I.

Įvadas

1.

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra susijęs su 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo ( 2 ), iš dalies pakeistos 2013 m. lapkričio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/55/ES, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo ir Reglamentas (ES) Nr. 1024/2012 dėl administracinio bendradarbiavimo per Vidaus rinkos informacinę sistemą (toliau – VRI reglamentas) ( 3 ), 4f straipsnio 6 dalies aiškinimu. Pagal tą nuostatą pirmą kartą leista iš dalies užsiimti profesine veikla atsižvelgiant į abipusio kvalifikacijų pripažinimo sistemą.

2.

Nors profesinių kvalifikacijų abipusis pripažinimas paprastai laikomas vienu svarbiausių laimėjimų vidaus rinkoje, taip pat paminėtina, kad šis tikslas nebuvo pasiektas sklandžiai. Viena iš kilusių problemų buvo susijusi su patirtimi, kuri parodė, kad kiekvienoje valstybėje narėje įvairios profesijos gali apimti įvairias pakategores ir specifinius ypatumus. Pasitaikė daugybė atvejų, kai šie konkretūs specialistai galėjo neturėti reikalingos kvalifikacijos, kuri, pavyzdžiui, leistų jiems gauti visapusišką pripažinimą kitoje valstybėje narėje.

3.

Siekdamas spręsti šią konkrečią problemą, kaip dabar pamatysime, Sąjungos teisės aktų leidėjas nustatė galimybę iš dalies užsiimti profesine veikla, kad būtų aptartos šias pakategorės ir ypatumai. Ši byla iš esmės susijusi su dantų gydymu, konkrečiau kalbant, su burnos higienos specialistais. Kvalifikuotas burnos higienos specialistas gali pageidauti užsiimti praktika kitoje valstybėje narėje, tačiau išsiaiškina, kad negali to daryti, nes neturi chirurgo odontologo kvalifikacijos. Šį klausimą siekiama spręsti neseniai priimtoje direktyvoje dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo įtvirtinus nuostatą dėl galimybės iš dalies užsiimti profesine veikla.

4.

Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant Confédération nationale des Syndicats dentaires, dabartinė Les Chirurgiens-Dentistes de France, ir kitų sveikatos priežiūros sektoriuje dirbantiems specialistams atstovaujančių organizacijų iškeltas bylas. Šioje byloje atsakovai yra Ministre des Solidarités et de la Santé (solidarumo ir sveikatos ministras), Ministre de l’Enseignement supérieur, de la recherche et de l’innovation (aukštojo mokslo, mokslo tyrimų ir inovacijos ministras) ir Premier Ministre (ministras pirmininkas). Pareiškėjai iš esmės teigia, kad Prancūzijos vyriausybė veikė neteisėtai, atsižvelgiant į tai, kaip keliais teisės aktais į Prancūzijos nacionalinę teisę buvo siekiama perkelti Direktyvos 2013/55 reikalavimus.

II.

Teisinės aplinkybės

A.

ES teisė

1.

Direktyva 2013/55

5.

Direktyvos 2013/55 7 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

2.

Direktyva 2005/36

6.

Direktyvos 2005/36 1 straipsnyje „Tikslas“ nustatyta:

7.

Direktyvos 2005/36 4 straipsnyje „Pripažinimo rezultatai“ nustatyta:

8.

Direktyvos 2005/36 4f straipsnyje „Teisė iš dalies užsiimti profesine veikla“, kuris nustatytas Direktyva 2013/55, numatyta:

9.

Direktyvos 2005/36 21 straipsnio „Automatinio pripažinimo principas“ 1 dalyje nustatyta:

B.

Prancūzijos teisė

10.

Ordonnance du 19 janvier 2017 relative à la reconnaissance des qualifications professionnelles dans le domaine de la santé (2017 m. sausio 19 d. nutartis Nr. 2017-50 dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo sveikatos sektoriuje) buvo priimta siekiant į Prancūzijos teisę perkelti Direktyvą 2013/55. Ja į code de la santé publique (Visuomenės sveikatos kodeksas, Prancūzija) buvo įtraukti L. 4002-3–L. 4002-6 straipsniai.

11.

Pagal Visuomenės sveikatos kodekso L. 4002-3 straipsnį suteikiama galimybė iš dalies užsiimti visomis sveikatos priežiūros profesijomis, kurios reglamentuojamos to paties kodekso IV dalyje, be kita ko, įskaitant profesijas, kurioms taikomas automatinio profesinių kvalifikacijų pripažinimo mechanizmas.

12.

Décret du 2 novembre 2017 relatif à la reconnaissance des qualifications professionnelles dans le domaine de la santé (2017 m. lapkričio 2 d. dekretas Nr. 2017-1520 dėl sveikatos srities profesinių kvalifikacijų pripažinimo) buvo priimtas visų pirma siekiant taikyti Visuomenės sveikatos kodekso L. 4002-3 straipsnį. Siekdama įgyvendinti 2017 m. lapkričio 2 d. dekretą Nr. 2017-1520, solidarumo ir sveikatos ministrė 2017 m. gruodžio 4 ir 8 d. priėmė nutartis.

III.

Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės

13.

Pateikdamos keletą prašymų Les Chirurgiens-Dentistes de France ir kitos minėtos organizacijos Conseil d’État (Valstybės Taryba, Prancūzija) iškėlė bylą dėl įgaliojimų viršijimo ir, atsižvelgiant į konkretų atvejį, prašė visiškai arba iš dalies panaikinti 2017 m. lapkričio 2 d. dekretą Nr. 2017-1520 ir (arba) panaikinti 2017 m. gruodžio 4 d. solidarumo ir sveikatos ministrės nutartį, ir (arba) panaikinti 2017 m. gruodžio 8 d. solidarumo ir sveikatos ministrės nutartį.

14.

Grįsdami savo reikalavimus pareiškėjai, inter alia, teigė, kad minėtomis nacionalinėmis teisinėmis nuostatomis į galimybės iš dalies užsiimti profesine veikla taikymo sritį buvo neteisėtai įtrauktos profesijos, kurioms galioja Direktyvos 2005/36 III antraštinės dalies III skyrius, t. y. profesijos, kurioms taikomas automatinio profesinių kvalifikacijų pripažinimo mechanizmas.

15.

Kadangi šios įvairios nuostatos yra pagrįstos nutartimi, kuria Direktyva 2013/55 perkeliama į Prancūzijos teisę, nacionalinis teismas nusprendė, kad, siekiant išspręsti ginčą, svarbiausia atsakyti į klausimą, ar Direktyvos 2005/36 4f straipsnio 6 dalimi, kuri nustatyta Direktyva 2013/55, valstybei narei draudžiama numatyti galimybę iš dalies užsiimti viena iš šių profesijų.

IV.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą ir procesas Teisingumo Teisme

16.

Būtent šiomis aplinkybėmis Conseil d’État (Valstybės Taryba) 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2019 m. gruodžio 30 d., nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir perduoti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

17.

Rašytines pastabas pateikė Les Chirurgiens-Dentistes de France, Conseil national de l’Ordre des Chirurgiens-Dentistes, Conseil national de l’Ordre des Infirmiers, Prancūzijos, Čekijos ir Austrijos vyriausybės ir Europos Komisija.

18.

Užbaigęs rašytinę procedūrą Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, kad turi pakankamai informacijos, kad priimtų sprendimą, nerengdamas teismo posėdžio pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 76 straipsnio 2 dalį.

V.

Analizė

19.

Remdamasis Teisingumo Teismo jurisprudencija, visų pirma 2006 m. sausio 19 d. Sprendimu Colegio de Ingenieros de Caminos, Canales y Puertos (C-330/03, EU:C:2006:45) ir sveikatos srityje priimtu 2013 m. birželio 27 d. Sprendimu Nasiopoulos (C-575/11, EU:C:2013:430), Sąjungos teisės aktų leidėjas Direktyvoje 2005/36 įtvirtino „teisės iš dalies“ užsiimti profesine veikla koncepciją. Taigi pagal Direktyvos 2005/36 4f straipsnio 1 dalį priimančiosios valstybės narės kompetentinga institucija dabar privalo kiekvienu konkrečiu atveju ir, jei įvykdytos toje nuostatoje numatytos sąlygos, leisti iš dalies užsiimti profesine veikla savo teritorijoje.

20.

Vis dėlto Direktyvos 2005/36 4f straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad 4f straipsnis „netaikomas specialistams, kurių profesinės kvalifikacijos pripažįstamos automatiškai pagal III antraštinės dalies II, III ir IIIa skyrius“.

21.

Užduodama šį klausimą Conseil d’État (Valstybės Taryba) siekia tiksliai išsiaiškinti, ar pagal Direktyvos 2005/36 4f straipsnio 6 dalį valstybei narei draudžiama numatyti galimybę iš dalies užsiimti viena iš profesinės veiklos rūšių, kurioms taikomas tos pačios direktyvos III antraštinės dalies III skyriaus nuostatose nurodytas automatinio profesinių kvalifikacijų pripažinimo mechanizmas.

22.

Atsižvelgdamas į nagrinėjamos direktyvos nuostatų formuluotę, joje nustatytą sistemą, bendrą direktyvos struktūrą ir siekiamus tikslus, laikausi nuomonės, kad Teisingumo Teismas į šį klausimą turėtų atsakyti neigiamai. Šią išvadą darau dėl toliau išvardytų priežasčių.

23.

Pirma, kalbant apie Direktyvos 2005/36 4f straipsnio 6 dalį, būtina pažymėti, kad, priešingai nei kitose tos direktyvos nuostatose, teisės aktų leidėjas vietoje termino „profesijos“ vartojo terminą „specialistai“ ( 4 ). Toks žodžių pasirinkimas atrodo ne kas kita, o sąmoningas žingsnis. Nors Komisijos pasiūlyme nebuvo tokios nuostatos, kuri dabar įtvirtinta Direktyvos 2005/36 4f straipsnio šeštoje dalyje, Europos Parlamentas pasiūlė pakeitimą, kuriuo būtų numatyta, kad „tam tikroms profesijoms“ galimybė iš dalies užsiimti profesine veikla netaikoma apskritai, o ne nagrinėjant kiekvienu konkrečiu atveju ( 5 ). Tačiau teisėkūros procese dalyvavusioms institucijoms sutarus, pirmenybė suteikta terminui „specialistai“.

24.

Atsižvelgiant į tai, kad Direktyvoje 2005/36 nepateikta sąvokos „specialistai“ apibrėžtis, jos reikšmė ir taikymo sritis, kaip ne kartą nusprendė Teisingumo Teismas, turi būti nustatoma nagrinėjant jos įprastą reikšmę kasdienėje kalboje, kartu atsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis ji vartojama, ir taisyklių, kuriose ji numatyta, tikslus ( 6 ).

25.

Šiomis aplinkybėmis Direktyvos 2005/36 4f straipsnio 6 dalyje pasirinktais vartojamais žodžiais, atrodo, siekiama, kad į minėtoje nuostatoje numatytos nukrypti leidžiančios nuostatos taikymo sritį patektų tik specialistai (t. y. asmenys, kurie užsiima viena iš Direktyvos 2005/36 III antraštinės dalies II, III ir IIIa skyriuose nurodytų profesijų ir kurie iš esmės naudojasi automatiniu jų profesinių kvalifikacijų pripažinimu pagal direktyvoje įtvirtintas nuostatas), o ne visa profesija.

26.

Antra, Direktyvos 2005/36 4f straipsnio struktūros analizė patvirtina tokį aiškinimą, nes pagal kontekstinę analizę arba sisteminį požiūrį reikalaujama, kad straipsnį sudarančios dalys sudarytų visumą, ir jų negalima vertinti izoliuotai ( 7 ).

27.

Tomis aplinkybėmis neginčytina, kad pirmoje Direktyvos 2005/36 4f straipsnio dalyje įtvirtintas galimybės iš dalies užsiimti profesine veikla principas ir nustatytos sąlygos, kuriomis leidžiama iš dalies užsiimti profesine veikla, o antroje dalyje numatyta galimybė atsisakyti leisti iš dalies užsiimti profesine veikla dėl viršesnių bendruoju interesu grindžiamų priežasčių. Trečioje ir ketvirtoje dalyse paaiškinama procedūra, pagal kurią turi būti nagrinėjami prašymai, o penktoje dalyje konkrečiai nustatyta, kokį profesinį vardą naudojant turi būti vykdoma profesinė veikla ir kokia informacija turi būti pateikta paslaugos gavėjui. Paskutinėje šeštoje dalyje konkrečiai nurodoma, kad šios 4f straipsnio nuostatos netaikomos specialistams, kurių profesinės kvalifikacijos pripažįstamos automatiškai pagal III antraštinės dalies II, III ir IIIa skyrius. Taigi iš šios struktūros aiškiai matyti, kad paskutinė dalis yra pirmoje dalyje nustatyto principo, kuris apibūdintas kitose dalyse, išimtis. Todėl Direktyvos 2005/36 4f straipsnio 6 dalis, kaip galimybės iš dalies užsiimti profesine veikla išimtis, turi būti aiškinama siaurai.

28.

Trečia, atsižvelgiant į Direktyvos 2005/36 4f straipsnio ir, plačiąja prasme, į šios direktyvos tikslą galima pateikti tokį patį aiškinimą.

29.

Kalbant apie Direktyvos 2005/36 tikslą, pažymėtina, kad, kaip ne kartą nusprendė Teisingumo Teismas, tas tikslas yra leisti profesinę kvalifikaciją, suteikiančią galimybę užsiimti kilmės valstybėje narėje reglamentuojama profesija, turinčiam asmeniui priimančiojoje valstybėje narėje užsiimti ta pačia profesine veikla, kurios kvalifikaciją jis įgijo kilmės valstybėje narėje ( 8 ).

30.

Kalbant apie Direktyvos 2005/36 4f straipsnio tikslą, galima pridurti, kad, pirma, direktyva, kuria buvo nustatyta ši nuostata, t. y. Direktyva 2013/55, buvo priimta remiantis SESV 53 straipsnio 1 dalimi. Tačiau iš pastarosios nuostatos formuluotės akivaizdu, kad remiantis šiuo pagrindu priimtomis direktyvomis siekiama palengvinti diplomų, pažymėjimų ir kitų dokumentų abipusį pripažinimą, nustatant bendras taisykles ir kriterijus, kad kiek įmanoma būtų galima automatiškai pripažinti minėtus diplomus, pažymėjimus ir kitus dokumentus ( 9 ). Antra, Direktyvos 2013/55 7 konstatuojamojoje dalyje patvirtinama, kad leidimas iš dalies užsiimti profesine veikla, taikomas profesijoms, kuriose veiklos sričių skirtumai gimtojoje valstybėje narėje ir priimančiojoje valstybėje narėje yra tokie dideli, kad, siekiant kompensuoti trūkumus, specialistas turėtų išklausyti praktiškai visą mokymo ir rengimo programą, yra akivaizdžiai susijęs su šiuo abipusio pripažinimo palengvinimo tikslu.

31.

Šiomis aplinkybėmis manau, kad profesinių kvalifikacijų suderinimas, būtinas automatiniam pripažinimui tų profesijų, kurių veikla yra aiškiai apibrėžta direktyvoje, pavyzdžiui, gydytojo odontologo ( 10 ), nereiškia, kad kai kurios valstybės narės nepritaria paraleliniam ir savarankiškam kai kurios veiklos, kuri patenka į apibrėžties „suderinta profesija“ taikymo sritį, vykdymui ( 11 ). Vis dėlto draudimas tokiems specialistams verstis praktika kitoje valstybėje narėje remiantis vien tuo, kad ši veikla yra viena iš veiklos, kuriai taikoma platesnio masto profesijos apibrėžtis, rūšių, prieštarautų pirma minėtiems tikslams.

32.

Taigi, mano manymu, Direktyvoje 2005/36 nustačius galimybę iš dalies užsiimti profesine veikla nebetaikoma jurisprudencija, pagrįsta ankstesnėmis direktyvomis, kuriose nenumatyta galimybė sukurti specialistų kategoriją, kuri nebūtų susijusi su jokia tuo metu taikomose direktyvose nustatyta kategorija ( 12 ).

33.

Priešingai, nei galėjo vienaip ar kitaip teigti pareiškėjai pagrindinėje byloje, man neaišku, kaip leidimas iš dalies užsiimti veikla, priskirta profesijoms, kurioms taikomas automatinis specialistų kvalifikacijų pripažinimas pagal Direktyvos 2005/36 III antraštinės dalies II, III ir IIIa skyrius, galėtų prieštarauti suderinimo tikslui, kurio siekia teisės aktų leidėjas. Toks suderinimas netrukdo manyti, kad tos profesijos gali apimti įvairią veiklą, kuri, objektyviai vertinant, yra atsiejama nuo veiklos, kuriai taikoma „suderinta profesija“ ir kuria iš esmės užsiimama autonomiškai.

34.

Priešingai, asmeniui, t. y. specialistui, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/36 4f straipsnio 6 dalį, turinčiam visas kvalifikacijas, kurios yra reikalingos norint užsiimti viena iš profesinės veiklos rūšių, kurioms taikomas automatinis profesinių kvalifikacijų pripažinimas, būtinai turi būti leidžiama užsiimti bet kuria veikla, priklausančia atitinkamai profesijai. Būtent taip užtikrinamas Direktyvos 2005/36 veiksmingumas – effet utile – ir taip suprantu Direktyvos 2005/36 4f straipsnio 6 dalyje nurodytą draudimą iš dalies užsiimti profesine veikla.

35.

Nors Direktyvoje 2005/36 reglamentuojamos šios profesijos, su kuriomis susijusios kvalifikacijos yra suderintos visos, joje vis tiek pripažįstama, kad daugumoje valstybių narių iš tiesų esama atskirų profesinės veiklos rūšių, kuriomis užsiimama naudojant vieną profesinės veiklos pavadinimą. Ši profesinė veikla, žinoma, gali būti susijusi su atitinkamu ugdymu ir mokymu. Iš tiesų Direktyva 2005/36 nedraudžia, pavyzdžiui, to, kad į specializuoto rengimo, kurio pavadinimas neatitinka išvardytųjų jos V priede, studijas būtų priimti tiek asmenys, baigę tik pagrindinio medicininio rengimo studijas, tiek asmenys, sėkmingai baigę tik gydytojo odontologo pagrindinio rengimo studijas ( 13 ), net jeigu po tokio specializuoto rengimo studijų negali būti išduotas pagrindinio medicininio rengimo įrodymo dokumentas ar gydytojo odontologo pagrindinio rengimo įrodymo dokumentas ( 14 ).

36.

Šiomis aplinkybėmis laikausi nuomonės, kad dėl kitų profesijų, kurias Teisingumo Teismas nurodė savo 2006 m. sausio 19 d. Sprendime Colegio de Ingenieros de Caminos, Canales y Puertos (C-330/03, EU:C:2006:45) ir 2013 m. birželio 27 d. Sprendime Nasiopoulos (C‑575/11, EU:C:2013:430), tais atvejais, kai atitinkamą veiklą galima objektyviai atskirti nuo likusių veiklos rūšių, susijusių su viena iš profesijų, kuriai taikomas tos direktyvos III antraštinės dalies III skyriuje nustatytų profesinių kvalifikacijų automatinio pripažinimo mechanizmas, atgrasomasis poveikis, kuris atsiranda dėl to, kad nesuteikiama galimybė iš dalies užsiimti profesine veikla, yra per didelis, kad jį būtų galima atsverti būgštavimais dėl galimos grėsmės paslaugų gavėjams arba su sveikatos apsauga susijusių reikalavimų nesilaikymu ( 15 ).

37.

Tokiu atveju minėtus teisėtus tikslus galima pasiekti mažiau ribojančiomis priemonėmis, pavyzdžiui, įpareigojimu nurodyti kilmės valstybės narės profesinį ir mokslo vardą tiek ta kalba, kuria jis išduotas, ir originalia forma, tiek oficialia priimančiosios valstybės narės kalba ( 16 ). Tokia apsaugos priemonė yra aiškiai numatyta Direktyvos 2005/36 4f straipsnio 5 dalyje. 4f straipsnio 5 dalyje taip pat nurodyta, kad specialistai, kuriems suteikta teisė užsiimti profesine veikla iš dalies, paslaugų gavėjams aiškiai nurodo savo profesinės veiklos sritį. Be to, būtina prisiminti, kad galimybė iš dalies užsiimti profesine veikla gali būti suteikiama tik kiekvienu konkrečiu atveju ir kad valstybės narės, remdamosi su bendruoju interesu, pavyzdžiui, visuomenės sveikata, susijusiomis priežastimis, pagal Direktyvos 2005/36 4f straipsnio 2 dalį bet kuriuo atveju gali atsisakyti suteikti galimybę leisti iš dalies užsiimti profesine veikla.

38.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad pagal Direktyvos 2005/36 4f straipsnio 6 dalį valstybei narei nedraudžiama numatyti galimybės iš dalies užsiimti viena iš profesinės veiklos rūšių, kurioms taikomas tos pačios direktyvos III antraštinės dalies III skyriaus nuostatose nurodytas automatinio profesinių kvalifikacijų pripažinimo mechanizmas.

VI.

Išvada

39.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Conseil d’État (Valstybės Taryba) pateiktą prejudicinį klausimą: