant į bylos aplinkybes atsakymas turi būti neigiamas: kreditorių buveinės vieta nesvarbi, nes jiems padaryta žala yra netiesioginė.

81.

Bet kuriuo atveju primenu, kad bendra šalių (t. y. žalą padariusio subjekto ir tiesiogiai nukentėjusio subjekto) buveinė – iš tiesų įprastinė gyvenamoji vieta – yra svarbi taikant 4 straipsnio 2 dalį, kuri turi pirmenybę prieš 1 dalyje nustatytą taisyklę.

82.

Tai, kad dėl tokios bendros įprastinės gyvenamosios vietos trečiojoje valstybėje Sąjungos teismas turėtų taikyti Sąjungai nepriklausančios valstybės teisę, nėra keista ar nepageidaujama atsižvelgiant į reglamentą „Roma II“, kuris yra universalaus pobūdžio ( 48 ).

4.

d punktas: vadinamoji išvengimo sąlyga

a)

Papildomas ryšys su ankstesniais žalą padariusio asmens ir nukentėjusiojo santykiais

83.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar tai, kad BMA AG ir BMA NL anksčiau buvo sudariusios finansavimo sutartį, turi įtakos nustatant teisę, taikytiną pirmosios bendrovės deliktinei atsakomybei antrosios bendrovės kreditorių atžvilgiu.

84.

Klausime minima reglamento „Roma II“ 4 straipsnio 3 dalis. Pagal šią nuostatą, jeigu atsižvelgiant į bylos aplinkybes matyti, kad žalą sukėlęs įvykis „yra akivaizdžiai glaudžiau susijęs su kita nei 1 ar 2 dalyse nurodyta šalimi, taikoma tos kitos šalies teisė“.

85.

Toje pačioje dalyje priduriama, kad akivaizdžiai glaudesnis ryšys su kita šalimi „gali būti pagrįstas visų pirma remiantis prieš tai jau egzistuojančiais santykiais tarp šalių, pavyzdžiui, su konkrečiu deliktu [žalą sukėlusiu įvykiu] glaudžiai susijusia sutartimi“.

86.

Tai, kad nurodyta ši taisyklė, taip pat vadinamoji „išvengimo sąlyga“ ( 49 ) ir „papildomas ryšys“ arba ryšys su ankstesne sutartimi ar santykiais, kaip neatskiriama to ryšio dalimi, kelia tam tikrų minčių.

87.

Siekiant vykdyti išvengimo sąlygą ir taikyti šalies, kurioje atsirado tiesioginė žala, teisę, turi būti akivaizdžiai glaudesnis žalą sukėlusio įvykio ( 50 ) ir kitos šalies ryšys, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes ( 51 ).

88.

Parengiamieji darbai rodo, kad nesutariama dėl to, kokios yra šios aplinkybės ( 52 ). Kadangi nenumatyta jokių ribojimų, laikausi nuomonės, kad turi būti vertinamos ir šalių sąlygos, ir su žalą sukėlusiu įvykiu ar pačia žala susijusios sąlygos ( 53 ).

89.

Ankstesni šalių santykiai (pvz., sutartis) yra tik viena iš tokių aplinkybių ar sąlygų ( 54 ). Nors galima teigti, kad tai itin svarbus aspektas, nes aiškiai paminėtas reglamente, iš tiesų jis pateiktas tik kaip pavyzdys. Šio aspekto svarba nėra absoliuti ir vien jo nepakanka, kad būtų galima netaikyti žalos vietos teisės (arba prireikus žalą padariusiam subjektui ir nukentėjusiajam bendros įprastinės gyvenamosios vietos teisės).

90.

Pagal 4 straipsnio 3 dalį taip pat turi būti esminis atitinkamų ankstesnių santykių ir žalą sukėlusio įvykio ryšys. Esant tokiam ryšiui, pateisinama tai, kad deliktui taikytina teisė ne tik skiriasi nuo taikomos pagal 4 straipsnio 1 ir 2 dalis, bet ir yra ta pati teisė, kuri reglamentuoja ankstesnę sutartį.

91.

Dėl to lengviau valdyti ieškinį (ir paskesnį procesą), pagrįstą ir sutartinių, ir nesutartinių prievolių pažeidimu, kai atsakomybė pagal abu pagrindus yra kumuliatyvi. Tai taip pat leidžia išvengti būtinybės tam tikrus aspektus priskirti prie vienos ar kitos kategorijos.

92.

Vis dėlto šie privalumai nereiškia, kad galima pateisinti automatinį sutarčių teisės taikymą deliktinei atsakomybei. Kaip nurodžiau, pagal reglamento „Roma II“ 4 straipsnio 3 dalį ( 55 ) teismas turi diskreciją vertinti, ar nesutartinę prievolę ir šalį, kurios teisė reglamentuoja ankstesnius santykius, sieja svarbus ryšys ( 56 ).

93.

Manau, kad ši diskrecija yra prasminga, ypač atsižvelgiant į tai, kad ankstesnei sutarčiai arba ankstesniems santykiams taikytina teisė gali būti ne nustatyta objektyviai, o pasirinkta šalių. Pirmuoju atveju sąsaja, lemianti taikytiną teisę, rodo tikrą teritorinį ar geografinį ryšį, antruoju – vien teisinį ryšį, kylantį iš susitariančiųjų šalių valios.

94.

Taigi manau, kad ankstesnės BMA AG ir BMA NL finansavimo sutarties buvimas yra tik dar viena aplinkybė, į kurią galima atsižvelgti sprendžiant, ar BMA AG (tariamai) priskirtinas žalą sukėlęs įvykis yra akivaizdžiai glaudžiau susijęs su kita šalimi nei Nyderlandai, kaip tai suprantama pagal reglamento „Roma II“ 4 straipsnio 3 dalį.

b)

Papildomas ryšys ir netiesiogiai nukentėję asmenys

95.

Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tokio klausimo nepateikė, manau, kad gali būti naudinga išnagrinėti, ar sutarties arba anksčiau susiklosčiusių šalių santykių (kaip vienos iš visų aplinkybių, kaip tai suprantama pagal reglamento „Roma II“ 4 straipsnio 3 dalį) vertė yra tokia pati tuo atveju, kai asmuo, reikalaujantis atlyginti patirtą žalą, yra ne sutarties šalis, o trečiasis asmuo ( 57 ).

96.

Taip yra nagrinėjamoje byloje, kurioje (tariamą) žalą padariusios patronuojančiosios bendrovės ir jos patronuojamosios bendrovės – tiesiogiai nukentėjusio subjekto – finansavimo sutarčiai taip pat taikoma pasirinkta teisė.

97.

Manau, kad galima teigti, jog subjektai, kurie neturi sutarties šalies statuso, siekdami nagrinėjamoje byloje svarbių tikslų gali remtis ankstesniais sutarties šalių santykiais:

–

pirma, primenu, kad „netiesioginė“ žala yra nesvarbi siekiant tinkamai nustatyti taikytiną teisę pagal reglamento „Roma II“ 4 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į tai, aplinkybė, kad netiesiogiai nukentėję ieškovai nėra saistomi sutartinių santykių (žalą padariusio asmens ir tiesiogiai nukentėjusio subjekto santykių), taip pat neturėtų daryti poveikio išvengimo sąlygai, kuri yra tik taisyklės išimtis,

–

antra, tokia išvada taip pat paaiškinama tuo, kad netiesiogiai patirta žala priklauso nuo asmeninės ar turtinės žalos, kurią pirmiausia patiria kitas nukentėjusysis. Jeigu jo patirta žala susijusi su ankstesniais santykiais ir dėl tų santykių atsiranda glaudesnis tam tikros teisės ir žalą sukėlusio įvykio ryšys, nemanau, kad būtų nenuoseklu tą pačią teisę taikyti trečiojo asmens patirtai žalai, atsiradusiai dėl to paties įvykio.

98.

Suprantu, kad toks sprendimas gali kelti abejonių tuo atveju, kai sutarčiai taikytiną teisę pasirinko šalys ( 58 ) ir ji nebuvo nustatyta objektyviai. Vis dėlto primenu, kad tokia teisė deliktui taikoma ne dėl sutarties šalių valios, o dėl bylą nagrinėjančio teismo sprendimo, patikrinus 4 straipsnio 3 dalies sąlygas. Taip ryšys tampa objektyvus.

V.

Išvada

99.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui pateikti Rechtbank Midden-Nederland (Vidurio Nyderlandų pirmosios instancijos teismas) tokį atsakymą į ketvirtąjį prejudicinį klausimą: