Reglamento Nr. 883/2004 1 straipsnio j ir z punktuose nustatyta: „Šiame reglamente:

<...>

j)„gyvenamoji vieta“ – vieta, kurioje asmuo paprastai gyvena,

<...>

z)„išmoka šeimai“ – visos išmokos natūra arba pinigais, skirtos padengti šeimos išlaidoms, neįskaitant I priede nurodytų išankstinių išlaikymo ir specialių vaiko gimimo bei įvaikinimo išmokų.“

Šio reglamento 3 straipsnio 1 dalies j punkte nustatyta: „1. Šis reglamentas taikomas visiems teisės aktams, kurie apima šias socialinės apsaugos sritis: <...>

j)išmokas šeimai.“

Šio reglamento 4 straipsnyje „Vienodas požiūris“ nustatyta: „Jeigu šiame reglamente nenumatyta kitaip, asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, pagal bet kurios valstybės narės teisės aktus priklauso tos pačios išmokos ir prievolės, kaip ir tos valstybės piliečiams.“

Minėto reglamento 11 straipsnio 1 dalyje ir 3 dalies e punkte nustatyta: „1. Asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai taikomi remiantis šioje antraštinėje dalyje numatytomis nuostatomis. 3.Laikantis 12–16 straipsnių nuostatų: <...>

e)visiems kitiems asmenims, kuriems netaikomi a–d punktai, taikomi tos valstybės narės, kurioje jie gyvena, teisės aktai, nepažeidžiant kitų šio reglamento nuostatų, garantuojančių jiems išmokas pagal vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktus.“

To paties reglamento 67 straipsnyje nustatyta: „Asmuo turi teisę gauti išmokas šeimai pagal kompetentingos valstybės narės teisės aktus, taip pat ir už savo šeimos narius, gyvenančius kitoje valstybėje narėje, tartum jie gyventų pirmojoje valstybėje narėje. <...>“

Direktyvos 2004/38 7 straipsnis išdėstytas taip: „1. Visi Sąjungos piliečiai turi teisę gyventi kitos valstybės narės šalyje ilgiau kaip tris mėnesius, jei jie:

a)yra darbuotojai ar savarankiškai dirbantieji priimančiojoje valstybėje narėje, arba

b)turi pakankamai išteklių sau ir savo šeimos nariams, kad per savo gyvenimo šalyje laikotarpį netaptų našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai, ir turi visavertį sveikatos draudimą priimančiojoje valstybėje narėje, arba

c)– yra priimti į privačią arba valstybinę instituciją, akredituotą ar finansuojamą priimančiosios valstybės narės pagal savo įstatymų ar kitų teisės aktų praktiką, turėdami pagrindinį studijų kurso baigimo tikslą, įskaitant profesinį rengimą, ir

–turi visavertį sveikatos draudimą priimančiojoje valstybėje narėje ir užtikrina atitinkamą nacionalinę instituciją pateikdami deklaraciją ar kitokiu jų pasirinktu lygiaverčiu būdu, kad jie turi pakankamai išteklių sau ir savo šeimos nariams, kad per savo gyvenimo šalyje laikotarpį netaptų našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai; arba

d)yra Sąjungos pilietį, kuris atitinka a, b arba c punkto reikalavimus, lydintys ar kartu vykstantys šeimos nariai.

<...> 3.Taikant šio straipsnio 1 dalies a punktą, Sąjungos pilietis, kuris nebėra darbuotojas ar savarankiškai dirbantysis, išlaiko darbuotojo ar savarankiškai dirbančiojo statusą tokiais atvejais:

a)asmuo laikinai negali dirbti dėl ligos ar nelaimingo atsitikimo;

b)asmuo yra tinkamai užregistruotas bedarbis ne savo noru po to, kai išdirbo daugiau kaip vienerius metus ir yra užregistruotas kaip ieškantis darbo atitinkamame įdarbinimo biure;

c)asmuo yra tinkamai užregistruotas bedarbis ne savo noru po to, kai dirbo pagal terminuotą darbo sutartį trumpiau kaip vienerius metus arba tapo bedarbiu ne savo noru per pirmuosius dvylika mėnesių ir yra užregistruotas kaip ieškantis darbo atitinkamame įdarbinimo biure. Tokiu atveju darbuotojo statusas išsaugomas ne trumpiau kaip šešis mėnesius;

d)asmuo mokosi profesijos. Išskyrus atvejus, kai asmuo yra bedarbis ne savo noru, darbuotojo statusui išsaugoti būtina, kad mokymasis būtų susijęs su ankstesniu darbu.“

Šios direktyvos 14 straipsnyje nustatyta: „1. Sąjungos piliečiai ir jų šeimos nariai turi 6 straipsnyje numatytą teisę gyventi šalyje tol, kol jie netampa nepagrįsta našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai. 2.Sąjungos piliečiai ir jų šeimos nariai [turi] 7, 12 ir 13 straipsniuose numatytą teisę gyventi šalyje tol, kol jie atitinka ten nustatytus reikalavimus. Ypatingais atvejais, kai yra pagrįstai abejojama, ar Sąjungos pilietis ar jo šeimos nariai atitinka 7, 12 ir 13 straipsniuose nustatytus reikalavimus, valstybės narės gali patikrinti, ar šių reikalavimų laikomasi. Toks tikrinimas neatliekamas sistemiškai. 3.Išsiuntimo iš šalies priemonė neturi būti Sąjungos piliečio ar jo šeimos nario pasinaudojimo priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistema automatinė pasekmė. <...>.“

Minėtos direktyvos 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „30 ir 31 straipsniuose nustatytos procedūros taikomos analogiškai visiems sprendimams, apribojantiems Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių laisvą judėjimą dėl kitų priežasčių nei valstybinė politika, visuomenės saugumas ar sveikatos apsauga“.

Tos pačios direktyvos 24 straipsnyje „Vienodas traktavimas“ nustatyta: „1. Taikant tokias specialiąsias nuostatas, kurios aiškiai numatytos Sutartyje ir antriniuose teisės aktuose, visiems Sąjungos piliečiams, pagal šią direktyvą gyvenantiems priimančiosios valstybės narės teritorijoje, Sutarties taikymo srityje taikomas vienodas traktavimas kaip ir tos valstybės narės piliečiams. Ši teisė suteikiama ir šeimos nariams, kurie nėra valstybės narės piliečiai ir turi teisę gyventi šalyje arba nuolatinio gyvenimo šalyje teisę. 2.Nukrypstant nuo šio straipsnio 1 dalies, priimančioji valstybė narė neįpareigojama suteikti socialinės paramos teises per pirmuosius tris gyvenimo šalyje mėnesius arba, kai taikytina, ilgesnį 14 straipsnio 4 dalies b punkte numatytą laikotarpį, ir neįpareigojama iki įgyjant nuolatinio gyvenimo šalyje teisę suteikti paramą studijoms, įskaitant profesinį parengimą, susidedančią iš studento stipendijų ar paskolų, asmenims, išskyrus darbuotojus, savarankiškai dirbančiuosius, tokį statusą išlaikančius asmenis ir jų šeimos narius.“

Jungtinei Karalystei pateiktas pagrindinis Komisijos kaltinimas susijęs su tuo, kad asmeniui, pateikusiam paraišką dėl išmokos šeimai už išlaikomą vaiką arba mokesčio kredito už išlaikomą vaiką, nustačiusi reikalavimą turėti teisę gyventi Jungtinėje Karalystėje, kurį įvykdžius jis būtų laikomas įprastai gyvenančiu 8  – Iš tikrųjų, kaip pažymi Jungtinė Karalystė, įprastos gyvenamosios vietos tikrinimas (kuris iš tiesų taikomas kitoms pagrįstoje nuomonėje nurodytoms socialinėms išmokoms, dėl kurių vis dėlto nepareikštas ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo) netaikomas išmokoms, dėl kurių kyla ginčas šioje byloje ir kurias norint gauti reikalaujama, kad pareiškėjas „būtų Jungtinėje Karalystėje“. Viena iš sąlygų, kurią būtina tenkinti, kad būtų galima teigti, jog asmuo „yra Jungtinėje Karalystėje“, yra ne tik fizinis suinteresuotojo asmens, kuris turi įprastai gyventi šioje valstybėje narėje, buvimas, bet ir teisės joje gyventi turėjimas. šioje valstybėje narėje, Jungtinė Karalystė nustatė Reglamente Nr. 883/2004 nenumatytą sąlygą, dėl kurios jos neatitinkantiems asmenims tam tikrose valstybėse narėse netaikomi socialinės apsaugos srities teisės aktai, nors tokį taikymą siekiama užtikrinti šiuo reglamentu.

Pasak Komisijos, Reglamento Nr. 883/2004 1 straipsnio j punkte pateiktoje „gyvenamosios vietos“ apibrėžtyje nustatyta, kad šiame reglamente gyvenamoji vieta yra „vieta, kurioje asmuo paprastai gyvena“ 9  – Priešingai nei „buvimo vieta“, kuri, remiantis Reglamento Nr. 883/2004 1 straipsnio k punktu, yra „laikinoji gyvenamoji vieta“. . Komisijos nuomone, ši vieta apibrėžiama atsižvelgiant tik į faktinius aspektus, t. y. į vietą, kurioje yra suinteresuotojo asmens interesų centras, o Direktyvos 2004/38 7 straipsnis šiam aiškinimui neturi jokios įtakos. Komisija priduria, kad Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies e punkte įtvirtinta kolizinių normų sistema, skirta nustatyti, kurios valstybės narės teisės aktai taikomi asmenims, kuriems taikomas Reglamentas Nr. 883/2004. Tačiau Komisija taip pat teigia, kad dėl Jungtinės Karalystės nustatytos „teisės gyventi šalyje“ sąlygos „lieka netaikomos“ minėto reglamento nuostatos, kuriose apibrėžti taikytini teisės aktai, todėl nė viena valstybė narė neprivalo suinteresuotiesiems asmenims mokėti tam tikrų išmokų šeimai, nepaisant to, kad jie gyvena valstybėje narėje ir turi išlaikomų vaikų.

Papildomai Komisija kaltina Jungtinę Karalystę tuo, kad teisei gauti tam tikras socialines išmokas nustačiusi sąlygą, kurią Jungtinės Karalystės piliečiai tenkina automatiškai, ji kitų valstybių narių piliečiams sukūrė diskriminacines sąlygas ir taip pažeidė Reglamento Nr. 883/2004 4 straipsnį.

Pasak Komisijos, per ikiteisminę procedūrą Jungtinė Karalystė pakeitė nuomonę: iš pradžių ji teigė, kad „teisės gyventi šalyje“ kriterijus yra įprastos gyvenamosios vietos tikrinimo sudedamoji dalis 10  – Dėl atliekamo tikrinimo siekiant nustatyti, ar pareiškėjas yra Jungtinėje Karalystėje, žr. 8 išnašą. , paskui ėmė tvirtinti, kad tai atskira diskriminacinė, tačiau pagrįsta, sąlyga. Remdamasi generalinės advokatės E. Sharpston išvada, pateikta byloje Bressol ir kt. 11  – C‑73/08, EU:C:2009:396. Teisingumo Teismas nepritarė generalinės advokatės argumentams ir Sprendime Bressol ir kt. (C‑73/08, EU:C:2010:181) nusprendė, kad aptariamas nevienodas požiūris yra netiesioginė diskriminacija (47 punktas). , Komisija teigia, kad reikalavimas turėti teisę gyventi šalyje yra tiesioginė diskriminacija dėl pilietybės. Tai reikalavimas, kuris taikomas tik užsieniečiams, nes šalyje gyvenantys Jungtinės Karalystės piliečiai ją tenkina automatiškai, o tai, Komisijos teigimu, pažeidžia Reglamento Nr. 883/2004 4 straipsnyje nustatytą lygybės principą. Dėl tiesioginės diskriminacijos Komisija pažymi, kad ji negali būti niekaip pagrįsta.

Net jeigu būtų pripažinta, jog tai, kaip tvirtina Jungtinė Karalystė, netiesioginė diskriminacija, Komisijos teigimu, ši valstybė narė nepateikė jokių argumentų, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad aptariamas skirtingas požiūris yra tinkamas ir proporcingas, palyginti su tikslu užtikrinti, jog egzistuoja tikras ryšys tarp išmokos pareiškėjo ir priimančiosios valstybės narės.

Be to, Jungtinė Karalystė patvirtino, kad ekonomiškai neaktyvūs asmenys neturėtų tapti našta priimančiosios valstybės narės socialinės apsaugos sistemai, išskyrus atvejus, kai juos su ta valstybe sieja tam tikras ryšys. Komisija sutinka, kad ši valstybė narė nori įsitikinti, kad egzistuoja realus ryšys tarp išmokos pareiškėjo ir kompetentingos valstybės narės, tačiau kiek tai susiję su socialinėmis išmokomis, būtent Reglamente Nr. 883/2004 apibrėžtos priemonės, skirtos patikrinti, ar realiai egzistuoja toks ryšys (šiuo atveju – taikant įprastos gyvenamosios vietos kriterijų), o valstybės narės negali keisti tame reglamente išdėstytų nuostatų ar nustatyti papildomus reikalavimus. Pasak Komisijos, Jungtinė Karalystė net nebandė paaiškinti, kodėl teisės gyventi šalyje kriterijus yra tinkamas siekiant nustatyti, ar tarp asmens ir Jungtinės Karalystės egzistuoja pakankamas ryšys, kad šiam asmeniui būtų galima suteikti socialines išmokas pagal Reglamentą Nr. 883/2044.

Pasak Komisijos, net jei būtų pripažinta, jog teisėto gyvenimo šalyje patikrinimas gali būti nepriklausomas, palyginti su įprastos gyvenamosios vietos patikrinimu, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies e punktą, Jungtinė Karalystė bet kuriuo atveju pažeidžia šį reglamentą. Komisijos nuomone, kadangi teisėto gyvenimo šalyje tikrinimas per socialinio draudimo išmokos skyrimo procedūrą taikomas tik užsieniečiams, nes Jungtinės Karalystės piliečiai savaime turi teisę gyventi šioje valstybėje narėje, jis yra diskriminuojantis ir nesuderinamas su Reglamento Nr. 883/2004 4 straipsniu. Reglamento Nr. 883/2004 4 straipsnyje iš esmės nustatytas vienodas požiūris, kiek tai susiję su socialinio draudimo srities nacionalinės teisės aktuose numatytomis išmokomis ir pareigomis. Šis argumentas reikalauja šiek tiek išsamesnio atsakymo, priešingai, nei jį pateikia Komisija.

Visų pirma, reikia išnagrinėti principinį klausimą, ar valstybė narė privalo skirti socialines išmokas, apie kurias kalbama šioje byloje ir kurias ji skiria savo piliečiams bei teisėtai jos teritorijoje gyvenantiems Sąjungos piliečiams, Sąjungos piliečiui, kuris teisėtai negyvena jos teritorijoje (t. y. asmeniui, kuris netenkina būtent Direktyvoje 2004/38 nustatytų sąlygų). Atsižvelgiant į atsakymą į šį klausimą, paaiškės, ar valstybės narės sprendimas skirti tam tikras socialines išmokas tik teisėtai jos teritorijoje gyvenantiems asmenims savaime yra diskriminacinis, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 883/2004 4 straipsnį.

Antra, kai bus išsklaidytos su šiuo klausimu susijusios abejonės, reikės išnagrinėti konkretesnes irgi principines problemas, susijusias su klausimu, ar valstybė narė, kurioje prašoma skirti tokias socialines išmokas, kaip nagrinėjamosios šioje byloje, gali tuo pat metu, kai tikrina gyvenamosios vietos įprastumą, teisėtai tikrinti ir pareiškėjo gyvenimo šalyje teisėtumą.

Kai galiausiai ši problema bus išspręsta, reikės išnagrinėti ir klausimą, ar ši valstybei narei suteikta teisė yra absoliuti, ar, atvirkščiai, ji teisėta tik esant tam tikroms sąlygoms. Kaip matysime, šis problemos aspektas išryškėja tik labai lakoniškai pačioje procedūros pabaigoje Komisijos dublike, o tai yra priežastis, dėl kurios Jungtinė Karalystė mano, kad su ja susiję argumentai nepriimtini, nes pateikti pavėluotai. Jei reikės, turės būti nagrinėjamas galimas šių argumentų nepriimtinumas neatsižvelgiant į aplinkybę, kad siekdamas išsamumo galiu pasiūlyti atsakymą ir į šį klausimą.

Tačiau prieš pradedant nagrinėjimą nurodyta tvarka, visų pirma reikia paminėti galimą sprendimuose Brey 43  – C‑140/12, EU:C:2013:565. ir Dano 44  – C‑333/13, EU:C:2014:2358. , kuriais šalys nuolat rėmėsi per procedūrą, nustatytos teismo praktikos reikšmę šioje byloje 45  – Taip pat žr. neseniai priimtą Sprendimą Alimanovic (C‑67/14, EU:C:2015:597), kurio šalys negalėjo paminėti, nes jis buvo priimtas jau įvykus teismo posėdžiui šioje byloje. .

Pirmiausia reikia pažymėti, kad sprendimuose Brey 46  – C‑140/12, EU:C:2013:565. ir Dano 47  – C‑333/13, EU:C:2014:2358. nustatyta teismo praktika yra reikšminga šiai bylai, nes juose nagrinėta, ar teisėta atsižvelgti į teisę gyventi šalyje, kai valstybė narė skiria socialines išmokas jos teritorijoje gyvenantiems Sąjungos piliečiams.

Tačiau bylose Brey ir Dano Teisingumo Teismas turėjo priimti prejudicinius sprendimus ir pateikti teisingą Direktyvos 2004/38 7 straipsnio, dėl kurio reikšmės abejonių nekilo, išaiškinimą, o šioje byloje, kurioje nagrinėjamas ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo, ginčas susijęs su klausimu, ar reikia taikyti šią direktyvą, būtent jos 7 straipsnį, kai taikomas Reglamentas Nr. 883/2004 48  – Reikia atkreipti dėmesį į aplinkybę, kad būtent Direktyvoje 2004/38 (konkrečiai jos 7 straipsnio 1 dalies b punkte – kai kalbama apie ekonomiškai neaktyvius piliečius) nustatytos sąlygos, kurias turi patikrinti priimančioji valstybė narė, kad nustatytų, ar socialinių išmokų, kurios nagrinėjamos šioje byloje (ir kurios patenka į materialinę Reglamento Nr. 883/2004 taikymo sritį), pareiškėjo buvimas jos teritorijoje yra teisėtas. .

Kita vertus, priešingai nei šioje byloje, minėtuose sprendimuose, kaip ir Sprendime Alimanovic 49  – C‑67/14, EU:C:2015:597, 43 punktas. , buvo nagrinėjamos specialiosios neįmokinės išmokos pinigais, kurias reglamentuoja Reglamento Nr. 883/2004 straipsnis ir kurios laikomos socialinės paramos išmokomis pagal Direktyvą 2004/38 50  – Žr., be kita ko, Sprendimo Brey (C‑140/12, EU:C:2013:565) 58 ir paskesnius punktus. . Nors dėl šio aspekto Direktyvoje 2004/38 atsižvelgiama į poreikį skirti socialinės paramos išmokas atsižvelgiant į gyvenimo šalyje teisėtumą 51  – Ir taip neišvengiamai įtvirtina, kaip teigia generalinis advokatas M. Wathelet išvados, pateiktos byloje Dano (C‑333/13, EU:C:2014:341), 96 punkte, „skiriant socialinę paramą <…> galimą nevienodą požiūrį į priimančiosios valstybės narės piliečius ir kitus Sąjungos piliečius“. , joje nieko nepasakyta apie socialinio draudimo išmokas, kurios nagrinėjamos šioje byloje.

Atsižvelgdamas į tai, kas buvo išdėstyta, ir plėtodamas argumentus pateiksiu reikšmingas nuorodas į šią teismo praktiką.

Pirmasis principinis klausimas, kurį reikia nagrinėti, susijęs su tuo, ar valstybė narė privalo skirti socialines išmokas, kurias skiria savo piliečiams, jos teritorijoje gyvenamąją vietą turinčiam Sąjungos piliečiui tik tuo atveju, jeigu jo gyvenimas šalyje atitinka sąlygas, nustatytas būtent Direktyvoje 2004/38. Kaip jau minėjau, atlikus šią analizę padaryta išvada turės įtakos klausimui, ar tai, jog valstybė narė neskiria šioje byloje nagrinėjamų socialinių išmokų asmenims, kurie neturi teisės gyventi jos teritorijoje, yra diskriminavimas, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 883/2004 4 straipsnį.

Kad būtų galima atsakyti į šį klausimą, visų pirma reikia priminti, kaip tai nurodo Teisingumo Teismas Sprendime Dano 52  – C‑333/13, EU:C:2014:2358, 57 punktas. , kad pagal SESV 20 straipsnio 1 dalį Sąjungos piliečio statusas suteikiamas visiems asmenims, turintiems valstybės narės pilietybę. Teisingumo Teismas jau ne vieną kartą yra nusprendęs, kad Sąjungos piliečio statuso paskirtis – būti valstybių narių piliečių esminiu statusu, leidžiančiu tiems piliečiams, kurių situacija ta pati, SESV taikymo ratione materiae srityje būti vienodai teisiškai vertinamiems, neatsižvelgiant į jų pilietybę ir nepažeidžiant šiuo tikslu aiškiai numatytų išimčių 53  – Sprendimo Grzelczyk (C‑184/99, EU:C:2001:458) 31 punktas; Sprendimo D’Hoop (C‑224/98, EU:C:2002:432) 28 punktas ir Sprendimo N. (C‑46/12, EU:C:2013:97) 27 punktas. .

Taigi kiekvienas Sąjungos pilietis gali remtis SESV 18 straipsnyje įtvirtintu diskriminacijos dėl pilietybės draudimu visais atvejais, kurie priklauso Sąjungos teisės taikymo ratione materiae sričiai. Šie atvejai apima pagal SESV 20 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a punktą ir SESV 21 straipsnį suteiktos teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje įgyvendinimą 54  – Žr. be kita ko, Sprendimo Dano (C‑333/13, EU:C:2014:2358) 59 punktą ir Sprendimo N. (C‑46/12, EU:C:2013:97) 28 punktą. .

Kaip Teisingumo Teismas pažymėjo Sprendime Dano 55  – C‑333/13, EU:C:2014:2358 60 punktas. , šiuo klausimu vis dėlto reikia konstatuoti, kad SESV 18 straipsnio 1 dalyje draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės „Sutarčių taikymo srityje, nepažeidžiant jose esančių specialių nuostatų“. SESV 20 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje aiškiai nustatyta, kad naudojimosi teisėmis, kurios pagal šį straipsnį suteiktos Sąjungos piliečiams, „sąlygas ir ribas nustato Sutartys ir joms įgyvendinti skirtos priemonės“. Be to, SESV 21 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Sąjungos piliečiai turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje „laikydamiesi Sutartyse ir joms įgyvendinti priimtose nuostatose nustatytų apribojimų bei sąlygų“ 56  – Žr., be kita ko, Sprendimo Baumbast ir R (C‑413/99, EU:C:2002:493) 84 ir paskesnius punktus; Sprendimo Trojani (C‑456/02, EU:C:2004:488) 31 ir paskesnius punktus; Sprendimo Brey (C‑140/12, EU:C:2013:565) 46 ir 47 punktus. . Tokia nuoroda į šios laisvės apribojimą taip pat numatyta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 45 straipsnio, kuriame įtvirtinta laisvė judėti ir apsigyventi, išaiškinime: „1 dalyje garantuota teisė yra [SESV] 20 straipsnio 2 dalies a punkte garantuota teisė <…>. Remiantis 52 straipsnio 2 dalimi, ji taikoma Sutartyse nustatytomis sąlygomis ir neviršijant ten nustatytų ribų“. 57  – Su Pagrindinių teisių chartija susiję išaiškinimai (OL C 303, 2007, p. 17).

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Reglamento Nr. 883/2004 tikslas labai glaudžiai susijęs su Sąjungos piliečių pagrindine teise laisvai judėti, nes jis buvo priimtas siekiant palengvinti ir užtikrinti veiksmingą šios teisės įgyvendinimą koordinuojant nacionalines socialinio draudimo sistemas 58  – Šiuo klausimu žr. Sprendimą Wencel (C‑589/10, EU:C:2013:303): principai, kuriais grindžiamos nacionalinės socialinio draudimo srities teisės aktų koordinavimo taisyklės, sutampa su principais, kurie priskiriami prie laisvo asmenų judėjimo srities, kurios pagrindinis principas yra tas, kad Sąjungos veikla apima, be kita ko, laisvo asmenų judėjimo tarp valstybių narių kliūčių panaikinimą (39 punktas). . Iš tiesų, kaip jau minėjau, Reglamento Nr. 883/2004 tikslas yra koordinuoti valstybių narių nacionalines socialinio draudimo sistemas siekiant, kaip nurodyta jo konstatuojamosiose dalyse, „garantuoti, kad būtų veiksmingai naudojamasi teise į laisvą asmenų judėjimą“ (45 konstatuojamoji dalis) ir taip „padėti kelti gyvenimo lygį bei užimtumo sąlygas“ tų asmenų, kurie juda Sąjungoje (1 konstatuojamoji dalis). Todėl teisės, kurios suteiktos pagal Reglamentą Nr. 883/2004, yra teisės, skirtos laisvam Sąjungos piliečių judėjimui ir apsigyvenimui užtikrinti laikantis tokių teisinių sąlygų, kuriomis ši teisė suteikta 59  – Reglamentu Nr. 883/2004 nederinamos valstybių narių teisės normos socialinio draudimo srityje, todėl valstybės narės privalo nuspręsti, kokias išmokas jos skiria, kas yra jų gavėjai ir kokiomis sąlygomis tos išmokos skiriamos, taip pat pasirinkti socialinio draudimo sistemų finansavimo būdus. Minėtame reglamente iš esmės nenustatytos materialinės sąlygos, kurias kiekviena valstybė narė tvirtina skirdama socialinio draudimo išmokas ir kurios šiuo reglamentu koordinuojamos, jeigu laikomasi tame reglamente nustatytų bendrųjų principų (šiuo klausimu žr. Sprendimo Brey (C‑140/12, EU:C:2013:565) 41 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). .

Tam tikros sąlygos ir ribojimai, pagal SESV 20 ir 21 straipsnius taikomi naudojimuisi laisve judėti ir gyventi Sąjungoje, kuri yra ne absoliuti 60  – Kaip pati Komisija pripažino per teismo posėdį. , o „reguliuojama“ laisvė, nustatyti Direktyvoje 2004/38 61  – Taip pat žr. generalinio advokato M. Wathelet išvados, pateiktos byloje Dano, C‑333/13, EU:C:2014:341, 90 punktą. . Ši direktyva, kurios atitiktimi Sutartims Teisingumo Teismas nesuabejojo sprendimuose Brey 62  – C‑140/12, EU:C:2013:565, 46 ir 47 punktai. , Dano 63  – C‑333/13, EU:C:2014:2358, 60 ir paskesni punktai. ir Alimanovic 64  – C‑67/14, EU:C:2015:597. ir dėl kurios nekilo diskusijų šioje byloje, buvo priimta, kaip teigiama jos 4 konstatuojamojoje dalyje, siekiant atsisakyti sektorinio ir fragmentiško metodo, kuris buvo taikomas iki šiol reglamentuojant teisę laisvai judėti ir gyventi, ir sudaryti palankesnes sąlygas naudotis šia teise.

Taigi reikia pradėti nuo principo, kad Direktyvos 2004/38 nuostatos, kuriomis reglamentuojama Sąjungos piliečių laisvė judėti ir apsigyventi, išlieka visiškai taikytinos ir tuo atveju, kai taikomas šioje byloje nagrinėjamas reglamentas, kuriuo galiausiai siekiama užtikrinti teisės judėti ir apsigyventi Sąjungoje veiksmingumą, todėl jos negali būti laikomos nereikšmingomis tokiomis aplinkybėmis. Šiuo klausimu nepritariu Komisijos nuomonei 65  – Žr. ieškinio 33 punktą. , kad „gyvenamosios vietos“ sąvokai, kaip ji suprantama pagal Reglamentą (EB) Nr. 883/2004, <…> netaikomos galimos išankstinės teisinės sąlygos 66  – Ieškinio 32 punktas. “.

Manau, kad šiomis aplinkybėmis vertėtų priminti, kad Sąjungos teisės sistema negali būti sudaryta iš daugybės visiškai atskirų dalių. Tai juo labiau taikytina dviejų glaudžiai susijusių Sąjungos teisės normų, kurios nagrinėjamos šioje byloje, atveju 67  – Teisingumo Teismas ne kartą nagrinėjo ekonomiškai neaktyvių ar darbo ieškančių Sąjungos piliečių laisvo judėjimo ir jų galimybės gauti įvairias socialines išmokas ryšį. Šiuo klausimu žr., be kita ko, sprendimus Martínez Sala, C‑85/96, EU:C:1998:217; Grzelczyk, C‑184/99, EU:C:2001:458; D'Hoop, C‑224/98, EU:C:2002:432; Collins, C‑138/02, EU:C:2004:172; Trojani, C‑456/02, EU:C:2004:488; Bidar, C‑209/03, EU:C:2005:169; Vatsouras and Koupatantze, C‑22/08 ir C‑23/08, EU:C:2009:344 ir konkrečiai sprendimus Brey, C‑140/12, EU:C:2013:565, Dano, C‑333/13, EU:C:2014:2358 ir Alimanovic, C‑67/14, EU:C:2015:597. . Jei, kaip nurodyta, pagal Sąjungos teisę naudojimuisi laisve judėti ir apsigyventi taikomi tam tikri apribojimai ir sąlygos, numatyti, be kita ko, Direktyvoje 2004/38, akivaizdu, kad Reglamento Nr. 883/2004 nuostatos negali būti aiškinamos taip, kad su šios laisvės suteikimu ir paskelbimu susijusios sąlygos ir ribojimai taptų neveiksmingi 68  – Šiuo klausimu nepritariu Komisijos nuomonei, išdėstytai jos dubliko 18 punkte, kad, kiek tai susiję su šioje byloje nagrinėjamomis socialinio draudimo išmokomis, teisėto gyvenimo šalyje patikrinimas sukuria laisvo judėjimo kliūčių, kurių neegzistuotų, jeigu būti taikomas tik įprastos gyvenamosios vietos patikrinimas. . Galiausiai reikia rasti tokį išaiškinimą, kuriuo kuo plačiau būtų reklamuojamas Sąjungos pilietybės statusas ir skatinama Sąjungos piliečių laisvė judėti ir apsigyventi, tuo pat metu laikantis šiomis dviem priemonėmis ir jose išdėstytu reglamentavimu siekiamų tikslų.

Kita vertus, manau, kad šį požiūrį patvirtina Teisingumo Teismo praktika, kurioje galimybė pasinaudoti socialinėmis išmokomis tokiomis pačiomis sąlygomis, kurios taikomos priimančiosios valstybės narės piliečiams, tradiciškai susieta su reikalavimu, kad pareiškėjas turi „teisėtai“ gyventi šios valstybės teritorijoje 69  – Žr., be kita ko, Sprendimo Martínez Sala (C‑85/96, EU:C:1998:217) 63 punktą [„Europos Sąjungos pilietis, kuris <…> teisėtai gyvena priimančiosios valstybės narės teritorijoje, gali remtis Sutarties 6 straipsniu visais atvejais, kurie patenka į Bendrijos teisės ratione materiae taikymo sritį“ (išskirta mano)]. Šis teiginys pažodžiui pakartotas Sprendimo Grzelczyk (C‑184/99, EU:C:2001:458) 32 punkte ir Sprendimo Bidar (C‑209/03, EU:C:2005:169) 32 punkte, o pastarojo sprendimo 46 punkte tvirtinama, kad „Direktyvos 93/96 3 straipsnis nedaro kliūčių valstybės narės piliečiui, kuris pagal EB 18 straipsnį ir Direktyvą 90/364 teisėtai gyvena kitoje valstybėje narėje, kurioje jis ketina pradėti ar tęsti aukštojo mokslo studijas, remtis EB 12 straipsnio pirmojoje pastraipoje numatytu pagrindiniu vienodo požiūrio principu“ (išskirta mano). Taip pat žr. Sprendimą Trojani (C‑456/02, EU:C:2004:488), kuriame prieš pradėdamas nagrinėti vienodo požiūrio principo poveikį M. Trojani atveju Teisingumo Teismas pažymi, kad jis „teisėtai gyvena Belgijoje“ (37 punktas). . Be to, Teisingumo Teismas tai neseniai patvirtino Sprendime Brey, kuriame nusprendė, kad „iš principo nedraudžiama socialinių išmokų skyrimo ekonomiškai neaktyviems Sąjungos piliečiams sieti su reikalavimu, kad šie įvykdytų teisėto gyvenimo priimančiojoje valstybėje narėje sąlygas“ 70  – C‑140/12, EU:C:2013:565, 44 punktas, apie kurį šalys intensyviai diskutavo per procesą šioje byloje. , ir Sprendime Dano, kuriame nurodė, kad „Sąjungos pilietis, kiek tai susiję su galimybe gauti socialines išmokas, <…> gali reikalauti, kad jam būtų taikomas vienodas požiūris kaip ir į priimančiosios valstybės narės piliečius, tik jeigu jo gyvenimas priimančiosios valstybės narės teritorijoje atitinka Direktyvos 2004/38 sąlygas“ 71  – C‑333/13, EU:C:2014:2358, 69 punktas. . Mano manymu, šiuose sprendimuose nėra jokių argumentų, kuriais remiantis būtų galima teigti, jog šie teiginiai taikomi išimtinai socialinės paramos išmokoms arba specialiosioms neįmokinėms išmokoms pinigais, kurios buvo nagrinėjamos šiose bylose, o kitoms socialinėms išmokoms netaikomi 72  – Neatsižvelgiant į tai, kad Sprendime Alimanovic (C‑67/14, EU:C:2015:597), kuriame cituojamas Sprendimo Dano (C‑333/13, EU:C:2014:2358) 69 punktas, tiksliau vartojami terminai, kai kalbama apie „galimybę gauti socialinę paramą, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje“ (49 punktas). .

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, negalima paneigti, kad asmens, pateikusio paraišką dėl socialinės išmokos, kaip nagrinėjamoji šioje byloje, teisėto gyvenimo šalyje prielaida gali būti vertinama kaip skirtingas požiūris į Jungtinės Karalystės piliečius ir kitų valstybių narių piliečius. Tačiau šis skirtingas požiūris teisės gyventi šalyje srityje yra būdingas sistemai ir, galima teigti, nustatytas iš anksto 73  – Šiuo klausimu žr. Sprendimą Dano (C‑333/13, EU:C:2014:2358): „skiriant socialines išmokas galimas nevienodas požiūris į teise laisvai judėti ir apsigyventi pasinaudojusius Sąjungos piliečius ir į priimančiosios valstybės narės piliečius yra neišvengiama Direktyvos 2004/38 pasekmė“ (77 punktas), kuriame cituojami generalinio advokato M. Wathelet išvados, pateiktos toje pačioje byloje (C‑333/13, EU:C:2014:341) 93 ir 96 punktai. : valstybės narės piliečiui iš esmės negali būti draudžiama gyventi jos teritorijoje.

Kitaip tariant, daromas skirtumas tarp Jungtinės Karalystės ir kitų valstybių narių piliečių glūdi pačioje sistemoje, nes pagal šiuo metu galiojančią Sąjungos teisę priskyrimas vienai ar kitai valstybei narei neturi reikšmės naudojantis laisve judėti ir apsigyventi.

Galiausiai, atsižvelgdamas į visus išdėstytus argumentus, manau, jog pagal Reglamentą Nr. 883/2004 valstybė narė privalo skirti šioje byloje nagrinėjamas socialines išmokas tik tokiam Sąjungos piliečiui, kuris teisėtai naudojasi laisve judėti ir apsigyventi jos teritorijoje, t. y. laikosi, be kita ko, Direktyvoje 2004/38 nustatytų reikalavimų. Pažymėtina, kad skirtumas tarp Jungtinės Karalystės ir kitų valstybių narių piliečių padarytas ankstesnėje stadijoje prieš taikant Reglamento Nr. 883/2004 4 straipsnį, todėl neturi įtakos šio straipsnio taikymui.

Kadangi atsakyta į pirma nagrinėtą principinį klausimą, dabar reikia išnagrinėti antrąjį aspektą, kuris, mano nuomone, labiau tiesiogiai susijęs su Komisijos argumentais: reikia atsakyti į klausimą, ar šiomis aplinkybėmis nepažeisdama Reglamento Nr. 883/2004 4 straipsnyje nustatyto nediskriminavimo principo valstybė narė gali patikrinti, ar iš kitos valstybės narės atvykęs Sąjungos pilietis gyvena šalyje teisėtai, kai nagrinėja prašymą skirti socialines išmokas, kaip antai nagrinėjamas šioje byloje.

Taip apibrėžtas klausimas dabar iš esmės susijęs su tuo, ar valstybė narė įtvirtina nelygybę dėl „prievolių“ (jei laikytumėmės Reglamento Nr. 883/2004 4 straipsnyje vartojamų sąvokų), atsižvelgiant į sunkiai paneigiamą aplinkybę, kad veikiau iš kitų valstybių narių atvykę Sąjungos piliečiai, o ne Jungtinės Karalystės piliečiai, turi patirti nepatogumų dėl Jungtinės Karalystės valdžios institucijų jiems taikomos, dažniausiai sėkmingai, gyvenimo šalyje teisėtumo tikrinimo procedūros, kai nagrinėjami prašymai skirti tokią išmoką, kokia yra socialinė išmoka ar mokesčio kreditas už išlaikomą vaiką. Remiantis per teismo posėdį Jungtinės Karalystės pateiktais paaiškinimais darytina išvada, kad kontrolės intensyvumas bet kuriuo atveju priklauso nuo su suinteresuotuoju asmeniu susijusių konkrečių aplinkybių, o ekonomiškai neaktyvūs Sąjungos piliečiai, kaip ir galima tikėtis, dažniausiai patiria šiuos nepatogumus.

Šiuo klausimu iš karto reikia pažymėti, kad šių papildomų nepatogumų per aptariamų išmokų skyrimo procedūrą praktiškai būtų galima išvengti, nes Direktyvoje 2004/38 numatyti mechanizmai (konkrečiai jos 8 straipsnyje) 74  – Taip pat žr. Direktyvos 2004/38 19 straipsnį dėl nuolatinio gyvenimo. , leidžiantys įrodyti ne priimančiosios valstybės narės kilmės Sąjungos piliečio gyvenimo šalyje teisėtumą pateikiant valstybės narės kompetentingų institucijų, kurios konkrečiai šiuo tikslu tikrina, ar laikomasi minėtos direktyvos 7 straipsnyje nustatytų sąlygų, išduotą pažymą. Jei pareiškėjas turėtų tokią pažymą, jo patiriami nepatogumai nagrinėjant prašymą skirti socialinę paramą būtų minimalūs arba jų iš viso nebūtų: gavus tokį prašymą, jam pakaktų pateikti dokumentą, įrodantį, jog valstybė narė pripažįsta, kad jos teritorijoje jis gyvena teisėtai.

Tačiau per teismo posėdį Jungtinė Karalystė atkreipė dėmesį į tai, kad nors Sąjungos piliečiai turi galimybę Jungtinės Karalystės valdžios institucijų prašyti dokumento, įrodančio jų teisę gyventi jos teritorijoje (tai akivaizdžiai palengvina šios aplinkybės įrodymą), tokio dokumento turėti neprivaloma. Iš tikrųjų daugeliu atvejų pareiškėjas neturi pažymos, įrodančios, kad Jungtinėje Karalystėje jis gyvena teisėtai.

Tačiau aplinkybė, kad valstybė narė gali numatyti, jog tokie dokumentai turi būti išduodami privalomai, nepaneigia Jungtinėje Karalystėje nustatytos sistemos veiksmingumo, pagal kurią nepateikus (daugeliu atvejų) minėto dokumento dėl gyvenamosios vietos patvirtinimo taikomas gyvenimo šalyje teisėtumo patikrinimas, kai nagrinėjama paraiška socialinei išmokai gauti.

Todėl reikia pripažinti, kad taikomas skirtingas požiūris, kuris kvalifikuotinas kaip netiesioginė diskriminacija, nes būtent ne Jungtinės Karalystės kilmės Sąjungos piliečiai (ypač ekonomiškai neaktyvūs) dažniausiai patiria šios procedūros keliamų nepatogumų ir problemų.

Šiomis aplinkybėmis kyla klausimas, ar tokia netiesioginė diskriminacija gali būti pagrįsta; Komisija į jį atsako neigiamai. Nesant reikalo pateikti išsamių argumentų šiuo klausimu, manau, kad su poreikiu apsaugoti priimančiosios valstybės narės finansus susijęs argumentas 75  – Sprendimo Grzelczyk (C‑184/99, EU:C:2001:458) 44 punkte Teisingumo Teismas pripažino, kad šis tikslas yra teisėtas. Reikia atsižvelgti į tai, kad viešųjų finansų apsaugos tikslas nėra tik ekonominis ir kad Teisingumo Teismas jį susiejo su netiesioginiu tikslu apsaugoti bendrą pagalbos, kurią gali teikti ši valstybė narė, dydį (Sprendimo Bidar, C‑209/03, EU:C:2005:169, 56 punktas; Sprendimo Brey, C‑140/12, EU:C:2013:565, 61 punktas ir Sprendimo Dano, C‑333/13, EU:C:2014:2358, 63 punktas). , kurį nurodo Jungtinė Karalystė 76  – Atsiliepimo į ieškinį 37 punktas. , yra pakankamas siekiant pagrįsti galimybę šiuo momentu tikrinti gyvenimo šalyje teisėtumą. Galiausiai toks patikrinimas yra priemonė priimančiajai valstybei narei įsitikinti, kad ji neskiria šioje byloje nagrinėjamų socialinių išmokų asmenims, kuriems dėl ankstesnėje dalyje išdėstytų priežasčių jos neturėtų būti skirtos.

Galiausiai manau, kad iš principo priimančioji valstybė narė turi teisę, jei reikia, įsitikinti, kad Sąjungos pilietis teisėtai gyvena jos teritorijoje, t. y. kad jis atitinka Direktyvoje 2004/38 nustatytus reikalavimus, kai pateikia paraišką šioje byloje nagrinėjamoms socialinėms išmokoms gauti, o skirtingas požiūris į Jungtinės Karalystės piliečius ir kitus Sąjungos piliečius dėl šio patikrinimo nėra pagal Reglamento Nr. 883/2004 4 straipsnį draudžiama diskriminacija, jeigu šis patikrinimas pagrįstas, kaip nurodyta pirma.

Išdėstyti argumentai man atrodo pakankami, kad būtų galima atmesti Komisijos argumentus dėl Jungtinės Karalystės teisės aktuose numatyto gyvenimo šalyje teisėtumo patikrinimo legitimumo iš esmės. Tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad ši išvada nereiškia, kad pritariama bet kokiam gyvenimo šalyje teisėtumo patikrinimo būdui. Atvirkščiai, manau, kad tam, jog šis patikrinimas neprieštarautų Sąjungos teisei, jį atliekant privalu laikytis tam tikrų procesinių ir materialinių sąlygų, kurias nurodysiu toliau.

Nederėtų pamiršti, jog dėl to, kad šis patikrinimas gali turėti įtakos laisvei judėti ir apsigyventi, kuri yra Sąjungos pilietybės statuso dalis, jis turi būti aiškinamas atsižvelgiant į šią pagrindinę teisę ir atliekamas sukeliant kuo mažiau nepatogumų.

Tačiau reikia dar sykį pažymėti, kad Komisijos ieškinio tikslas nebuvo diskutuoti apie tai, kaip Jungtinė Karalystė vykdo šį tikrinimą. Komisija iš tikrųjų apkaltino Jungtinę Karalystę, kad atliekamas patikrinimas, kaip laikomasi Direktyvos 2004/38 7 straipsnyje nustatytų sąlygų, neužtikrina kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybių vertinimo, kaip to reikalaujama Sprendime Brey 77  – C‑140/12, EU:C:2013:565, ypač 69 punktas. . Vis dėlto šis argumentas pirmą kartą pateiktas Komisijos dublike ir nebuvo paminėtas nei per ikiteisminę procedūrą, nei ieškinyje. Per teismo posėdį Komisija nurodė, kad tai ne naujas pagrindas, o tik papildomas elementas, į kurį reikia atsižvelgti vertinant, ar gyvenimo šalyje teisėtumo patikrinimas, kaip diskriminacinė priemonė, yra proporcingas nustatytam tikslui pasiekti. Vis dėlto pritariu Jungtinei Karalystei ir manau, kad tai yra naujas pagrindas, pateiktas toje proceso stadijoje, kurioje jis nepriimtinas pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 127 straipsnį.

Savo ieškinyje Komisija dėmesį sutelkė į tai, kad nagrinėdama paraiškas dėl šioje byloje aptariamų socialinių išmokų suteikimo valstybė narė negali reikalauti, jog tų išmokų pareiškėjai neteisėtai negyventų jos teritorijoje, ir vykdyti atitinkamus patikrinimus, o ne į tai, kaip Jungtinės Karalystės valdžios institucijos tikrina (tiek procesiniu, tiek materialiniu požiūriu), ar Sąjungos pilietis atitinka Direktyvoje 2004/38 nustatytas sąlygas.

Bet kuriuo atveju, jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad šį argumentą reikia išnagrinėti iš esmės, ir kadangi Jungtinė Karalystė dublike ir per teismo posėdį pateikė tam tikrus atsakymus, toliau pateiksiu nebaigtinį argumentų sąrašą šiuo klausimu.

Procesiniu aspektu skirtingas požiūris, palyginti su aptariamos valstybės narės piliečiais dėl galimybės nacionalinėms valdžios institucijoms tikrinti, ar asmenys gyvena šalyje teisėtai, yra suderinamas su Europos pilietybės statusu ir lygybės principu tik tuo atveju, jeigu šis patikrinimas atliekamas griežtai laikantis proporcingumo principo, t. y. atsižvelgiant į siekiamą tikslą, sukeliant kuo mažiau nepatogumų ir tik tiek, kiek reikia būtent šiam tikslui įgyvendinti.

Kita vertus, skiriant nagrinėjamas socialines išmokas nacionalinės valdžios institucijų atliekamas patikrinimas dėl pareiškėjo gyvenimo jos teritorijoje teisėtumo turi būti vertinamas kaip atvejis, kai pagal Direktyvą 2004/38 reikia patikrinti, ar Sąjungos piliečiai jos teritorijoje gyvena teisėtai, kaip nurodyta šios direktyvos 14 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje, ir atitikti toje direktyvoje nustatytus reikalavimus 78  – Reikia priminti, kad Direktyvos 2004/38 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog „Sąjungos piliečiai ir jų šeimos nariai [turi] 7, 12 ir 13 straipsniuose numatytą teisę gyventi šalyje tol, kol jie atitinka ten nustatytus reikalavimus. Ypatingais atvejais, kai yra pagrįstai abejojama, ar Sąjungos pilietis ar jo šeimos nariai atitinka 7, 12 ir 13 straipsniuose nustatytus reikalavimus, valstybės narės gali patikrinti, ar šių reikalavimų laikomasi. Toks tikrinimas neatliekamas sistemiškai“. .

Remiantis Jungtinės Karalystės per teismo posėdį pateiktomis pastabomis teigtina, kad patikrinimas, ar laikomasi Direktyvoje 2004/38 nustatytų reikalavimų, kad būtų suteikta teisė gyventi šalyje, neatliekamas kiekvienu atveju, o tai, mano manymu, draudžiama remiantis tos direktyvos 14 straipsnio 2 dalimi 79  –Kaip nurodė Jungtinė Karalystė, šis patikrinimas atliekamas tokia tvarka: paraiškos formoje pareiškėjas turi pateikti tam tikrus duomenis, kuriais remiantis daroma išvada, ar jis turi teisę gyventi Jungtinėje Karalystėje; gavusios šią formą, kompetenciją skirti šias išmokas turinčios valdžios institucijos tikrina šiuos duomenis; ypatingais atvejais jos prašo pareiškėjo pateikti įrodymų, patvirtinančių, kad jie iš tikrųjų turi teisę gyventi šalyje, apie kurią galima spręsti iš formoje pateiktos informacijos. : nors visi aptariamų socialinių išmokų paraiškas pateikę asmenys 80  –Reikia atsižvelgti į aplinkybę, jog ši procedūra taikoma ne tik Sąjungos piliečiams, bet ir trečiųjų šalių piliečiams, kurie gali naudotis aptariamomis išmokomis šeimai, jei turi teisę gyventi Jungtinėje Karalystėje ir jei atitinka buvimo ir įprastos gyvenamosios vietos šioje šalyje kriterijų. privalo tam tikra forma pateikti informaciją, iš kurios matyti, kad jie turi teisę gyventi šioje valstybėje narėje, vis dėlto tik kilus abejonių Jungtinės Karalystės valdžios institucijos atlieka, kaip teigia Jungtinė Karalystė tripliko 21 punkte ir kaip patvirtino per teismo posėdį, reikiamus patikrinimus siekdamos nustatyti, ar pareiškėjas atitinka Direktyvos 2004/38 (konkrečiai – jos 7 straipsnio) reikalavimus ir ar turi teisę gyventi šalyje pagal šią direktyvą.

Manau, kad remiantis Jungtinės Karalystės tvirtinimais taip pat negalima daryti išvados, kad ši valstybė narė preziumuoja, jog šioje byloje nagrinėjamų išmokų paraišką pateikęs asmuo jos teritorijoje gyvena neteisėtai, nes tai prieštarautų SESV 20 straipsnio 2 daliai ir 21 straipsniui, kuriuose įtvirtinta Sąjungos piliečių teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje. Iš tikrųjų Europos pilietybės statusas ir ypač principas, kad Sąjungos pilietis turi teisę pasirinkti gyvenamąją vietą bet kurios valstybės narės teritorijoje Sąjungos teisės aktuose nustatytomis sąlygomis neleidžia nacionalinės teisės aktuose laikytis požiūrio, kuris gali prilygti prezumpcijai, kad toks pilietis, praėjus trims pirmiesiems gyvenimo mėnesiams ir prieš įgydamas teisę nuolat gyventi šalyje, jos teritorijoje yra neteisėtai, todėl būtent jis privalo nuolat įrodinėti, kad taip nėra. Iš esmės prezumpcija turi būti priešinga.

Beje, kadangi teisėtas tikrinimas, ar pareiškėjas Jungtinėje Karalystėje gyvena teisėtai, patenka į Direktyvos 2004/38 14 straipsnio 2 dalies antros pastraipos taikymo sritį, galimas nacionalinės valdžios institucijų konstatavimas, kad šis Sąjungos pilietis neturi teisės gyventi šalyje pagal šią direktyvą, nes neatitinka joje nustatytų sąlygų neatsižvelgiant į tai, ar po šio konstatavimo taikomos išsiuntimo priemonės, ir nepaisant to, kad toks konstatavimas yra tik deklaratyvus 81  – Remiantis Direktyva 2004/38, teisės gyventi priimančiojoje valstybėje narėje netekimas yra joje nustatytų sąlygų nesilaikymo automatiška pasekmė. , yra „sprendimas, apribojantis Sąjungos piliečių <…> laisvą judėjimą“, kaip tai suprantama pagal minėtos direktyvos 15 straipsnio 1 dalį 82  – Direktyvos 2004/38 15 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „30 ir 31 straipsniuose nustatytos procedūros taikomos analogiškai visiems sprendimams, apribojantiems Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių laisvą judėjimą dėl kitų priežasčių nei valstybinė politika, visuomenės saugumas ar sveikatos apsauga“. Kaip pažymėjo generalinis advokatas N. Wahl išvadoje, pateiktoje byloje Brey (C‑140/12, EU:C:2013:337), „neabejotina, kad Sąjungos piliečiai gali naudotis direktyvos 15 straipsnyje numatytomis procedūrinėmis garantijomis, kurių negalima netaikyti per procesą, kai sprendžiamas ne tik asmens teisės gauti išmoką, bet ir apskritai teisės gyventi šalyje klausimas“ (93 punktas). , o tai, remiantis šia nuostata, lemia tos direktyvos 30 ir 31 straipsniuose numatytų garantijų taikymą.

Mano nuomone, tai reiškia, kad kompetentingos institucijos tokiomis aplinkybėmis negali paprasčiausiai atmesti paraiškos skirti išmoką ir kad pagal Direktyvos 2004/38 30 straipsnį ir, kiek tai konkrečiai susiję su konstatavimu, kad asmuo neturi teisės gyventi šalyje pagal Direktyvą 2004/38, jos privalo, be kita ko, suinteresuotajam asmeniui „tiksliai ir išsamiai“ nurodyti šio konstatavimo motyvus „taip, kad gerai suvoktų jų turinį ir pasekmes“, taip pat nurodyti teismą arba administracinės valdžios instituciją, kurioje suinteresuotasis asmuo gali pareikšti ieškinį ar skundą, ir jų pateikimo terminus. Direktyvos 2004/38 31 straipsnyje nustatytos procesinės garantijos taip pat taikomos, o tai leidžia suinteresuotajam asmeniui administracine ir (arba) teismine tvarka patikrinti, ar valdžios institucijų vertinimas teisėtas.

Galiausiai materialiniu požiūriu reikia iš esmės atsižvelgti į aplinkybę, kad konkrečiu ekonomiškai neaktyvių piliečių atveju nacionalinės valdžios institucijos, remdamosi Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies b punktu, turi patikrinti, ar jie „turi pakankamai išteklių sau ir savo šeimos nariams, kad per savo gyvenimo šalyje laikotarpį netaptų našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai“, ir sveikatos draudimą. Dėl šio aspekto turiu priminti, jog paprasčiausia aplinkybė, kad Sąjungos pilietis naudojasi socialine parama priimančiojoje valstybėje narėje, yra nepakankama, kad būtų galima iš tokio asmens atimti teisę joje gyventi 83  – Nepaisant to, kad, atrodytų, taip teigiama šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalies b punkto redakcijoje vokiečių kalba; šiuo klausimu žr. generalinio advokato N. Wahl išvados, pateiktos byloje Brey (C‑140/12, EU:C:2013:337), 74 ir paskesnius punktus. , nes tam iš tikrųjų reikia, kad toks pilietis taptų neproporcinga našta šios valstybės socialinės paramos sistemai. Vertindamos šį klausimą nacionalinės valdžios institucijos turi laikytis Teisingumo Teismo praktikoje nustatytų taisyklių, būtent pareigos atsižvelgti į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes, kaip teigiama Sprendime Brey 84  – C‑140/12, EU:C:2013:565, 64 ir paskesni punktai. Taip pat pritariu generalinio advokato M. Wathelet nuomonei, išdėstytai jo išvados byloje Alimanovic (C‑67/14, EU:C:2015:210) 107 ir paskesniuose punktuose, ir išvados byloje García‑Nieto (C‑299/14, EU:C:2015:366) 85 ir paskesniuose punktuose, kad nacionalinės valdžios institucijos šiuo tikslu taip pat turi atsižvelgti į kitus reprezentatyvius duomenis, kurie leidžia įrodyti, kad egzistuoja realus Sąjungos piliečio ir priimančiosios valstybės narės ryšys (t. y. kad jis yra joje integravęsis ekonominiu ir socialiniu požiūriu, o tai Jungtinė Karalystė teigia galiausiai siekianti užtikrinti); tai gali būti darbinė veikla praeityje, įmokų šioje valstybėje narėje mokėjimo istorija, išlaikomų vaikų leidimas į mokyklą (žr. Teisingumo teismo išdėstytus teiginius Sprendime Ibrahim, C‑310/08, EU:C:2010:80) arba glaudūs asmeniniai ryšiai su atitinkama valstybe nare (šiuo klausimu žr. Sprendimo Prete, C‑367/11, EU:C:2012:668, 50 punktą ir Sprendimo Stewart, C‑503/09, EU:C:2011:500, 100 punktą). , ir, jei reikia, informuoti pareiškėją apie neigiamą tų aplinkybių vertinimo rezultatą, kaip nurodyta šios direktyvos 30 straipsnyje.

Atsižvelgdamas į tai, kas pasakyta, ir tuo atveju, jeigu bus nuspręsta ginčijamų nacionalinės teisės aktų teisėtumą nagrinėti šiuo aspektu, manau, kad Komisija neįrodė, jog Jungtinė Karalystė nesilaikė minėtų formos ir esmės reikalavimų, todėl šiuo požiūriu taip pat nereikia tenkinti šio ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo.

Taigi darytina išvada, jog tai, kad nacionalinės teisės aktuose nustatyta, jog nagrinėdamos prašymus skirti socialines išmokas, kaip antai išmoką ar mokesčio kreditą už išlaikomą vaiką, valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos gali atlikti reikiamus patikrinimus, siekdamos įsitikinti, jog tokias išmokas skirti prašantys kitų valstybių narių piliečiai teisėtai gyvena jos teritorijoje, nėra pagal Reglamento Nr. 883/2004/ 4 straipsnį draudžiama diskriminacija. Tačiau šiuo tikslu tokį patikrinimą vykdančios valdžios institucijos bet kuriuo atveju procesiniu požiūriu turi laikytis nustatytų principų, ypač proporcingumo principo, bei Direktyvos 2004/38 14 straipsnio 2 dalies antros pastraipos, 15 straipsnio 1 dalies, 30 ir 31 straipsnių nuostatų.