Opinion of the Advocate-General

Opinion of the Advocate-General

I – Įvadas

1. Nagrinėjamoje byloje Teisingumo Teismo klausiama, kaip turi būti suprasta privataus asmens įprastinės gyvenamosios vietos sąvoka. Šis klausimas kyla nagrinėjant teisinį ginčą tarp Georgios Alevizos ir Graikijos mokesčių administracijos dėl galimo mokesčių netaikymo į Graikiją įvežamam jo asmeniniam automobiliui. Nurodytą automobilį Graikijos karinių pajėgų darbuotojas G. Alevizos įsigijo atlikdamas dvejus metus trunkančią tarnybą NATO Pietų Europos jungtinių pajėgų generaliniame štabe Neapolyje ir 1997 m. grįždamas jį įsivežė į Graikiją.

2. Įprastinės gyvenamosios vietos sąvoka šiame kontekste yra svarbi todėl, kad Direktyva 83/183(2) numato tam tikrą asmeninio turto, kurį įsiveža privatus asmuo, atleidimą nuo akcizo ir kitų vartojimo mokesčių, jei šis įsivežimas susijęs su šio privataus asmens įprastinės gyvenamosios vietos iš vienos valstybės narės perkėlimu į valstybę narę, į kurią importuojama. Tokiomis aplinkybėmis šalys ginčijasi, ar G. Alevizos, atlikdamas dvejus metus trunkančią tarnybą NATO, išlaikė savo įprastinę gyvenamąją vietą Graikijoje, ar buvo ją perkėlęs į Italiją ir vėliau vėl į Graikiją. Tik pastarosiomis aplinkybėmis jam gali būti taikomas atleidimas nuo mokesčių pagal Direktyvą 83/183.

II – Teisinis pagrindas

A – Bendrijos teisė

1. Direktyva 83/183

3. Direktyvos 83/183 1 straipsnyje taip apibrėžta jos taikymo sritis:

„1. Kiekviena valstybė narė šioje direktyvoje nustatytomis sąlygomis ir atvejais asmeninį turtą, kurį visam laikui iš kitos valstybės narės įsiveža privatūs asmenys, atleidžia nuo minėtam turtui paprastai taikomų apyvartos mokesčio, akcizo ir kitų vartojimo mokesčių.

2. Ši direktyva netaikoma specifiniams ir (arba) reguliariai mokamiems rinkliavoms ir mokesčiams, susijusiems su minėto turto naudojimu šalies viduje, tokiems kaip, pavyzdžiui, autotransporto priemonės registravimo mokestis, kelių mokestis ir televizijos licencijų mokestis.“

4. Asmeniniam turtui, kuris pagal Direktyvos 83/183 1 straipsnį atleidžiamas nuo mokesčių pagal jos 2 straipsnio 2 ir 3 dalis bei 5 straipsnio 2 dalį, priskiriami ir automobiliai. Vis dėlto įvežamiems automobiliams taikomas atleidimas nuo mokesčio tik tada, jei „privatus asmuo perkelia savo įprastinę gyvenamąją vietą į importuojančią valstybę narę“ (Direktyvos 83/183 5 straipsnio 2 dalis, skaitoma kartu su 7 straipsnio 1 dalies a punktu)(3) .

5. Direktyvos 83/183 6 straipsnyje dėl „Gyvenamosios vietos nustatymo bendrųjų taisyklių“ nurodyta:

„1. Šioje direktyvoje „įprastinė gyvenamoji vieta“ – tai vieta, kurioje asmuo daugiausia, tai yra ne mažiau kaip 185 dienas kiekvienais kalendoriniais metais, gyvena dėl asmeninių ir profesinių ryšių, arba, jeigu asmens su minėta vieta profesiniai ryšiai nesieja, dėl asmeninių priežasčių, rodančių artimus ryšius tarp minėto asmens ir jo gyvenamosios vietos.

Tačiau tais atvejais, kai asmuo profesiniais ir asmeniniais ryšiais yra susijęs su skirtingomis vietomis, ir dėl to jis gyvena keliose vietose, esančiose dviejose arba daugiau valstybių narių, įprastine jo gyvenamąja vieta yra laikoma ta vieta, su kuria jį sieja asmeniniai ryšiai, jeigu minėtas asmuo į pastarąją vietą sugrįžta reguliariai. Ši paskutinė sąlyga netaikoma, jeigu asmuo gyvena valstybėje narėje, vykdydamas nustatytos trukmės užduotį. Mokymasis universitete arba mokykloje nereiškia įprastinės gyvenamosios vietos perkėlimo.

2. Asmenys turi pateikti savo įprastinės gyvenamosios vietos įrodymą, tokį kaip asmens tapatybę patvirtinantis arba kitas galiojantis dokumentas.

3. Jeigu importuojančios valstybės narės kompetentingos institucijos abejoja įprastinės gyvenamosios vietos įrodymu, pateiktu pagal šio straipsnio 2 dalį, arba tai yra reikalinga tam tikros specialios kontrolės tikslams, jos gali paprašyti pateikti bet kokią joms reikalingą informaciją arba papildomų įrodymų.“

2. Direktyvos 91/680 ir 92/12

6. Nagrinėjant šią bylą reikia papildomai nurodyti keletą Direktyvos 91/608(4) ir Direktyvos 92/12(5) nuostatų.

7. Direktyvos 92/12 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Ši direktyva nustato procedūras, taikytinas produktams, apmokestinamiems akcizais ir kitais netiesioginiais mokesčiais, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai taikomi tokių produktų vartojimui, išskyrus pridėtinės vertės mokestį bei Bendrijos nustatytus mokesčius.“

8. Direktyvos 92/12 3 straipsnyje nustatyta:

„1. Ši direktyva Bendrijos lygiu taikoma toliau išvardytiems atitinkamose direktyvose apibrėžtiems produktams:

– mineraliniam kurui,

– alkoholiui ir alkoholiniams gėrimams,

– apdorotam tabakui.

2. 1 dalyje išvardyti produktai gali būti siekiant specialių tikslų apmokestinami ir kitais netiesioginiais mokesčiais, jeigu šie atitinka akcizams ir PVM taikomas apmokestinimo bazės nustatymo, mokesčio apskaičiavimo, apmokestinimo momento nustatymo ir kontrolės taisykles.

3. Valstybės narės turi teisę įvesti arba toliau taikyti mokesčius kitiems nei nurodytieji 1 dalyje produktams, jeigu tokių mokesčių taikymas nereikalauja prekybos tarp valstybių narių atveju atlikti formalumų kertant sieną.

Tomis pačiomis sąlygomis valstybės narės taip pat turi teisę taikyti mokesčius paslaugų, įskaitant susijusias su akcizais apmokestinamais produktais, teikimui, jei jie nelaikytini apyvartos mokesčiais.“

9. Direktyvos 92/12 V antraštinėje dalyje „Atleidimas nuo mokesčio“ esančio 23 straipsnio 3 dalyje nustatyta:

„Nuo 1992 m. gruodžio 31 d. netaikomos šiose direktyvose įtvirtintos nuostatos dėl akcizų:

< … >

– Direktyva 83/183/EEB < ... >,

< … > “

10. Direktyvos 91/680 2 straipsnio 2 dalyje numatyta:

„Toliau išvardytų direktyvų nuostatos dėl pridėtinės vertės mokesčio galioja iki 1992 m. gruodžio 31 d.:

< … >

– Direktyvos 83/183/EEB < ... >, su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 89/604/EEB.“

B – Nacionalinė teisė

1. Įstatymas Nr. 2127/1993

11. Direktyva 92/12 į Graikijos teisę buvo perkelta Įstatymu Nr. 2127/1993(6) . Pagal jo 75 straipsnį:

„Automobiliams ir motociklams, atitinkantiems EEB sutarties 9 ir 10 straipsniuose įtvirtintas sąlygas, kurie yra vežami ar gabenami į šalį iš kitų Bendrijos valstybių narių, taikomi analogiškiems automobiliams, kurie yra įvežti į šalį ar pagaminti nacionalinėje teritorijoje, nustatyti akcizai.“

12. Be to, Įstatymo Nr. 2127/1993 83 straipsnyje nustatyta:

„Visiškas ar dalinis iš trečiosios šalies visam laikui įvežtų automobilių atleidimas nuo galiojančiose nuostatose numatytų akcizų tomis pačiomis sąlygomis taip pat taikomas 75 straipsnyje numatytiems automobiliams.“

2. Dekretas Nr. D.245/11

13. Direktyva 83/183 į Graikijos teisę buvo perkelta 1988 m. kovo 1 d. Finansų ministerijos dekretu Nr. D.245/11(7), iš dalies pakeistu Įstatymo Nr. 2187/1994 15 straipsnio 1 dalimi(8) . Dekreto Nr. D.245/11 2 straipsnio 1 dalies c punkte pateiktas įprastinės gyvenamosios vietos apibrėžimas, kurio formuluotė atitinka Direktyvos 83/183 6 straipsnyje esančio apibrėžimo formuluotę. To paties dekreto 3 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Jei 4–12 straipsniuose nenumatyta kitaip, asmeninis turtas, kurį įsiveža privatūs asmenys, savo įprastinę gyvenamąją vietą kitoje valstybėje iš tikrųjų perkeliantys į Graikiją, atleidžiamas nuo muitų ir kitų mokesčių.“

14. Iš pradžių Dekretas Nr. D.245/11 apėmė ir 8 skyrių, kuriame, be kita ko, buvo 25 straipsnis, numatantis, kad:

„1. Šio dekreto 3 straipsnyje numatytas atleidimas nuo mokesčių yra taikomas Graikijos piliečių, kurių įprastinė gyvenamoji vieta yra Graikijoje, išvykusių iš šalies dirbti užsienyje, kur jie dėl darbo pagal darbo sutartį ar savarankiško darbo gyveno daugiau nei (2) metus iš eilės, ir kurie pasibaigus jų darbui grįžta į Graikiją gyventi nuolat, asmeniniam turtui.

2. Tarp pirmoje dalyje numatytų asmenų yra < ... > karininkai, puskarininkiai ir kariai, < ... > kurie gyvena užsienyje daugiau nei (2) metus iš eilės išimtinai dėl savo tarnybos ir kurie jai pasibaigus grįžta į Graikiją dėl perkėlimo tarnyboje ar nuolat gyventi.“

15. Tačiau Dekreto Nr. D.245/11 25 straipsnis buvo panaikintas Įstatymo Nr. 2459/1997(9), įsigaliojusio nuo 1997 m. sausio 1 d.(10), 6 straipsnio 13 dalies pirmuoju sakiniu, „bet tik transporto priemonių srityje“. Be to, šios nuostatos antrajame sakinyje pateikiama pereinamojo laikotarpio taisyklė:

„Keleivinių transporto priemonių, kurias minėti asmenys turėjo 1996 m. gruodžio 31 dieną, kai muitinis įforminimas buvo atliekamas per šešis (6) mėnesius po šio įstatymo paskelbimo Graikijos Respublikos oficialiajame leidinyje , akcizas apskaičiuojamas pagal iš dalies pakeisto Įstatymo Nr. 1882/1990 37 straipsnyje apibrėžtus koeficientus.“

16. Vėliau galutinis terminas buvo pratęstas iki 1997 gruodžio 31 dienos(11) .

III – Faktinės aplinkybės ir pagrindinė byla

17. Georgios Alevizos yra Graikijos oro karinių pajėgų karininkas ir šiuo metu pensininkas. Nuo 1995 m. liepos 12 d. iki 1997 m. rugpjūčio 8 d. jis tarnavo Neapolyje (Italija) esančiame NATO Pietų Europos jungtinių karinių pajėgų generaliniame štabe. Tuo laikotarpiu Italijoje kartu gyveno taip pat G. Alevizos sutuoktinė ir abu jo vaikai, kurie ten persikėlė gavę darbdavio sutikimą ir šiam apmokėjus persikėlimo išlaidas. 1997 m. liepos 25 d. Graikijos Respublikos generalinis konsulatas G. Alevizos ir jo šeimos nariams išdavė pažymą dėl grįžimo į Graikiją ir, be to, pripažino, kad G. Alevizos taikomas Dekreto Nr. D.245/11 8 skyrius.

18. Dar eidamas pareigas NATO Pietų Europos jungtinių karinių pajėgų generaliniame štabe G. Alevizos 1996 m. gruodžio mėn. Vokietijoje įsigijo asmeniniam naudojimui skirtą „Mercedes E 200“ markės (pagaminimo metai – 1996) automobilį(12) ir vėliau jį įregistravo Italijoje. Grįždamas G. Alevizos galiausiai įsivežė automobilį į Graikiją ir 1997 m. rugpjūčio 12 d. pateikė Graikijos muitinei jo įvežimo deklaraciją.

19. 1997 m. rugpjūčio 28 d. Sprendimu iš G. Alevizos buvo pareikalauta už šį automobilį sumokėti 4 136 413 GRD akcizo mokestį Įstatymo Nr. 2127/1993 75 straipsnio(13) prasme, toliau sumokėti specialų automobilių registravimo mokestį, kurį sudarė 1 470 725 GRD ir dar 50 GRD. Graikijos Elefsinos muitinei G. Alevizos iš viso sumokėjo 5 607 188 GRD(14) . Kaip nurodė pats G. Alevizos, 1996 m. gruodžio 16 d. kataloge nurodyta jo automobilio kaina buvo 9 286 361 GRD (27 252, 71 euro). 1997 m. rugpjūčio 12 d. muitinė apmokestinimo tikslu jo automobilį įvertino 9 192 029 GRD (26 975, 87 euro).

20. 1997 m. rugpjūčio 28 d. Sprendimą dėl mokesčių G. Alevizos apskundė teismui. Po to, kai jis iš esmės pralaimėjo bylą tiek Protodikeio Athinon (15) pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinį procesą Dioikitiko Efeteio Athinon (16) teisme, šiuo metu jo bylą nagrinėja Symvoulio tis Epikrateias (17) kasacinis teismas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

IV – Prašymas priimti prejudicinį sprendimą ir procesas Teisingumo Teisme

21. 2005 m. birželio 30 d. Sprendimu Symvoulio tis Epikrateias nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar valstybės pareigūnams, ginkluotųjų pajėgų, apsaugos ir uostų saugos karininkams, puskarininkiams ir kariams, kaip ir kitiems darbuotojams, yra taikomos Tarybos direktyvos 83/183/EEB 6 straipsnio nuostatos, ir todėl galima laikyti, kad jų „įprastinė gyvenamoji vieta“ yra kitoje valstybėje, kurioje jie ne mažiau kaip 185 dienas kiekvienais kalendoriniais metais gyvena dėl to, kad atliktų nustatytos trukmės tarnybinę užduotį, ar net per užduoties atlikimo laikotarpį pastarojoje valstybėje jie ir toliau išsaugo įprastinę gyvenamąją vietą Graikijoje, neatsižvelgiant į tai, kad jie į tą kitą šalį perkėlė savo asmeninius ir profesinius ryšius?“

22. Per procesą Teisingumo Teisme rašytines ir žodines pastabas pateikė G. Alevizos, Graikijos vyriausybė ir Europos Bendrijų Komisija.

V – Vertinimas

23. Savo prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar vienos valstybės narės karinių pajėgų darbuotojų, kurie ne mažiau kaip 185 dienas kiekvienais kalendoriniais metais kitoje valstybėje narėje gyvena dėl to, kad buvo paskirti joje atlikti nustatytos trukmės tarnybinę užduotį, įprastinė gyvenamoji vieta Direktyvos 83/183 6 straipsnio prasme yra pastarojoje valstybėje narėje.

24. Šis klausimas pagrindinei bylai yra svarbus pirmiausia todėl, kad Graikijos įstatymų leidėjas panaikino ankstesnę nacionalinės teisės specialią nuostatą(18), kuri, be kita ko, numatė muitų ir kitų mokesčių netaikymą Graikijos karinių pajėgų darbuotojams, kurie pasibaigus tarnybai užsienyje grįžta į šalį, ir būtent net tada, kai jų tarnyba užsienyje truko daugiau nei dvejus metus, neatsižvelgiant į galimą jų gyvenamosios vietos perkėlimą.

25. Šiuo metu Graikijos oro karinių pajėgų karininkui, kaip antai G. Alevizos, akcizo mokesčiai Direktyvos 83/183 prasme gali būti netaikomi tik tada, jei jam atliekant dvejus metus trunkančią tarnybą NATO Pietų Europos jungtinių karinių pajėgų generaliniame štabe jo įprastinė gyvenamoji vieta buvo Italijoje ir vėliau jis ją vėl perkėlė į Graikiją.

26. Vis dėlto siekiant prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikti visas nuorodas, kurios gali būti naudingos jam priimant sprendimą pagrindinėje byloje, pirmiausia reikia išnagrinėti, ar toks atvejis kaip G. Alevizos apskritai patenka į Direktyvos 83/183 taikymo sritį (žr. tolesnį A skirsnį). Būtent tik tada yra svarbi šioje direktyvoje vartojama įprastinės gyvenamosios vietos sąvoka, kurios išaiškinimą Teisingumo Teismo prašoma pateikti nagrinėjamoje byloje (žr. tolesnį B skirsnį). Be to, galiausiai reikėtų pateikti keletą pastabų dėl pagrindinių laisvių (žr. tolesnį C skirsnį).

A – Direktyvos 83/183 taikymo sritis

1. Taikymo sritis laiko atžvilgiu

27. Proceso Teisingumo Teisme šalys pirmiausia ginčijasi dėl Direktyvos 83/183 taikymo srities laiko atžvilgiu. G. Alevizos ir Komisija mano, kad Direktyva 83/183 tokiai bylai kaip nagrinėjamoji yra taikoma ratione temporis , o Graikijos vyriausybės nuomone, bylai svarbios direktyvos nuostatos bylai reikšmingu laiko momentu jau nebegaliojo.

28. Tiksliau tariant, ginčas kyla dėl siekiant užtikrinti vidaus rinkos sukūrimą 1992 m. priimtos direktyvą iš dalies keičiančios nuostatos, būtent Direktyvos 92/12 23 straipsnio 3 dalies, pagal kurią nuo 1992 m. gruodžio 31 d. netaikomos Direktyvos 83/183 nuostatos dėl akcizų.

29. Ši nuostata tikrai nėra geras įstatymų leidybos pavyzdys. Iš Direktyvos 92/12 23 straipsnio 3 dalies formuluotės nėra aišku, kurios nuostatos netenka galios nurodytu laiko momentu ir kuriems produktams turėtų būti taikomas šis teisės akto pakeitimas. Be to, lieka neaišku, ar vėliau Direktyva 83/183 iš viso dar gali turėti savarankišką taikymo sritį, nes netaikyti jos nuostatų dėl pridėtinės vertės mokesčio jau buvo nuspręsta šiek tiek anksčiau, būtent taip pat nuo 1992 m. gruodžio 31 dienos(19) .

30. Kad Direktyva 92/12, įskaitant byloje nagrinėjamą iš dalies keičiančią nuostatą, kuri numatyta jos 23 straipsnio 3 dalyje, galėtų būti aiškinama plačiai, matyti iš keleto jos preambulės formuluočių, kurias pirmiausia nurodė Graikijos vyriausybė. Direktyvoje tik apskritai nurodomas „laisvas prekių, įskaitant ir akcizais apmokestinamas prekes, judėjimas“(20) ir, be to, dėstoma: „kadangi panaikinus importo apmokestinimą tarp valstybių narių santykiuose tarp valstybių narių netaikytinos nuostatos dėl atleidimo nuo importo mokesčių ir dėl šių mokesčių lengvatų; kadangi dėl šios priežasties minėtos nuostatos turi būti panaikintos ir reikiamos direktyvos atitinkamai patikslintos“(21) . Galiausiai preambulėje rašoma, kad: „prekyboje tarp valstybių narių panaikinamas importo apmokestinimas ir eksporto atleidimas nuo mokesčių“(22) .

31. Nagrinėjant šias konstatuojamąsias dalis atskirai, iš tiesų gali susidaryti įspūdis, kad Direktyva 92/12, pirmiausia jos 23 straipsnio 3 dalimi, siekiama visiškai panaikinti visas Direktyvos 83/183 nuostatas dėl akcizų visoms prekių rūšims.

32. Tačiau tam pirmiausia prieštarauja Direktyvos 92/12 kontekstas, kuriame yra ši iš dalies keičianti nuostata. Direktyvos 92/12 3 straipsnio 1 dalis apriboja visos direktyvos materialinio taikymo sritį, aiškiai nurodydama mineralinį kurą, alkoholį ir alkoholinius gėrimus bei apdorotą tabaką. Taigi logiška, kad iš dalies keičianti nuostata, numatyta 23 straipsnio 3 dalyje, taip pat gali būti taikoma tik šiems produktams. Net ir pasitelkus pirmiau cituotą preambulę būtų sunku pripažinti platesnę jos taikymo sritį, kuri apimtų ne tik mineralinį kurą, alkoholį ir alkoholinius gėrimus bei apdorotą tabaką. Bendrijos teisės akto konstatuojamosios dalys gali patikslinti jo turinį, tačiau nesuteikia teisės nukrypti nuo šio teisės akto nuostatų(23) .

33. Atsižvelgiant į šios nuostatos ryšį su 3 straipsnio 1 dalimi, Direktyvos 92/12 23 straipsnio 3 dalyje numatytos iš dalies keičiančios nuostatos taikymo srities išplėtimas bei jos taikymas ir kitiems produktus, ne tik mineraliniam kurui, alkoholiui ir alkoholiniams gėrimams bei apdorotam tabakui, prieštarautų taip pat teisinio saugumo principui. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką teisinio saugumo principas yra vienas iš pagrindinių Bendrijos teisės principų, kuris, be kita ko, reikalauja, kad teisės aktas būtų aiškus ir tikslus tam, kad teisės subjektai galėtų aiškiai žinoti savo teises ir pareigas ir atitinkamai jomis remtis(24) . Šis teisinio saugumo principas turi būti taikomas ypač griežtai, kai jis susijęs su teisės aktu, galinčiu turėti finansinių pasekmių(25), o taip yra šioje byloje nagrinėjamų Bendrijos teisės nuostatų dėl akcizų atveju(26) .

34. Negalima reikalauti, kad apmokestinamieji asmenys, ypač privatūs asmenys Direktyvos 83/183 prasme, kaip yra nagrinėjamu atveju, Direktyvos 92/12 iš dalies keičiančiai nuostatai, įtvirtintai 23 straipsnio 3 dalyje, priskirtų platesnę sritį negu yra šios direktyvos tiesioginė taikymo sritis. Atvirkščiai, apmokestinamieji asmenys gali manyti, kad taip pat po 1992 m. gruodžio 31 d. Direktyvos 83/183 nuostatos dėl akcizų toliau taikomos kitiems produktams, išskyrus mineralinį kurą, alkoholį ir alkoholinius gėrimus bei apdorotą tabaką, ir kad konkretūs asmenys gali ja remtis. Jei Taryba būtų norėjusi Direktyvos 83/183 taikymo sritį apriboti ir kitoms, ne tik Direktyvos 92/12 3 straipsnio 1 dalyje nurodytoms produktų grupėms, būtų turėjusi tai aiškiai reglamentuoti.

35. Be to, tai, kad Direktyvos 92/12 23 straipsnio 3 dalyje numatytos iš dalies keičiančios nuostatos reglamentavimo sritis apsiriboja produktų grupėmis, kaip antai mineralinis kuras, alkoholis ir alkoholiniai gėrimai bei apdorotas tabakas, taip pat atitinka direktyvos logiką ir tikslą. Taigi Direktyva 92/12 įtrauktos Bendrijos teisės nuostatos turi galioti tik produktams, kuriems visose valstybėse narėse taikomas akcizo mokestis(27) . Čia turima galvoje ne kiekvienas nacionaliniu akcizu apmokestinamas produktas, o tik tos produktų grupės, kurios yra konkrečiai išvardytos Direktyvos 92/12 3 straipsnio 1 dalyje.

36. Vienodą akcizų taikymą visose valstybėse narėse Direktyva 92/12 gali užtikrinti vien tik mineraliniam kurui, alkoholiui ir alkoholiniams gėrimams bei apdorotam tabakui(28) . Taip Direktyva 92/12 užtikrina, kad kiekvienas šių produktų, kaip įprasta, būtų apmokestinamas vienoje valstybėje narėje, ir kartu padeda išvengti dvigubo apmokestinimo(29) . Taigi dėl suderinimo mineralinio kuro, alkoholio ir alkoholinių gėrimų bei apdoroto tabako atžvilgiu daroma pažanga(30), dėl kurios ankstesnės Direktyvos 83/183 nuostatos ir jose numatyti atleidimo nuo mokesčio atvejai atrodo prieštaraujantys sistemai.

37. Kitaip yra su visais kitais produktais, t. y. tais, kurių neapima Direktyvos 92/12 3 straipsnio 1 dalis. Jiems Direktyva 92/12 panašaus suderinimo nenumatė, – atvirkščiai, jos 3 straipsnio 3 dalyje aiškiai nurodyta, kad valstybės narės turi teisę įvesti arba toliau taikyti mokesčius, jeigu tokių mokesčių taikymas nereikalauja atlikti formalumų kertant sieną(31) . Taigi kokie akcizai taikomi šiems produktams ir kokiomis aplinkybėmis atsiranda teisė juos taikyti, kiekviena valstybė narė gali ir toliau nuspręsti labai skirtingai. Direktyva 92/12 tikrai negali užtikrinti to, kad šie produktai visada būtų apmokestinami tik vienoje valstybėje narėje, o ne keliose valstybėse narėse. Tokiomis aplinkybėmis Direktyvoje 83/183 įtvirtintas atleidimas nuo mokesčio kitiems produktams, kurie nėra mineralinis kuras, alkoholis ir alkoholiniai gėrimai bei apdorotas tabakas, automatiškai netampa negaliojantis.

38. Atleidimo nuo mokesčių tolesnis taikymas šiems kitiems produktams, kaip antai Direktyvoje 83/183 numatytas atleidimas nuo mokesčių asmeniniam turtui, kurį visam laikui įsiveža privatūs asmenys, taip pat neprieštarauja Direktyva 92/12 įtrauktam draudimui atlikti formalumus kertant sieną. Tokio atleidimo nuo mokesčių jokiu būdu negali pakeisti vien tik paprastas draudimas atlikti atitinkamus formalumus kertant sieną ir bet kuriuo atveju gali tik jį papildyti. Direktyva 83/183 užsibrėžtas tikslas – skatinti laisvą asmenų judėjimą(32) – išlieka ir toliau (EB 3 straipsnio 1 dalies c punktas), ir jį būtų daug sunkiau įgyvendinti, jei nuo šiol privatūs asmenys, perkeliantys savo įprastinę gyvenamąją vietą iš vienos valstybės į kitą, nebegalėtų pasinaudoti atleidimu nuo mokesčio, numatytu Direktyvoje 83/183, o būtų atleisti tik nuo formalumų kertant sieną Direktyvos 92/12 prasme. Savo teisę laisvai judėti įgyvendinantiems privatiems asmenims didesnė kliūtis negu tokie formalumai yra būtent tai, kad jie, perkeldami savo gyvenamąją vietą į kitą valstybę narę, priimančiojoje valstybėje, galimas dalykas, vėl turės apmokestinti savo įvežamą asmeninį turtą, pavyzdžiui, baldus ir namų apyvokos daiktus arba automobilius.

39. Teisingumo Teismas iki šiol taip pat nėra atmetęs galimybės toliau taikyti Direktyvos 83/183 nuostatas dėl akcizų taikymo kitiems produktams, kurie nėra mineralinis kuras, alkoholis ir alkoholiniai gėrimai bei apdorotas tabakas. Atvirkščiai, bylose jis ne kartą nagrinėjo Direktyvos 83/183 taikytinumą, taip pat laikotarpiui po 1992 m. gruodžio 31 dienos(33) .

40. Tokiomis aplinkybėmis darau išvadą, kad byloje, kokia yra nagrinėjama byla, Direktyvos 83/183 nuostatos dėl akcizų tebegalioja, todėl gali būti taikomos ratione temporis .

2. Taikymo sritis asmenų atžvilgiu

41. Toliau Graikijos vyriausybė mano, kad G. Alevizos nepatenka į Direktyvos 83/183 taikymo sritį asmenų atžvilgiu, nes jis, būdamas Graikijos karinių pajėgų darbuotojas, nėra darbuotojas EB 39 straipsnio prasme. Atvirkščiai, jis dirbo valstybės tarnyboje to straipsnio 4 dalies prasme.

42. Aš nesutinku su šiuo požiūriu. Net darant prielaidą, kad Direktyvos 83/183 taikymo sritis yra labai glaudžiai susijusi su laisvu darbuotojų judėjimu, EB 39 straipsnio 4 dalyje numatyta išimties nuostata bylai, kokia yra nagrinėjama byla, nėra reikšminga. Vadovaudamosi šia nuostata, Graikijos valdžios institucijos galėtų kitų valstybių narių piliečiams neleisti nacionalinėje teritorijoje užimti tam tikrų darbo vietų(34) . Tačiau ji visiškai neturi įtakos Graikijos piliečių kaip darbuotojų EB 39 straipsnio prasme statusui, kai jie, kaip atitinkamu laiku G. Alevizos, vyksta į kitą valstybę narę, turėdami tikslą ten dirbti kitam arba ankstesniam darbdaviui, pavyzdžiui, tarptautinėje organizacijoje, kaip antai NATO(35) .

43. Nepaisant to, Direktyva 83/183 iš tikrųjų taikoma ne tik darbuotojams EB 39 straipsnio prasme, bet į jos taikymo sritį asmenų atžvilgiu patenka ir visi privatūs asmenys. Suprantama, ši sąvoka yra plati. Ji apima ne tik pagal darbo sutartį dirbančius asmenis, bet ir savarankiškai dirbančius asmenis (nors ir tik atitinkamai už jų profesinės veiklos ribų), be to, ir asmenis, nevykdančius jokios darbinės veiklos. Šį įspūdį patvirtina ir direktyvos kitų kalbų redakcijos, kuriose taip pat vartojamos plačios sąvokos(36) .

44. Kontekstas, kuriame vartojama sąvoka „privatus asmuo“, taip pat Direktyvos 83/183 logika ir tikslas patvirtina, kad šio teisės akto taikymo sritis asmenų atžvilgiu turi būti aiškinama plačiai. Taigi Direktyva 83/183 siekiama ne tik darbuotojus, bet ir visus valstybių narių gyventojus geriau informuoti apie Europos bendrijos egzistavimą ir sukurti Bendrijoje tokias sąlygas, kurios būtų panašios į vidaus rinkos sąlygas(37) . Konkrečiai kalbant, Direktyva siekiama pašalinti kliūtis asmenims laisvai judėti Bendrijoje(38), bendrąja prasme suprantant tai ne tik kaip vien darbuotojų laisvą judėjimą, bet ir kaip savarankiškai dirbančių asmenų laisvą judėjimą, kai jie įgyvendina savo paslaugų teikimo ir įsisteigimo laisves, ir, be to, bent jau pagal šiandienos sampratą, nedirbančiųjų Sąjungos piliečių teisę laisvai judėti (EB 18 straipsnis).

45. Valstybės narės karinių pajėgų darbuotojas, kaip antai G. Alevizos, taip pat yra Bendrijos gyventojas ir todėl patenka į plačią asmenų grupę, kuriai taikoma Direktyva 83/183(39) .

46. Tokiomis aplinkybėmis darau išvadą, kad byla, kokia yra nagrinėjama byla, taip pat patenka į Direktyvos 83/183 taikymo sritį asmenų atžvilgiu.

3. Materialinio taikymo sritis

47. Reikia nustatyti, ar mokesčiai, kurie buvo taikomi G. Alevizos, patenka į Direktyvos 83/183 materialinio taikymo sritį. Tik tada G. Alevizos gali remtis atleidimu nuo mokesčių pagal šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalį.

48. Nagrinėjamoje byloje Teisingumo Teismas neturi smulkios informacijos apie tai, kokiomis aplinkybėmis automobiliams pagal Graikijos teisės aktus taikomas akcizas ir specialus registracijos mokestis. Todėl, mano manymu, ir Komisijos išvada, kad tokie mokesčiai iš viso nepatenka į Direktyvos 83/183 taikymo sritį, yra skubota.

49. Per procesą dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos pateikti vidaus teisės išaiškinimo ir nagrinėti jos taikymo konkrečiam atvejui. Tai padaryti turi nacionalinis teismas. Tačiau Teisingumo Teismas gali pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui visapusišką Bendrijos teisės išaiškinimą, kuris galėtų būti jam naudingas priimant sprendimą pagrindinėje byloje(40) .

50. Direktyvos 83/183 materialinio taikymo sritį tiek teigiama, tiek ir neigiama prasme apriboja šios direktyvos 1 straipsnis.

51. Teigiama prasme Direktyvos 83/183 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeninis turtas, kurį visam laikui iš kitos valstybės narės įsiveža privatūs asmenys, atleidžiamas nuo minėtam turtui paprastai taikomų akcizo ir kitų vartojimo mokesčių. Čia galvoje turimi tik tokie vartojimo mokesčiai, kurie yra susiję su įvežimu; taigi apmokestinimą sukelianti aplinkybė yra atitinkamo turto įvežimas(41) . Taip išreiškiamas Direktyvos 83/183 tikslas – pašalinti mokestines kliūtis laisvam privačių asmenų, kurie savo įprastinę gyvenamąją vietą perkelia iš vienos valstybės narės į kitą, judėjimui(42) . Direktyva saugo privačius asmenis, kurie kitoje valstybėje narėje pagal ten galiojančias mokestines taisykles įsigijo turto ir jį naudoja asmeninėms reikmėms, nuo, galimas dalykas, pakartotinio apmokestinimo savo įprastinę gyvenamąją vietą perkėlus į kitą valstybę narę.

52. Neigiama prasme Direktyvos 83/183 1 straipsnio 2 dalis nustato, kad atleidimas nuo mokesčių netaikomas už asmeninio turto naudojimą renkamiems mokesčiams, nesvarbu ar tai specifiniai, ar reguliariai mokami mokesčiai. Dėl automobilių pateikiant pavyzdžius yra aiškiai nurodyta, kad jų registravimo mokesčiai ir kelių mokestis į direktyvos taikymo sritį nepatenka. Čia pasireiškia Bendrijos teisės principas, jog ji privačiam asmeniui negarantuoja, kad jo gyvenamosios vietos arba jo veiklos perkėlimas į kitą valstybę narę, nepaisant faktinio sienos kirtimo, neturės jokio poveikio apmokestinimui. Dėl valstybių narių mokesčių teisės aktų skirtumų būtent gyvenimas kitoje valstybėje narėje, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, suinteresuotajam asmeniui gali būti palankus arba nepalankus apmokestinimo atžvilgiu(43) .

53. Taigi, siekiant nustatyti, ar vartojimo mokestis patenka į Direktyvos 83/183 taikymo sritį, būtina atsižvelgti į apmokestinimą sukeliančias aplinkybes(44) ; rinkliavos apibrėžimas nacionalinėje teisėje pats savaime neturi reikšmės(45) .

54. Jei automobilis vartojimo mokesčiu apmokestinamas jam kertant sieną arba kaip to pasekmė, tai rodo, kad svarbiausia automobilio apmokestinimo priežastis yra pats įvežimas, o ne jo vėlesnis naudojimas šalies viduje. Toks atvejis paprastai patenka į atleidimo nuo mokesčių taikymo sritį pagal Direktyvos 83/183 1 straipsnio 1 dalį(46) .

55. Sunkiau įvertinti tokius atvejus, kai vartojimo mokesčio taikymas su privataus asmens gyvenamosios vietos perkėlimu į atitinkamą valstybę narę yra susijęs vien tik laiko atžvilgiu, pavyzdžiui, jo įvežtas privatus automobilis apmokestinamas jį ten registruojant.

56. Tokiais atvejais lemiamas dalykas yra tai, ar vartojimo mokestis yra susietas su automobilio įvežimu, ar tik su jo naudojimu šalies viduje. Kitais žodžiais tariant, reikia išsiaiškinti, ar vartojimo mokestis taikomas tik iš užsienio valstybės įvežamiems automobiliams, ar ir visiems atitinkamoje valstybėje narėje įregistruotiems automobiliams. Pirmuoju atveju privatūs asmenys pagal Direktyvos 83/183 1 straipsnio 1 dalį nuo nagrinėjamo vartojimo mokesčio yra atleidžiami, antruoju atveju – ne(47) .

4. Tarpinė išvada

57. Taigi tarpinė išvada būtų tokia:

Direktyva 83/183, taip pat ir po 1992 m. gruodžio 31 dienos, taikoma visiems akcizams ir kitiems vartojimo mokesčiams, kuriais apmokestinami privačių asmenų, perkeliančių įprastinę gyvenamąją vietą iš vienos valstybės narės į kitą, asmeninio naudojimo automobiliai, jei atitinkamų mokesčių taikymas yra susietas su automobilio įvežimu, o ne su jo naudojimu šalies viduje. Tai taikoma ir valstybės narės karinių pajėgų darbuotojams.

B – Įprastinės gyvenamosios vietos sąvoka Direktyvos 83/183 prasme

58. Tuo atveju, jei Graikijoje iš G. Alevizos pareikalautas sumokėti akcizas ir specialus registracijos mokestis arba vieno iš jų taikymo sąlygos buvo susietos su jo automobilio įvežimu į Graikiją, reikia išnagrinėti įprastinės gyvenamosios vietos sąvoką Direktyvos 83/183 6 straipsnio 1 dalies prasme. Teisė į atleidimą nuo mokesčių pagal šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalį, skaitomą kartu su jos 5 straipsnio 2 dalimi ir 7 straipsnio 1 dalies a punktu, įgyjama tik tada, kai tarnybinės užduoties NATO laikotarpiu G. Alevizos įprastinė gyvenamoji vieta buvo Italijoje, o grįždamas į Graikiją jis ją perkėlė atgal.

59. Įprastinė gyvenamoji vieta yra Bendrijos teisės sąvoka, kurios turinio valstybės narės keisti negali(48) . Remiantis nusistovėjusia teismų praktika ta sąvoka apibrėžiama kaip asmens nuolatinio interesų centro vieta; ją nustatant būtina taikant visus svarbioje nuostatoje nurodytus kriterijus atsižvelgti į visas konkretaus atvejo aplinkybes(49) .

60. Pagal Direktyvos 83/183 6 straipsnio 1 dalies pirmąją pastraipą asmens gyvenamoji vieta – tai vieta, kurioje asmuo gyvena dėl asmeninių ir profesinių ryšių. Aplinkybė, kad asmuo čia gyvena ne mažiau kaip 185 dienas per kalendorinius metus, paverčia tą vietą jo įprastine gyvenamąja vieta šios direktyvos prasme.

61. Kadangi atrodo, kad nagrinėjamu atveju dėl minėtos laiko sąlygos – 185 dienų kalendoriniais metais – įvykdymo problemų nėra, išsamiau reikia išnagrinėti tik pirmiau nurodytą kokybės kriterijų(50), t. y. asmeninius ir profesinius ryšius.

62. Iš Direktyvos 83/183 6 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos aišku, kad asmens gyvenamoji vieta iš principo yra ta vieta, su kuria jį sieja tiek asmeniniai, tiek ir profesiniai ryšiai. Taigi abi ryšių grupes reikia nagrinėti kumuliatyviai(51) . Be to, tai atitinka šio teisės akto logiką ir tikslą – nustatyti asmens nuolatinio interesų centro vietą(52) .

63. Beje, nėra būtina, kad asmenį su tam tikra vieta sietų visi asmeniniai ir profesiniai interesai. Tai aišku jau iš Direktyvos 83/183 6 straipsnio 1 dalies. Remiantis ja suinteresuotasis asmuo turi tik gyventi nagrinėjamoje vietoje „dėl asmeninių ir profesinių interesų“, o dėl to neatmetama galimybė, kad tokie ryšiai jį taip pat sieja su kitomis vietomis, esančiomis kitose valstybėse narėse(53) . Jei asmuo naudojasi savo EB sutartyje įtvirtinta laisvo judėjimo teise, tai paprastai jis netgi išlaiko, bent jau tam tikru pereinamuoju laikotarpiu, stiprius ryšius tiek su savo kilmės, tiek ir su priimančiąja valstybe.

64. Jei tas asmuo tuo pačiu metu gyvena skirtingose vietose ir jį su jomis sieja asmeniniai ir profesiniai ryšiai, tai, atsižvelgiant į gyvenamosios vietos kaip asmens nuolatinio interesų centro vietos sampratą, reikia išnagrinėti, kuriai jų tenka pirmenybė(54) . Per daug griežti reikalavimai dėl asmens įprastinės gyvenamosios vietos pagrindimo priimančiojoje valstybėje ir nuolat keliamas reikalavimas perkelti ten visus asmeninius ir profesinius ryšius netgi prieštarautų Direktyvos 83/183 tikslui – sukurti vidaus rinkos sąlygas ir dėl to palengvinti laisvą asmenų judėjimą(55) .

65. Teisingumo Teismas sprendime Louloudakis išvardijo veiksnių, kurie galėtų padėti nustatyti privataus asmens nuolatinio interesų centro vietą, grupę. Tai būtų „suinteresuotojo asmens ir jo šeimos narių realus buvimas, gyvenamosios vietos turėjimas, vieta, kurioje mokosi vaikai, jo profesinės veiklos vieta, turtinių interesų buvimo vieta, administraciniai ryšiai su valdžios ir socialinėmis institucijomis, nes šie veiksniai parodo šio asmens ketinimą suteikti tam tikrą stabilumą savo buvimo vietai dėl tęstinumo, atsiradusio dėl gyvenimo įpročių ir įprastinių socialinių bei profesinių ryšių“(56) . Jei šiuos veiksnius priskirsime asmeninių ir profesinių ryšių kriterijams ir taikysime juos situacijai, kokia yra nagrinėjamoje byloje, gausime tokį vaizdą:

66. Graikijos karinių pajėgų darbuotoją, kuris, sutikus jo darbdaviui, atlieka tarnybinę užduotį tarptautinės organizacijos būstinėje Italijoje, pavyzdžiui, NATO Pietų Europos jungtinių pajėgų generaliniame štabe, su Italija sieja profesiniai ryšiai. Tačiau dėl pareigybės struktūros gali būti, kad profesiniai ryšiai jį taip pat sieja su kilmės valstybe Graikija. Kaip nurodė Graikijos vyriausybė, pagal Graikijos darbo teisę suinteresuotajam asmeniui tarnybos užsienyje laikotarpiu suteikiamos neapmokamos atostogos, ir jis privalo Graikijoje mokėti socialinio draudimo įmokas. Be to, per procesą Teisingumo Teisme buvo išdėstyta, kad G. Alevizos, nors ir paties prašymu, buvo savo darbdavio „deleguotas“ į NATO. Tačiau šie suinteresuotojo asmens vien administracinio pobūdžio ryšiai su jo kilmės valstybe jokiu būdu nėra tokie stiprūs kaip jo ryšiai su nauja tarnybos vieta, kurioje jis privalo realiai būti ir atlikti tarnybą. Todėl suinteresuotojo asmens tarnybos užsienyje laikotarpiu pagrindinių profesinių ryšių centras buvo ne jo kilmės valstybėje Graikijoje, o priimančiojoje valstybėje Italijoje.

67. Nagrinėjant asmeninius suinteresuotojo asmens ryšius, svarbiausia atsižvelgti į jo ryšius su fiziniais asmenimis, t. y. su konkrečiais žmonėmis. Aplinkybė, kad suinteresuotasis asmuo savo ta rnybos laikotarpiu gyveno kartu su savo sutuoktine ir savo mažamečiais vaikais priimančiojoje valstybėje, yra labai svarbus argumentas teigiant, kad į ją buvo perkelti ir jo asmeniniai ryšiai. Žinoma, gali būti, kad ir su kilmės valstybe jį taip pat siejo asmeniniai ryšiai, pavyzdžiui, su kitais šeimos nariais. Tačiau vertinant jo asmeninius ryšius, kaip įprasta, pirmenybė teikiama asmenimis, su kuriais jis ilgą laiką tvarko bendrą namų ūkį.

68. Be to, kaip jau buvo minėta, nors Teisingumo Teismas pripažino, kad nustatant asmens nuolatinio interesų centro vietą galima remtis ir „administracinių ryšių su valdžios ir socialinėmis institucijomis kriterijais“, tai aiškiai taikoma tik tada, jei šie veiksniai išreiškia suinteresuotojo asmens valią dėl gyvenimo įpročių ir tęstinumo tokiems ryšiams suteikti tam tikrą stabilumą(57) . Nustatant suinteresuotojo asmens nuolatinio interesų centro vietą normaliomis aplinkybėmis būtų neteisinga teikti pirmenybę tokio pobūdžio veiksniams, užuot atsižvelgus į jo ryšius su konkrečiais žmonėmis, su kuriais jis tvarko bendrą namų ūkį. Todėl, mano manymu, Graikijos vyriausybė, vertindama asmeninio interesų centro vietą, neteisingai remiasi ilgalaikiu G. Alevizos ryšiu su jo darbdaviu Graikijoje, jo dalyvavimu Graikijos socialinio draudimo sistemoje ir ypač jo Graikijos pilietybe.

69. Vadinasi, asmens, kurio padėtis tokia kaip G. Alevizos, tarnybos užsienyje laikotarpiu tiek profesinių, tiek ir asmeninių ryšių centras yra jau nebe tėvynėje, o atvirkščiai – priimančioje valstybėje. Taigi jo įprastinė gyvenamoji vieta Direktyvos 83/183 prasme atitinkamai perkeliama tiek jam pradedant eiti pareigas užsienyje, tiek ir grįžtant į tėvynę.

70. Beje, reikėtų pažymėti, kad tokiu atveju, priešingai nei mano Graikijos vyriausybė, Direktyvos 83/183 6 straipsnio 1 dalies antroji pastraipa negali būti taikoma. Ši nuostata suponuoja, kad asmuo savo profesiniais ryšiais yra siejamas su viena vieta, o asmeniniais ryšiais – su kita vieta, ir tokiomis aplinkybėmis jis yra priverstas pakaitomis būti skirtingose vietose, esančiose skirtingose valstybėse narėse, – tik tada nustatant įprastinę gyvenamąją vietą pirmenybė būtų teikiama jo asmeniniams ryšiams(58) . Tačiau pastraipa netaikoma asmenims, kaip antai G. Alevizos, kurių tiek profesinių, tiek ir asmeninių ryšių centras yra susijęs su ta pačia vieta.

71. Taigi, kadangi minėta antroji pastraipa tokiai bylai kaip nagrinėjamoji netaikoma, taip pat nėra svarbi ta aplinkybė, kad asmuo, kaip antai G. Alevizos, išvyko į užsienį tik vykdydamas nustatytos trukmės užduotį. Šis kriterijus bet kuriuo atveju iš viso gali būti svarbus tik tada, jei taikoma antroji pastraipa. Kitu atveju lemia vien tai, ar suinteresuotasis asmuo tam tikroje vietoje dėl asmeninių ir profesinių ryšių gyvena ne mažiau kaip 185 dienas per metus (Direktyvos 83/183 6 straipsnio 1 dalies pirmoji pastraipa).

72. Todėl apibendrinant darytina išvada:

Vienos valstybės narės karinių pajėgų darbuotojas, kuris ne mažiau kaip 185 dienas kiekvienais kalendoriniais metais kitoje valstybėje narėje su savo sutuoktine ir vaikais gyvena dėl to, kad, jo darbdaviui sutikus, atliktų joje dvejus metus trunkančią tarnybinę užduotį tarptautinėje organizacijoje, šios užduoties atlikimo laikotarpiu turi įprastinę gyvenamąją vietą Direktyvos 83/183 6 straipsnio prasme toje kitoje valstybėje narėje.

C – Dėl pagrindinių laisvių svarbos nagrinėjamai bylai

73. Per posėdį Teisingumo Teisme Komisija papildomai nurodė, kad nagrinėjama byla turi būti vertinama taip pat atsižvelgiant į Sutarties nuostatas dėl judėjimo laisvės. Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo prašyme apie pagrindines laisves neužsiminė, tai nekliudo Teisingumo Teismui savo sprendime šiuo klausimu pateikti nuorodų, kurios gali būti naudingos tam teismui priimant sprendimą pagrindinėje byloje(59) .

1. Pirminė pastaba

74. Nacionalinės priemonės, taikomos srityje, kuri Bendrijos lygmeniu yra derinama antrinės teisės aktais, turėtų būti vertinamos atsižvelgiant į specifines šios derinimo priemonės nuostatas, o ne į pirminę teisę. Nors pagal EB 220 ir paskesnius straipsnius antrinės teisės teisėtumą galima įvertinti atsižvelgiant į viršesnės pirminės teisės kriterijų ir ji taip pat turi būti aiškinama pagal pirminę teisę, vis dėlto Bendrijos teisės požiūriu vertinant valstybių narių priemones antrinės teisės taikymo srityje atsižvelgiama į jos kriterijų.

75. Taigi, jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atlikęs išsamų G. Alevizos skirto akcizo ir specialaus registracijos mokesčio vertinimą, daro išvadą, kad atitinkamas mokestis yra susietas su automobilio įvežimu, o ne tik su jo naudojimu šalies viduje, nagrinėjamai bylai turi būti taikoma Direktyva 83/183(60) . Tada nėra būtinybės nagrinėti nuostatų dėl judėjimo laisvės(61) . Lygiai taip pat nėra svarbūs EB 23 ir 25 straipsniai. Tokiu atveju iš EB sutartyje įtvirtintų pagrindinių laisvių kylantys reikalavimai jau yra konkrečiai apibrėžti Direktyvoje 83/183.

76. Tačiau, jei iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo vertinimo paaiškėja, kad G. Alevizos taikytas akcizas ir specialus registracijos mokestis į Direktyvos 83/183 materialinio taikymo sritį nepatenka, tada reikia išnagrinėti, ar šie mokesčiai tiesiogiai neprieštarauja EB sutarties nuostatoms dėl laisvo judėjimo(62) . Nors mokesčių teisės sritis priklauso valstybių narių kompetencijai, šios vis dėlto turėtų ją įgyvendinti laikydamosi Bendrijos teisės(63) .

77. Iš Sutartyje įtvirtintų teisių laisvai judėti kaip vertinimo kriterijus nagrinėjamai bylai yra svarbi darbuotojų judėjimo laisvė. Kaip jau buvo minėta, Graikijos piliečiai, kaip ir tam tikru laiku G. Alevizos, vykstantys į kitą valstybę narę ten dirbti kitam arba ankstesniam darbdaviui, pavyzdžiui, dirbti tarptautinėje organizacijoje, kaip antai NATO, yra darbuotojai EB 39 straipsnio prasme. EB 39 straipsnio 4 daliai tai neprieštarauja(64) . Savaime suprantama, šie asmenys, grįžę į savo kilmės valstybę, jos valdžios institucijų atžvilgiu taip pat gali remtis šia savo pagrindine laisve(65) .

78. Jei bylai yra reikšmingas EB 39 straipsnis kaip speciali judėjimo laisvės nuostata, tada netaikoma EB 18 straipsnio 1 dalis(66), kuri Sąjungos piliečiams nustato bendrą teisę laisvai judėti; tačiau tolesnius argumentus bet kuriuo atveju būtų galima taikyti ir EB 18 straipsnio sričiai.

79. Dėl EB 90 straipsnio(67) reikia pasakyti, kad per procesą Teisingumo Teisme netapo žinomi jokie konkretūs pagrindai, kurie rodytų esant diskriminuojamo pobūdžio apmokestinimą, taikomą iš kitų valstybių narių į Graikiją atgabentiems automobiliams.

2. Asmeninio naudojimo turtui taikomi vartojimo mokesčiai darbuotojų laisvo judėjimo kontekste (EB 39 straipsnis)

80. Darbuotojų judėjimo laisvė pagal EB 39 straipsnį, kaip ir visos pagrindinės laisvės, yra kertinis Bendrijos principas(68), kuris apima tiek nediskriminavimo dėl pilietybės principą, tiek ir draudimą taikyti apribojimus(69) .

81. Tokiu atveju, kai G. Alevizos taikomas akcizas ir specialus registracijos mokestis buvo susieti ne su jo automobilio įvežimu(70), o vien su jo naudojimu Graikijoje, nei tiesioginės, nei netiesioginės darbuotojų migrantų diskriminacijos dėl pilietybės jie nesukelia, o atvirkščiai, visiems Graikijoje gyvenantiems automobilių turėtojams yra taikomi vienodai.

82. Tačiau reikia nustatyti, ar tokie nediskriminuojantys vidaus mokesčiai, taikomi automobiliams, nėra draudžiamas darbuotojų migrantų judėjimo laisvės apribojimas EB 39 straipsnio prasme.

83. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas sprendime Weigel , viena vertus, konstatavo, kad taip pat nediskriminuojantys vidaus mokesčiai, taikomi asmeninio naudojimo automobiliams, galimas dalykas, gali atgrasinti darbuotoją migrantą pasinaudoti savo teise laisvai judėti(71) . Tačiau, kita vertus, jis pabrėžė, kad Sutartis dirbančiajam negarantuoja, kad jo veiklos perkėlimas į kitą valstybę narę neturės jokios įtakos jo mokestinei situacijai. Dėl valstybių narių mokesčių teisės aktų skirtumų toks perkėlimas, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, dirbančiajam asmeniui netiesioginio apmokestinimo atžvilgiu gali būti palankus arba nepalankus(72) . Tai jau buvo mano pirmiau nurodyta kitame kontekste(73) .

84. Mano manymu, ši teismo praktika rodo, kad tokių nediskriminuojančių vidaus mokesčių taikymas paprastai jau nesukelia judėjimo laisvės apribojimo(74) . Išimtinėmis aplinkybėmis būtų galima pripažinti ką kita tik tada, jei objektyviai vertinant tokius mokesčius paaiškėtų, kad darbuotojui migrantui jie sukelia tokį draudžiamojo pobūdžio poveikį(75), dėl kurio jam tampa per sunku pasinaudoti savo teise laisvai judėti.

85. Norint nustatyti, ar atitinkamas mokestis sukelia tokį draudžiamąjį poveikį, reikia atlikti išsamų vertinimą remiantis objektyviais kriterijais, pirmiausia, pavyzdžiui, mokesčio dydžiu ir jo taikymo sąlygomis(76) . Tačiau čia valstybėms narėms turėtų būti suteikta didelė diskrecija nustatant renkamų mokesčių formą. Taigi įvežamam automobiliui taikomas mokestis, kurio dydis siekia 50–60 % jo vertės, taip pat dar negalėtų būti traktuojamas kaip draudžiamasis mokestis. Vis dėlto šiame kontekste taip pat svarbu, ar taikant mokestį buvo tinkamai atsižvelgta į galimą automobilio naudojimo trukmę. Tai galima padaryti, kai apskaičiuojant mokesčio dydį atsižvelgiama į tikrąją automobilio vertę (o ne į kataloguose nurodytą naujo automobilio kainą) arba kai mokesčio dydis sumažinamas atsižvelgus į automobilio pagaminimo datą arba į jo pirmosios registracijos datą (o ne į pirmos registracijos atitinkamoje valstybėje narėje datą)(77) .

3. Tarpinė išvada

86. Taigi galima daryti tokią tarpinę išvadą:

87. Automobiliams taikomas mokestis, kuris yra susietas ne su jų įvežimu, o su jų naudojimu šalies viduje ir kuris nėra diskriminuojantis, paprastai neriboja laisvo darbuotojų judėjimo EB 39 straipsnio prasme. Išimtinėmis aplinkybėmis galima būtų pripažinti ką kita tik tuomet, jei objektyviai vertinant tokius mokesčius paaiškėtų, kad darbuotojui migrantui jie sukelia tokį draudžiamąjį poveikį, dėl kurio jam tampa per sunku pasinaudoti savo teise laisvai judėti.

VI – Išvada

88. Atsižvelgdama į tai, kas buvo išdėstyta pirmiau, siūlau Teisingumo Teismui į Symvoulio tis Epikrateias pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:

1. a) Direktyva 83/183/EEB, taip pat ir po 1992 m. gruodžio 31 dienos, taikoma visiems akcizams ir kitiems vartojimo mokesčiams, kuriais apmokestinami privačių asmenų, perkeliančių įprastinę gyvenamąją vietą iš vienos valstybės narės į kitą, asmeninio naudojimo automobiliai, jei atitinkamų mokesčių taikymas yra susietas su automobilio įvežimu, o ne su jo naudojimu šalies viduje. Tai taikoma ir valstybės narės karinių pajėgų darbuotojams.

b) Vienos valstybės narės karinių pajėgų darbuotojas, kuris ne mažiau kaip 185 dienas kiekvienais kalendoriniais metais kitoje valstybėje narėje su savo sutuoktine ir vaikais gyvena dėl to, kad, jo darbdaviui sutikus, atliktų joje dvejus metus trunkančią tarnybinę užduotį tarptautinėje organizacijoje, šios užduoties atlikimo laikotarpiu turi įprastinę gyvenamąją vietą Direktyvos 83/183 6 straipsnio prasme toje kitoje valstybėje narėje.

2. Automobiliams taikomas mokestis, kuris yra susietas ne su jų įvežimu, o su jų naudojimu šalies viduje, ir kuris nėra diskriminuojantis, paprastai neriboja laisvo darbuotojų judėjimo EB 39 straipsnio prasme. Išimtinėmis aplinkybėmis galima būtų pripažinti ką kita tik tuomet, jei objektyviai vertinant tokius mokesčius paaiškėtų, kad darbuotojui migrantui jie sukelia tokį draudžiamąjį poveikį, dėl kurio jam tampa per sunku pasinaudoti savo teise laisvai judėti.

(1) .

(2)  – 1983 m. kovo 28 d. Tarybos direktyva 83/183/EEB dėl mokesčių netaikymo asmeniniam turtui, kurį asmenys iš valstybės narės įsiveža visam laikui (OL L 105, p. 64), iš dalies pakeista 1989 m. lapkričio 23 d. Tarybos direktyva 89/604/EEB (OL L 348, p. 28).

(3)  – Direktyvos 83/183 2–5 straipsniai, skaitomi kartu su 7 straipsnio 1 dalies a punktu, numato dar kitas atleidimo nuo mokesčio sąlygas, kurios nėra svarbios nagrinėjamai bylai.

(4)  – 1991 m. gruodžio 16 d. Tarybos direktyva 91/680/EEB, papildanti bendrą pridėtinės vertės mokesčio sistemą ir iš dalies keičianti Direktyvą 77/388/EEB, siekiant panaikinti fiskalines sienas (OL L 376, p. 1).

(5)  – 1992 m. vasario 25 d. Tarybos direktyva 92/12/EEB dėl bendros tvarkos, susijusios su akcizais apmokestinamais produktais ir jų laikymu, judėjimu ir kontrole (OL L 76. p. 1).

(6)  – FEK A’ 48.

(7)  – FEK B’ 195.

(8)  – FEK A’ 16.

(9)  – FEK A’ 17.

(10)  – Įstatymo Nr. 2459/1997 6 straipsnis pagal jo 14 dalį įsigalioja 1997 m. sausio 1 d., „išskyrus tą turtą ir automobilius, kurių muito deklaracijos buvo įteiktos iki 1996 m. gruodžio 31 d. ir kurie šių deklaracijų įteikimo momentu atitiko atitinkamai nustatytas atleidimo nuo mokesčio sąlygas ir reikalavimus“.

(11)  – Įstatymo Nr. 2523/1997 32 straipsnio 1 dalis (FEK A’ 179).

(12)  – Kaip nurodė G. Alevizos, pirkimo sandoris buvo atleistas nuo pridėtinės vertės mokesčio pagal 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo — Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas tuo laiku galiojusios redakcijos 14 straipsnio 1 dalies g punktą bei 28c straipsnio A dalies a punktą ir B dalies b punktą (OL L 145, p. 1).

(13)  – Šie akcizai buvo apskaičiuojami pagal Įstatymo Nr. 2459/1997 6 straipsnio 13 ir 14 dalis, skaitomas kartu su Įstatymo Nr. 2523/1997 32 straipsnio 1 dalimi, naudojant sumažintą koeficientą Įstatymo Nr. 1882/1990 37 straipsnio prasme.

(14)  – G. Alevizos teigia, kad jis, be to, Graikijoje turėjo sumokėti 2 213 450 GRD (6 495,82 euro) pridėtinės vertės mokesčio užstatą. Tačiau taikant 1997 m. gruodžio 9 d. Finansų ministerijos dekretą Nr. D.1633/721 šis užstatas jam buvo grąžintas 1997 m. gruodžio mėn., po to, kai Valstybės teisės tarnyba ( Νομικό Συμβούλιο του Κράτους) šiuo klausimu pareiškė savo poziciją.

(15)  – Atėnų administracinis teismas.

(16)  – Atėnų apeliacinis administracinis teismas.

(17)  – Valstybės taryba.

(18)  – Kalbama apie Dekreto Nr. D.245/11 25 straipsnio 2 dalį, skaitomą kartu su 3 straipsniu (žr. šios išvados pirmesnius 14 ir 15 punktus).

(19)  – Direktyvos 91/680 2 straipsnio 2 dalis.

(20)  – Direktyvos 92/12 pirma konstatuojamoji dalis.

(21)  – Direktyvos 92/12 20 konstatuojamoji dalis.

(22)  – Direktyvos 92/12 23 konstatuojamoji dalis.

(23)  – 2006 m. sausio 10 d. Sprendimas IATA ir ELFAA (C‑344/04, Rink. p. I‑403, 76 punktas su kitomis nuorodomis).

(24)  – Šiuo klausimu žr. nusistovėjusią teismo praktiką, visų pirma 2005 m. balandžio 14 d. Sprendimą Belgija prieš Komisiją (C‑110/03, Rink. p. I‑2801, 30 punktas); 2006 m. vasario 21 d. Sprendimą Halifax ir kt . (C‑225/02, Rink. p. I‑1609, 72 punktas) ir 2006 m. spalio 26 d. Sprendimą Koninklijke Coöperatie Consun (C‑248/04, Rink. p. I‑0000, 79 punktas).

(25)  – Žr. sprendimą Koninklijke Coöperatie Consun (nurodytas 24 išnašoje, 79 punktas); taip pat žr. 1987 m. gruodžio 15 d. Sprendimą Nyderlandai prieš Komisiją (326/85, Rink. p. 5091, 24 punktas); 2004 m. vasario 12 d. Sprendimą Slob (C‑236/02, Rink. p. I‑1861, 37 punktas) ir 2006 m. kovo 16 d. Sprendimą Emsland-Stärke (C‑94/05, Rink. p. I‑2619, 43 punktas).

(26)  – G. Alevizos atveju finansinės pasekmės yra akivaizdžios: tai 5 607 188 GRD dydžio mokestis, kurį jis sumokėjo už savo įvežamą automobilį. Ši suma sudaro daugiau negu pusę jo nurodytos automobilio vertės (konkrečiai šiuo klausimu žr. šios išvados 19 punktą).

(27)  – Direktyvos 92/12 trečia konstatuojamoji dalis.

(28)  – Dėl pastarojo žr. 1998 m. balandžio 2 d. Sprendimą EMU Tabac ir kt . (C‑296/95, Rink. p. I‑1605, 22 punktas); 2001 m. balandžio 5 d. Sprendimą Van de Water (C‑325/99, Rink. p. I‑2729, 39 punktas); 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimą Cipriani (C‑395/00, Rink. p. I‑11877, 41 punktas) ir 2006 m. lapkričio 23 d. Sprendimą Joustra (C‑5/05, Rink. p. I‑0000, 27 punktas).

(29)  – Šiuo klausimu pirmiausia žr. Direktyvos 92/12 5–10 straipsnius ir 22 straipsnį.

(30)  – Tačiau net ir dėl produktų, nurodytų jos 3 straipsnio 1 dalyje, Direktyva 92/12 turi tik dalinį derinimo poveikį; žr. 2000 m. vasario 24 d. Sprendimą Komisija prieš Prancūziją (C‑434/97, Rink. p. I‑1129, 17 punktas) ir 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimą Komisija prieš Vokietiją (C‑240/01, Rink. p. I‑4733, 40 punktas). Ta pačia prasme 28 išnašoje nurodyta teismo praktika, pagal kurią Direktyva 92/12 siekiama „nustatyti tam tikras akcizais apmokestinamų produktų laikymo, judėjimo ir kontrolės taisykles“ (žr. sprendimo Joustra 27 punktą, kitu šriftu pažymėta mano).

(31)  – Šiuo klausimu taip pat žr. Direktyvos 92/12 trečią konstatuojamąją dalį.

(32)  – Direktyvos 83/183 antra konstatuojamoji dalis.

(33)  – Taip 2004 m. balandžio 29 d. Sprendime Weigel (C‑387/01, Rink. p. I‑4981, 46–49 punktai) ir 2004 m. liepos 15 d. Sprendime Lindfors (C‑365/02, Rink. p. I‑7183, 26–28 punktai) buvo paneigta Direktyvos 83/183 materialinė taikymo sritis, bet ne jos taikymo sritis laiko atžvilgiu; abejų bylų faktinės aplinkybės klostėsi po 1992 m. gruodžio 31 d. (žr. sprendimų Weige l 26 ir 27 punktus bei Lindfors 11 ir 12 punktus). Be to, žr. 2005 m. birželio 16 d. Sprendimą Komisija prieš Daniją , toliau – „ Komisija prieš Daniją III“ (C‑138/04, Rink. p. I‑0000, 13–15 punktai), kuris buvo priimtas byloje, susijusioje su valstybės įsipareigojimų neįvykdymu po 1992 m. gruodžio 31 dienos.

(34)  – Šiuo klausimu taip pat žr. 1989 m. kovo 15 d. Sprendimą Echternach ir Moritz (389/87 ir 390/87, Rink. p. 723, 14 punktas) ir 1995 m. lapkričio 22 d. Sprendimą Vougioukas (C‑443/93, Rink. p. I ‑4033, 19 ir 20 punktai). Dėl EB 39 straipsnio 4 dalyje numatytų reikalavimų žr., pavyzdžiui, 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimą Anker ir kt . (C‑47/02, Rink. p. I‑10477, 57–63 punktai su kitomis nuorodomis).

(35)  – Dėl tarptautinių organizacijų tarnautojų darbuotojų statuso galiausiai žr. 2006 m. vasario 16 d. Sprendimus Rockler (C‑137/04, Rink. p. I‑1441, 15 punktas) ir Öberg (C‑185/04, Rink. p. I‑1453, 12 punktas); be to, žr. 1983 m. liepos 13 d. Sprendimą Forcheri (152/82, Rink. p. 2323, 9 ir 19 punktai); sprendimą Echternach ir Moritz (nurodytas 34 išnašoje, 11 punktas); 2003 m. lapkričio 13 d. Sprendimą Schilling (C‑209/01, Rink. p. I‑13389, 28 punktas) ir 2004 m. gruodžio 16 d. Sprendimą My (C‑293/03, Rink. p. I‑12013, 37 punktas).

(36)  – Pavyzdžiui, danų kalbos redakcijoje vartojama sąvoka „privatpersoners“, graikų kalbos – „ιδιώτες“, anglų kalbos – „individuals“, prancūzų kalbos – „particuliers“, italų kalbos – „privati“ ir olandų kalbos – „particulieren“.

(37)  – Direktyvos 83/183 pirma konstatuojamoji dalis.

(38)  – Direktyvos 83/183 antra konstatuojamoji dalis.

(39)  – Iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad karinių pajėgų sritis nėra iš viso neįtraukta į Bendrijos teisės taikymo sritį, ir suinteresuotieji pavieniai asmenys gali remtis Bendrijos teise, jei tik netaikomos konkrečios nukrypti leidžiančios sąlygos (šiuo klausimu žr. 1999 m. spalio 26 d. Sprendimą Sirdar (C‑273/97, Rink. p. I‑7403, 15–19 ir 23–27 punktai); 2000 m. sausio 11 d. Sprendimą Kreil (C‑285/98, Rink. p. I‑69, 15–24 punktai) ir 2003 m. kovo 11 d. Sprendimą Dory (C‑186/01, Rink. p. I‑2479, 30–36 punktai)).

(40)  – Nusistovėjusi teismo praktika; žr. 1991 m. balandžio 23 d. Sprendimą Ryborg (C‑297/89, Rink. p. I‑1943, 21 punktas); 1999 m. lapkričio 18 d. Sprendimą Teckal (C‑107/98, Rink. p. I‑1821, 33 punktas); 2001 m. liepos 12 d. Sprendimą Louloudakis (C‑262/99, Rink. p. I‑5547, 50 ir paskesni punktai) ir 2006 m. rugsėjo 19 d. Sprendimą Wilson (C‑506/04, Rink. p. I‑0000, 34 ir 35 punktai).

(41)  – Sprendimai Weigel (nurodytas 33 išnašoje, 47 punktas); Lindfors (nurodytas 33 išnašoje, 26–28 punktai) ir Komisija prieš Daniją III (nurodytas 33 išnašoje, 13 punktas).

(42)  – Direktyvos 83/183 antra konstatuojamoji dalis; taip pat žr. sprendimą Komisija prieš Daniją III (nurodytas 33 išnašoje, 11 punktas).

(43)  – Šiuo klausimu žr. sprendimus Weigel (nurodytas 33 išnašoje, 55 punktas) ir Lindfors (nurodytas 33 išnašoje, 34 punktas); taip pat žr. 2005 m. liepos 12 d. Sprendimą Schempp (C‑403/03, Rink. p. I‑6421, 45 punktas).

(44)  – Sprendimai Lindfors (nurodytas 33 išnašoje, 26 punktas) ir Komisija prieš Daniją III (nurodytas 33 išnašoje, 13 punktas).

(45)  – Sprendimas Lindfors (nurodytas 33 išnašoje, 24 punktas).

(46)  – Be to, mokesčio taikymas pačiu įvežimo momentu būtų neteisėtas ir dėl kitos priežasties; jis prieštarautų draudimui vykdyti formalumus kertant sieną pagal Direktyvos 92/12 3 straipsnio 3 dalį.

(47)  – Šia prasme žr. sprendimus Weigel (nurodytas 33 išnašoje, 47 punktas); Lindfors (nurodytas 33 išnašoje, 25–28 punktai) ir Komisija prieš Daniją III (nurodytas 33 išnašoje, 12–15 punktai).

(48)  – 1993 m. rugpjūčio 2 d. Sprendimas Komisija prieš Graikiją (C‑9/92, Rink. p. I‑4467, 8 ir 28 punktai).

(49)  – Sprendimai Ryborg (nurodytas 40 išnašoje, 19, 20 ir 28 punktai, su kitomis nuorodomis) ir Louloudakis (nurodytas 40 išnašoje, 51, 55 ir 57 punktai). Nors šie abu sprendimai buvo priimti dėl Direktyvos 83/182 7 straipsnio, juos galima be apribojimų taikyti ir nagrinėjamoje byloje dėl Direktyvos 83/183 6 straipsnio išaiškinimo. Abi direktyvos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios ir, kaip nurodyta jų konstatuojamose dalyse, jomis abiem siekiama sukurti vidaus rinkos sąlygas ir panaikinti mokestines kliūtis laisvam asmenų judėjimui. Nagrinėjamų nuostatų dėl įprastinės gyvenamosios vietos formuluotės Direktyvos 83/183 6 straipsnyje ir Direktyvos 83/182 7 straipsnyje taip pat yra identiškos.

(50)  – Savaime suprantama, ir šiam kontekstui taikoma tas pats – Teisingumo Teismas gali prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikti tik nuorodas dėl Bendrijos teisės išaiškinimo, kurios galėtų būti naudingos jam priimant sprendimą pagrindinėje byloje (žr. šios išvados pirmesnį 49 punktą).

(51)  – Taip pat ir sprendimas Louloudakis (nurodytas 40 išnašoje, 53 punktas).

(52)  – Žr. šios išvados pirmesnį 59 punktą.

(53)  – Be to, sprendime Louloudakis (nurodytas 40 išnašoje, 50 punktas) nurodžius 185 dienų per kalendorinius metus kriterijų negalima atmesti galimybės, kad likusią kalendorinių metų dalį tas pats asmuo taip pat dėl asmeninių ir profesinių ryšių gali gyventi kitoje vietoje.

(54)  – Šia prasme sprendimas Louloudakis (nurodytas 40 išnašoje, 53 punktas).

(55)  – Direktyvos 83/183 pirma ir antra konstatuojamosios dalys. Kaip Teisingumo Teismas yra pabrėžęs sprendime Komisija prieš Graikiją (nurodyta 48 išnašoje, 6 punktas), įgyvendinant šiuos tikslus įprastinės gyvenamosios vietos sąvokos išaiškinimas yra ypač svarbus: ši sąvoka sudaro „Direktyvos 83/182 reglamentavimo pagrindą. Tą patį galima pasakyti ir apie Direktyvą 83/183“. Ta pačia prasme sprendimas Louloudakis (nurodytas 40 išnašoje, 58 punktas).

(56)  – Sprendimas Louloudakis (nurodytas 40 išnašoje, 55 punktas).

(57)  – Sprendimas Louloudakis (nurodytas 40 išnašoje, 55 punktas).

(58)  – Sprendimas Louloudakis (nurodytas 40 išnašoje, 53 ir 60 punktai).

(59)  – Nusistovėjusi teismo praktika; konkrečiai žr. 1994 m. vasario 2 d. Sprendimą Verband Sozialer Wettbewerb, „Clinique“ (C‑315/92, Rink. p. I‑317, 7 punktas); 2006 m. vasario 23 d. Sprendimą Keller Holding (C‑471/04, Rink. p. I‑2107, 26 punktas) ir sprendimą Lindfors (nurodytas 33 išnašoje, 32 punktas).

(60)  – Žr. šios išvados pirmesnius 50–56 punktus.

(61)  – Sprendimas Weigel (nurodytas 33 išnašoje, 43 punktas).

(62)  – Sprendimai Weigel (nurodytas 33 išnašoje, 50 ir paskesni punktai); Lindfors (nurodytas 33 išnašoje, 31 ir paskesni punktai) ir Komisija prieš Daniją III (nurodytas 33 išnašoje, 16 punktas).

(63)  – Šiuo klausimu žr., pavyzdžiui, nusistovėjusią teismo praktiką, susijusią su tiesioginiais mokesčiais (2006 m. gruodžio 12 d. Sprendimai Test Claimants in the Class IV of the ACT Group Litigation (C‑374/04, Rink. p. I‑0000, 36 punktas) ir Test Claimants in the FII Group Litigation (C‑446/04, Rink. p. I‑0000, 35 punktas atitinkamai su kitomis nuorodomis), taip pat būtent su automobilių apmokestinimu susijęs 2005 m. rugsėjo 15 d. Sprendimas Komisija prieš Daniją, „Komisija prieš Daniją II“ (C‑464/02, Rink. p. I‑7929, 74 punktas)).

(64)  – Žr. šios išvados pirmesnį 42 punktą.

(65)  – Nusistovėjusi teismo praktika, žr. 1992 m. liepos 7 d. Sprendimą Singh (C‑370/90, Rink. p. I‑4265, 23 punktas); 1993 m. kovo 31 d. Sprendimą Kraus (C‑19/92, Rink. p. I‑1663, 15 ir 16 punktai) ir sprendimą Schilling (nurodytas 35 išnašoje, 27 punktas).

(66)  – Konkrečiai žr. 2002 m. lapkričio 26 d. Sprendimą Oteiza Olazabal (C‑100/01, Rink. p. I‑10981, 26 punktas) ir 2006 m. lapkričio 9 d. Sprendimą Turpeinen (C‑520/04, Rink. p. I‑0000, 13 ir 17 punktai).

(67)  – Šią nuostatą Teisingumo Teismas taip pat nagrinėja sprendime Weigel (nurodytas 33 išnašoje, 66–81 ir 85–89 punktai).

(68)  – 1995 m. gruodžio 15 d. Sprendimas Bosman (C‑415/93, Rik. p. I‑4921, 93 punktas).

(69)  – 2000 m. sausio 27 d. Sprendimas Graf (C‑190/98, Rink. p. I‑493, 18 punktas) ir sprendimas Weigel (nurodytas 33 išnašoje, 51 ir 52 punktai); be to, taip pat žr. sprendimą Bosman (nurodytas 68 išnašoje, 96 punktas).

(70)  – Kaip jau buvo minėta, reikėtų patikrinti, ar su įvežimu susietas mokestis neprieštarauja Direktyvai 83/183 (žr. šios išvadas 50–56 punktus ir 75 punktą).

(71)  – Sprendimas Weigel (nurodytas 33 išnašoje, 54 punktas, skaitomas kartu su 53 punktu), kurį patvirtino sprendimas Komisija prieš Daniją III (nurodytas 33 išnašoje, 16 punktas).

(72)  – Sprendimas Weigel (nurodytas 33 išnašoje, 55 punktas); taip pat žr. sprendimą Lindfors (nurodytas 33 išnašoje, 34 punktas) ir sprendimą Schempp (nurodytas 43 išnašoje, 45 punktas).

(73)  – Šios išvados 52 punktas.

(74)  – Taip pat žr. mano 2004 m. spalio 28 d. Išvadą, pateiktą byloje Viacom Outdoor (C‑134/03, Rink. p. I‑1167, 64 ir 65 punktai). Tuo pačiu klausimu žr. 2005 m. rugsėjo 8 d. Sprendimą Mobistar ir Belgacom Mobile (C‑544/03 ir C‑545/03, Rink. p. I‑7723, 31 punktas).

(75)  – Taip pat mano išvada, pateikta byloje Viacom Outdoor (nurodyta 74 išnašoje, 62 ir 63 punktai). Mintis dėl mokesčio draudžiamojo pobūdžio išsakoma taip pat, pavyzdžiui, 1968 m. balandžio 4 d. Sprendime Stier (31/67, Rink. p. 352, 361) ir 1990 m. gruodžio 11 d. Sprendime Komisija prieš Daniją , toliau – „Komisija prieš Daniją I“ (C‑47/88, Rink. p. I‑4509, 12 punktas), kurie susiję su EB 90 straipsniu (anksčiau EEB sutarties 95 straipsnis) ir laisvu prekių judėjimu.

(76)  – Šia prasme sprendimas Komisija prieš Daniją III (nurodytas 33 išnašoje, 16 punktas, paskutinis sakinys).

(77)  – Teisingumo Teismas panašiai teigė ir dėl EB 90 straipsnio taikymo srities, pavyzdžiui, sprendime Komisija prieš Daniją I (nurodytas 75 išnašoje, 18 punktas) ir 2006 m. spalio 5 d. Sprendime Nádasdi (C‑290/05 ir C‑333/05, Rink. p. I‑0000, 45–57 punktai).