ES teisės abėcėlė - 2022 m. kovo mėn.

VARTOJAMŲ SANTRUMPŲ SĄRAŠAS

AKR	Afrikos, Karibų ir Ramiojo vandenyno valstybės
EAPB	Europos anglių ir plieno bendrija
EB	Europos bendrija
EB sutartis	Europos bendrijos steigimo sutartis
EBPO	Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija
ECB	Europos Centrinis Bankas
EEB	Europos ekonominė bendrija
EEBO	Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacija
EESRK	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas
EP narys	Europos Parlamento narys
EPPO	Europos prokuratūra
ES	Europos Sąjunga
ES sutartis	Europos Sąjungos sutartis
ESBO	Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija
ESM	Europos stabilumo mechanizmas
Euratomas	Europos atominės energijos bendrija
EŽTK	Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (Europos žmogaus teisių konvencija)
NATO	Šiaurės Atlanto sutarties organizacija
Rink.	Teisingumo Teismo praktikos rinkinys
SAP	stabilizacijos ir asociacijos procesas
SESV	Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo

ĮVYKIŲ CHRONOLOGIJA

1945 m. birželio 26 d.: San Franciske pasirašoma Jungtinių Tautų Chartija

1946 m. rugsėjo 9 d.: Winstono Churchillio kalba Ciuriche apie Jungtinių Europos Valstijų privalumus

1948 m. kovo 17 d.: Briuselyje pasirašoma Vakarų Europos Sąjungos steigimo sutartis

1949 m. balandžio 4 d.: Vašingtone pasirašoma Šiaurės Atlanto sutartis dėl NATO įsteigimo

1949 m. balandžio 16 d.: Paryžiuje įkuriama Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacija

1949 m. gegužės 5 d.: Strasbūre pasirašoma sutartis dėl Europos Tarybos įsteigimo

1950 m. gegužės 9 d.: Roberto Schumano deklaracija dėl Europos anglių ir plieno bendrijos, kuri būtų pirmasis Europos federacijos etapas, sukūrimo

1950 m. lapkričio 4 d.: Romoje pasirašoma Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija

1951 m. balandžio 18 d.: Paryžiuje Belgija, Vakarų Vokietija, Prancūzija, Italija, Liuksemburgas ir Nyderlandai pasirašo Europos anglių ir plieno bendrijos (EAPB) steigimo sutartį, kuri įsigalioja 50-ies metų laikotarpiui

1952 m. liepos 23 d.: Įsigalioja EAPB sutartis

1955 m. birželio 1 d.: Mesinoje įvyksta užsienio reikalų ministrų konferencija, kurioje nusprendžiama parengti EEB sutartį

1957 m. kovo 25 d.: Romoje Belgija, Vakarų Vokietija, Prancūzija, Italija, Liuksemburgas ir Nyderlandai pasirašo Europos ekonominės bendrijos (EEB) ir Europos atominės energijos bendrijos (Euratomo) steigimo sutartis (Romos sutartys)

1958 m. sausio 1 d.: Įsigalioja Romos sutartys

1960 m. sausio 4 d.: Stokholme Austrija, Danija, Norvegija, Portugalija, Švedija, Šveicarija ir Jungtinė Karalystė įkuria Europos laisvosios prekybos asociaciją (ELPA)

1960 m. gruodžio 14 d.: Paryžiuje pasirašoma Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos konvencija

1965 m. balandžio 8 d.: Pasirašoma Europos Bendrijų jungtinės Tarybos ir jungtinės Komisijos steigimo sutartis (Sujungimo sutartis)

1967 m. liepos 1 d.: Įsigalioja Sujungimo sutartis

1973 m. sausio 1 d.: Prie Europos Bendrijų prisijungia Danija, Airija ir Jungtinė Karalystė

1975 m. rugpjūčio 1 d.: Helsinkyje pasirašomas Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos baigiamasis aktas

1978 m. gruodžio 18 d.: Sukuriama Europos pinigų sistema

1979 m. birželio 7–10 d.: Įvyksta pirmieji tiesioginiai rinkimai į Europos Parlamentą

1981 m. sausio 1 d.: Prie Europos Bendrijų prisijungia Graikija

1985 m. sausio 1 d.: Grenlandija pasitraukia iš Europos ekonominės bendrijos

1985 m. birželio 14 d.: Belgija, Prancūzija, Vakarų Vokietija, Liuksemburgas ir Nyderlandai pasirašo Šengeno susitarimą dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo

1986 m. sausio 1 d.: Portugalija ir Ispanija prisijungia prie Europos Bendrijų

1987 m. liepos 1 d.: Įsigalioja Suvestinis Europos aktas

1990 m. spalio 3 d.: Rytų Vokietija prisijungia prie Vokietijos Federacinės Respublikos ir prisijungia prie Europos Bendrijų

1992 m. vasario 7 d.: Mastrichte pasirašoma Europos Sąjungos sutartis (Mastrichto sutartis)

1992 m. gegužės 2 d.: Porte pasirašomas Europos ekonominės erdvės susitarimas (EEE susitarimas)

1993 m. sausio 1 d.: Pradeda veikti EB vidaus rinka

1993 m. lapkričio 1 d.: Įsigalioja Europos Sąjungos sutartis (Mastrichto sutartis)

1994 m. sausio 1 d.: Įsigalioja EEE susitarimas

1995 m. sausio 1 d.: Austrija, Suomija ir Švedija įstoja į Europos Sąjungą

1995 m. kovo 1 d.: Įsigalioja Šengeno konvencija (iki 2001 m. kovo mėn. prie jos prisijungia daugiau valstybių: Danija, Graikija, Ispanija, Italija, Austrija, Portugalija, Suomija ir Švedija)

1997 m. liepos 16 d.: Paskelbiamas Europos Komisijos komunikatas „Darbotvarkė 2000“ dėl ES plėtros

1997 m. spalio 2 d.: Pasirašoma Amsterdamo sutartis

1997 m. gruodžio 12 d.: Europos Vadovų Taryba Liuksemburge pradeda Europos Sąjungos plėtros procesą

1998 m. spalio 1 d.: Įsigalioja Europolo konvencija (dėl policijos bendradarbiavimo ES)

1999 m. sausio 1 d.: Įvedama bendroji Europos valiuta euras

1999 m. gegužės 1 d.: Įsigalioja Amsterdamo sutartis

2000 m. kovo 24 d.: Priimama Lisabonos strategija, skirta skatinti ES ekonomikos augimą, stiprinti socialinę sanglaudą ir aplinkos apsaugą

2000 m. gruodžio 8 d.: Iškilmingai paskelbiama Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija

2001 m. vasario 26 d.: Pasirašoma Nicos sutartis

2002 m. sausio 1 d.: Kaip mokėjimo priemonės įvedami euro banknotai ir monetos

2002 m. vasario 28 d.: Įsteigiamas Eurojustas (nuo 2019 m. – Europos Sąjungos bendradarbiavimo teisenos srityje agentūra)

2003 m. vasario 1 d.: Įsigalioja Nicos sutartis

2004 m. gegužės 1 d.: Čekija, Estija, Kipras, Latvija, Lietuva, Vengrija, Malta, Lenkija, Slovėnija ir Slovakija įstoja į ES

2004 m. spalio 29 d.: Pasirašoma Sutartis dėl Konstitucijos Europai

2005 m. gegužės–birželio mėn.: Sutartis dėl Konstitucijos Europai atmetama per referendumus Prancūzijoje (54,7 proc. balsuoja „prieš“) ir Nyderlanduose (61,7 proc. balsuo­ja „prieš“)

2007 m. sausio 1 d.: Bulgarija ir Rumunija įstoja į ES

2007 m. sausio 1 d.: Slovėnijoje įvedamas euras.

2007 m. kovo 1 d.: Įsteigiama Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūra

2007 m. gruodžio 12 d.: Strasbūre Europos Parlamentas, Europos Sąjungos Taryba ir Europos Komisija iškilmingai paskelbia Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją

2007 m. gruodžio 13 d.: Pasirašoma Lisabonos sutartis

2007 m. gruodžio 21 d.: Čekija, Estija, Kipras, Latvija, Lietuva, Vengrija, Malta, Lenkija, Slovėnija ir Slovakija prisijungia prie Šengeno erdvės

2008 m. sausio 1 d.: Kipre ir Maltoje įvedamas euras

2008 m. birželio 12 d.: Airijoje surengiamas pirmas referendumas dėl Lisabonos sutarties (53,4 proc. balsuoja „prieš“)

2008 m. gruodžio 12 d.: Šveicarija prisijungia prie Šengeno erdvės

2009 m. sausio 1 d.: Slovakijoje įvedamas euras

2009 m. spalio 2 d.: Airijoje surengiamas antras referendumas dėl Lisabonos sutarties (67,1 proc. bal­suoja „už“)

2009 m. gruodžio 1 d.: Įsigalioja Lisabonos sutartis

2009 m. gruodžio 1 d.: Pirmuoju Europos Vadovų Tarybos pirmininku tampa Hermanas van Rompuy’us; baronienė Catherine Ashton tampa pirmąja Europos Sąjungos vyriausiąja įgaliotine užsienio reikalams ir saugumo politikai

2010 m. birželio 21 d.: Įkuriama Europos išorės veiksmų tarnyba

2011 m. sausio 1 d.: Estijoje įvedamas euras

2011 m. sausio 1 d.: Pradeda veikti Europos finansų priežiūros institucija

2011 m. kovo 25 d.: Priimamas paktas „Euro plius“ dėl ekonominės politikos koordinavimo ekonominėje ir pinigų sąjungoje

2011 m. gruodžio 19 d.: Lichtenšteinas prisijungia prie Šengeno erdvės

2012 m. sausio 30 d.: 25 valstybės narės pritaria Sutarčiai dėl stabilumo, koordinavimo ir valdysenos ekonominėje ir pinigų sąjungoje

2012 m. vasario 2 d.: Pasirašoma Europos stabilumo mechanizmo steigimo sutartis

2013 m. liepos 1 d.: Kroatija įstoja į ES

2014 m. sausio 1 d.: Latvijoje įvedamas euras

2014 m. rugsėjo 18 d.: Vyksta referendumas dėl Škotijos nepriklausomybės: 55,3 proc. balsuoja „prieš“, 44,7 proc. – „už“

2015 m. sausio 1 d.: Lietuvoje įvedamas euras

2015 m. kovo 12 d.: Islandija oficialiai atsiima paraišką dėl narystės ES

2016 m. birželio 23 d.: Jungtinėje Karalystėje vyksta referendumas dėl išstojimo (51,9 proc. balsuoja už išstojimą)

2016 m. gruodžio 30 d.: Valstybėms narėms ratifikavus, ES įsigalioja Paryžiaus susitarimas dėl klimato kaitos

2017 m. kovo 29 d.: Ministrė pirmininkė Theresa May pateikia oficialų pranešimą dėl Jungtinės Karalystės ketinimo išstoti iš ES

2020 m. sausio 31 d.: Jungtinė Karalystė po 47 metus trukusios narystės išstoja iš ES

2020 m. gegužės 9 d.: Minimas R. Schumano deklaracijos 70-metis

2021 m. sausio 1 d.: Pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, Jungtinė Karalystė pasitraukia iš ES vidaus rinkos ir muitų sąjungos ir visų krypčių ES politikos ir prekybos susitarimų. Jie pakeičiami ES ir Jungtinės Karalystės prekybos ir bendradarbiavimo susitarimu

2021 m. kovo 10 d.: Europos Parlamentas, Tarybos ir Komisija pasirašo bendrą deklaraciją dėl Konferencijos dėl Europos ateities

2021 m. birželio 28 d.: ES priima pirmąjį Europos klimato teisės aktą

2023 m. sausio 1 d.: Kroatijoje įvedamas euras (20-oji euro zonos šalis)

2023 m. sausio 1 d.: Kroatija prisijungia prie Šengeno erdvės

NUO PARYŽIAUS IKI LISABONOS PER ROMĄ, MASTRICHTĄ, AMSTERDAMĄ IR NICĄ

Iki pat laikotarpio po Antrojo pasaulinio karo mūsų valstybinis ir politinis gyvenimas vystėsi beveik tik nacionalinių konstitucijų ir įstatymų pagrindu. Mūsų demokratinėse valstybėse šių teisės aktų pagrindu buvo nustatytos elgesio normos, privalomos piliečiams, partijoms, taip pat pačiai valstybei ir jos institucijoms. Tik visiškas Europos žlugimas ir ekonominis bei politinis senojo žemyno nuosmukis sudarė sąlygas naujai pradžiai ir davė postūmį naujos europinės santvarkos idėjai.

Žiūrėdami apskritai į pokario Europos pastangas vienytis matome painų sudėtingų ir sunkiai apžvelgiamų organizacijų vaizdą. Pavyzdžiui, viena šalia kitos ir be tikro tarpusavio ryšio egzistuoja Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO), Šiaurės Atlanto sutarties organizacija (NATO), Europos Taryba ir Europos Sąjunga.

Ši europinių darinių įvairovė įgis struktūrą tik jei žinosime, kokių konkrečių tikslų šios organizacijos siekia. Jas galima suskirstyti į tris dideles grupes.

Pirma grupė: Europos ir Atlanto organizacijos

Europos ir Atlanto organizacijų ištakos – glaudūs Jungtinių Amerikos Valstijų ir Europos ryšiai po Antrojo pasaulinio karo. Todėl neatsitiktinai pirmoji Europos pokario organizacija – Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacija (EEBO) – 1948 m. buvo įsteigta Jungtinių Amerikos Valstijų inicia­tyva. George’as Marshallas, tuometinis JAV valstybės sekretorius, 1947 m. paragino Europos valstybes suvienyti savo jėgas siekiant atkurti ekonomiką ir pažadėjo JAV pagalbą. Šiuo tikslu jis pažadėjo JAV paramą, vėliau tapusią „Maršalo planu“ ir padėjusią pamatus greitam vakarų Europos atkūrimui. Pagrindinis EEBO tikslas buvo visų pirma liberalizuoti prekybą tarp valstybių. 1960 m. įstojus Kanadai ir Jungtinėms Amerikos Valstijoms, buvo nustatytas papildomas tikslas skatinti ekonomikos pažangą trečiojo pasaulio šalyse teikiant paramą vystymuisi. Vėliau EEBO tapo Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO), kurios narėmis šiuo metu yra 38 šalys.

1949 m. kaip karinis aljansas su Kanada ir Jungtinėmis Amerikos Valstijomis įkurta NATO. NATO tikslas yra kolektyvinė gynyba arba kolektyvinė savitarpio pagalba. Ji buvo globalios saugumo iniciatyvos, kuria siekta apriboti Sovietų Sąjungos įtaką, dalis. 1989 m. griuvus Geležinei uždangai ir vėliau žlugus Sovietų Sąjungai, ši organizacija vis dažniau imdavosi krizių valdymo ir stabilumo skatinimo uždavinių. NATO priklauso 31 valstybė, t. y. 22 ES valstybės narės (nepriklauso Airija, Kipras, Malta, Austrija ir Švedija), taip pat Albanija, Kanada, Islandija, Juodkalnija, Šiaurės Makedonija, Norvegija, Turkija, Jungtinė Karalystė ir Jungtinės Amerikos Valstijos. Stiprinant Europos valstybių bendradarbiavimą saugumo politikos srityje, 1954 m. įsteigta Vakarų Europos Sąjunga (VES). VES įsteigimas buvo saugumo ir gynybos politikos Europoje pradžia. Tačiau šios organizacijos vaidmuo nebuvo toliau plėtojamas ir dauguma jai suteiktų įgaliojimų buvo perduota kitoms tarptautinėms institucijoms, visų pirma NATO, Europos Tarybai ir ES. Todėl 2011 m. birželio 30 d. VES veikla buvo nutraukta.

Antroji grupė: Europos Taryba ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija

Bendra antros Europos organizacijų grupės savybė yra ta, kad jų struktūra suteikia galimybę jų veikloje dalyvauti kuo daugiau valstybių. Kartu buvo sąmoningai nuspręsta, kad šios organizacijos neperžengs tradicinio tarpvalstybinio bendradarbiavimo ribų.

Šioms organizacijoms priklauso 1949 m. gegužės 5 d. kaip politinė organizacija įkurta Europos Taryba, turinti 46 nares, įskaitant visas dabartines ES valstybes nares. Europos Tarybos statute nekalbama nei apie siekį sukurti federaciją ar sąjungą, nei apie šalių suvereniteto dalių perdavimą ar sujungimą. Sprendimai visais svarbiausiais klausimais priimami pagal vienbalsiškumo principą, todėl kiekviena valstybė gali vetuodama trukdyti priimti sprendimus. Taigi, Europos Taryba pagal savo struktūrą tėra tarptautinio bendradarbiavimo institucija.

Europos Taryboje priimta daugybė konvencijų ekonomikos, kultūros, socialinės politikos ir teisės srityse. Iš jų reikšmingiausia, o kartu ir žinomiausia – 1950 m. lapkričio 4 d. priimta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (Europos žmogaus teisių konvencija, EŽTK), kurią šiuo metu yra pasirašiusios visos 46 Europos Tarybos narės. Europos žmogaus teisių konvencija valstybėms narėms ne tik sukurtas minimalusis pagarbos žmogaus teisėms standartas, bet ir įtvirtinta teisinės apsaugos sistema, pagal kurią vadovaujantis minėta konvencija Strasbūre įsteigtoms institucijoms (Europos žmogaus teisių komisijai ir Europos Žmogaus Teisių Teismui) suteikiama galimybė pasmerkti žmogaus teisių pažeidimus valstybėse narėse.

Šiai grupei priklauso ir 1994 m. įsteigta Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO), kurios pirmtakė yra Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencija (ESBK). ESBO, kuriai šiuo metu priklauso 57 šalys, privalo laikytis principų ir siekti tikslų, nustatytų 1975 m. Baigiamajame Helsinkio akte ir 1990 m. Paryžiaus chartijoje. Tarp jų, be Europos valstybių tarpusavio pasitikėjimą stiprinančių priemonių skatinimo, yra ir vadinamojo saugumo tinklo, kuriuo tikimasi išspręsti konfliktus taikiomis priemonėmis, sukūrimas.

Trečioji grupė: Europos Sąjunga

Trečią Europos organizacijų grupę sudaro Europos Sąjunga (ES). Palyginti su įprastais tarptautiniais valstybių ryšiais, esminė ES naujovė ta, kad valstybės narės dėl ES atsisakė savo suvereniteto dalies ir pačiai ES suteikė įgaliojimus veikti savarankiškai. ES, vykdydama šiuos įgaliojimus, gali priimti ES teisės aktus, kurie turi tokią pačią galią kaip nacionalinės teisės aktai atskirose valstybėse.

ES pamatus padėjo tuometinis Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robert’as Schumanas savo 1950 m. gegužės 9 d. deklaracija, kurioje pristatė savo ir Jeano Monnet parengtą planą, kaip suvienyti Europos anglių ir plieno pramonę sukuriant Europos anglių ir plieno bendriją (EAPB). Tai buvo tarsi istorinė „organizuotos ir aktyvios Europos“, kurios indėlis į „civilizaciją yra būtinas“ ir be kurios „taika pasaulyje negali būti garantuota“, iniciatyva.

Vadinamasis Šumano planas galiausiai tapo realybe 1951 m. balandžio 18 d. Paryžiuje šešioms valstybėms steigėjoms (Belgijai, Vokietijai, Prancūzijai, Italijai, Liuksemburgui ir Nyderlandams) sudarius EAPB steigimo sutartį (toliau – Paryžiaus sutartis) ir 1952 m. liepos 23 d. šiai sutarčiai įsigaliojus. Ši Bendrija veikė 50 metų ir 2002 m. liepos 23 d., pasibaigus jos steigimo sutarties galiojimui, ji buvo integruota į Europos bendriją. Po kelerių metų, toms pačioms valstybėms sudarius 1957 m. kovo 25 d. Romos sutartis, įsteigta Europos ekonominė bendrija (EEB) ir Europos atominės energijos bendrija (EAEB, t. y. Euratomas); šios bendrijos savo veiklą pradėjo 1958 m. sausio 1 d. įsigaliojus sutartims.

Mastrichto sutartimi įsteigus Europos Sąjungą, pradėtas naujas Europos politinio vienijimosi etapas. Nors ši sutartis buvo pasirašyta Mastrichte dar 1992 m. vasario 7 d., dėl kai kurių ratifikavimo procedūros kliūčių (Danijos gyventojai jai pritarė tik per antrą referendumą; Vokietijoje pateiktas ieškinys dėl jos parlamento narių pritarimo sutarčiai prieštaravimo konstitucijai) įsigaliojo tik 1993 m. lapkričio 1 d. Sutarties tekste ji vadinama „nauju itin glaudžios Europos tautų sąjungos kūrimo etapu“. Joje buvo numatytas Europos Sąjungos steigimo teisės aktas, nors juo nebuvo užbaigtas šis procesas. Taigi, Europos Sąjunga nebuvo įsteigta vietoj Europos Bendrijų, o subūrė jas po vienu stogu su naujomis politikos kryptimis ir bendradarbiavimo formomis. Vaizdžiai tariant, buvo pastatyti trys ramsčiai, kuriais grindžiama ES. Pirmą ramstį sudarė Europos bendrijos: EEB (pervadinta į EB), EAPB (iki 2002 m.) ir Euratomas. Antras ramstis – valstybių narių bendradarbiavimas bendros užsienio ir saugumo politikos srityje. Trečias ramstis – valstybių narių bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse.

Pirmoji ES plėtra įvyko pasirašius Amsterdamo ir Nicos sutartis. Jos įsigaliojo atitinkamai 1999 m. gegužės 1 d. ir 2003 m. vasario 1 d. Šių sutarčių reformų tikslas buvo išlaikyti gebėjimą efektyviai veikti net ir prisijungus prie ES daug naujų valstybių narių. Todėl pagal abi sutartis pirmiausia imtasi institucijų reformų. Politinė valia sustiprinti Europos integraciją, palyginti su ankstesniais reformos etapais, buvo silpna.

Dėl to dažnai pasigirsdavusi kritika davė postūmį pradėti diskusiją apie ES ateitį ir jos institucinę tvarką. Šios diskusijos rezultatas – 2001 m. gruodžio 5 d. Belgijos mieste Lakene valstybių ir vyriausybių vadovų priimta Deklaracija dėl Europos Sąjungos ateities. Joje ES įsipareigojo tapti demokratiškesne, skaidresne ir veiksmingesne, taip pat nutiesti kelią konstitucijai. Pirmas žingsnis siekiant šio tikslo – parengti Europos konstituciją – patikėtas Konventui dėl Europos ateities, vadovaujamam buvusio Prancūzijos prezidento Valéry Giscard’o d’Estaing’o. Konvento parengtas Sutarties dėl Konstitucijos Europai projektas 2003 m. liepos 18 d. buvo oficialiai pateiktas Europos Vadovų Tarybos pirmininkui. 2004 m. liepos 17–18 d. Briuselyje su įvairiais pakeitimais jį patvirtino valstybių ar vyriausybių vadovai.

Siekta, kad priėmus konstituciją ankstesnė Europos Sąjunga ir ankstesnė Europos bendrija taptų viena nauja Europos Sąjunga, kuri turėjo būti grindžiama viena sutartimi dėl konstitucijos Europai. Išlikti turėjo tik Europos atominės energijos bendrija, kaip dar viena savarankiška bendrija, tačiau, kaip ir anksčiau, glaudžiai susijusi su Europos Sąjunga. Tačiau pastangos dėl konstitucijos žlugo ratifikavimo valstybėse narėse procedūros metu. Iš pradžių 13 iš tuometinių 25 valstybių narių Sutarčiai dėl Konstitucijos Europai pritarė, tačiau per referendumą Prancūzijoje (prieš balsavo 54,7 proc. iš 69,3 proc. dalyvavusių referendume piliečių) ir Nyderlanduose (prieš – 61,7 proc. iš 63 proc. dalyvavusių piliečių) ji buvo atmesta.

Po beveik dvejus metus trukusių svarstymų tik 2007 m. pirmame pusmetyje pavyko priimti naują reformų paketą. Jame formaliai atsisakyta Konstitucijos Europai koncepcijos, pagal kurią visos esamos sutartys turėjo būti panaikintos ir pakeistos vienu tekstu pavadinimu „Sutartis dėl Konstitucijos Europai“. Vietoj to parengta Reformų sutartis, kurioje, visai kaip Mastrichto, Amsterdamo ir Nicos sutartyse, padaryti esminiai esamų ES sutarčių pakeitimai, siekiant padidinti ES veiksnumą vidaus ir išorės reikaluose, sustiprinti demokratinį legitimumą ir apskritai padidinti ES veiksmų efektyvumą. Lygiai taip pat, sekant sena gera tradicija sutartis pavadinti pagal jų pasirašymo vietą, ši Reformų sutartis buvo pavadinta Lisabonos sutartimi. Taip nutiko dėl to, kad patys valstybių ir vyriausybių vadovai 2007 m. birželio 21–22 d. Briuselyje vykusio Europos Vadovų Tarybos posėdžio išvadose išsamiai nustatė, kaip ir kokia apimtimi dėl Reformų sutarties suderėtos naujovės turi būti įtrauktos į esamas sutartis. Toks valstybių ir vyriausybių veikimo būdas buvo netipiškas – jos neapsiribojo, kaip įprasta, bendrais nurodymais, kurie vėliau įgyvendinami tarpvyriausybinėje konferencijoje, o patys rengė darytinų pakeitimų struktūrą ir turinį, dažnai netgi pateikdami tikslų tekstą.

Ypač ginčytasi dėl ES ir valstybių narių kompetencijos atskyrimo, tolesnio bendros užsienio ir saugumo politikos vystymo, naujo nacionalinių parlamentų vaidmens integracijos procese, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos įtraukimo į ES teisę ir galimos pažangos policijos ir teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose. Taigi 2007 m. sušaukta tarpvyriausybinė konferencija didelės veiksmų laisvės neturėjo ir buvo įgaliota tik techniškai padaryti norimus pakeitimus. Konferencijos darbas buvo baigtas jau 2007 m. spalio 18–19 d. ir tuo pat metu Lisabonoje vykusiame neformaliame Europos Vadovų Tarybos susitikime jam duotas politinis pritarimas.

Ir pagaliau 2007 m. gruodžio 13 d. Lisabonoje sutartį iškilmingai pasirašė tuomet dar tik 27 ES valstybių narių (Kroatija į ES įstojo tik 2013 m.) arba jų vyriausybių vadovai. Tačiau ir šios sutarties ratifikavimo procesas vyko labai sunkiai. Nors Lisabonos sutartis, priešingai negu Sutartis dėl Konstitucijos Europai, įveikė ratifikavimo kliūtis Prancūzijoje ir Nyderlanduose, jos ratifikavimas žlugo per 2008 m. birželio 12 d. vykusį pirmą referendumą Airijoje (prieš balsavo 53,4 proc. iš 53,1 proc. dalyvavusių referendume piliečių). Tik pažadėjus kai kurias teisines garantijas dėl (ribotos) naujos sutarties taikymo apimties Airijos piliečių nuomonės apie šią sutartį paklausta per antrą 2009 m. spalio mėn. vykusį referendumą. Šį kartą sutartis iš Airijos gyventojų sulaukė plataus pripažinimo (už balsavo 67,1 proc. iš 59 proc. dalyvavusių piliečių). Be to, sėkminga referendumo Airijoje baigtis atvėrė kelią Lisabonos sutarties ratifikavimui Lenkijoje ir Čekijoje. Lenkijos prezidentas Lechas Kaczyńskis buvo paskelbęs, kad savo parašą po ratifikaciniu raštu dės tik jei Airijos referendumas baigsis sėkmingai. Čekijos prezidentas Václavas Klausas pirmiausia taip pat norėjo palaukti Airijos referendumo, o vėliau ratifikacinio rašto pasirašymą dar papildomai susiejo su garantija, kad Lisabonos sutartimi, ypač ja į ES sutartį įtraukta Pagrindinių teisių chartija, nebus daromas joks poveikis 1945 m. priimtiems vadinamiesiems Benešo dekretams, kuriais atmetamos pretenzijos į buvusias Vokietijos teritorijas Čekijoje. Išsprendus šį klausimą, 2009 m. lapkričio 3 d. prezidentas V. Klausas pasirašė ratifikacinį raštą. Tad ratifikavimo procedūra buvo sėkmingai baigta, ir 2009 m. gruodžio 1 d. Lisabonos sutartis įsigaliojo.

Lisabonos sutartimi Europos Sąjunga ir Europos bendrija tapo viena Europos Sąjunga. Sąvoka „Bendrija“ visur pakeista sąvoka „Sąjunga“. Europos Sąjunga pakeitė Europos bendriją ir perėmė jos teises. Tačiau ES teisė ir toliau grindžiama šiomis trimis Sutartimis.

Galiojančios ES sutartys

ES sutartis ir SESV turi tą pačią teisinę vertę ir nėra viena už kitą viršesnės ar viena nuo kitos priklausomos. Šis tikslus teisinis paaiškinimas yra būtinas, nes dėl reglamentavimo pobūdžio abiejose sutartyse ir naujo ankstesnės EB sutarties pavadinimo (Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo) susidaro įspūdis, kad ES sutartis yra tarsi pagrindinis įstatymas ar pagrindų sutartis, o SESV – labiau įgyvendinimo sutartis. Tačiau ES sutarties ir SESV pobūdis visiškai ne konstitucinis. Šį pokytį, palyginti su ankstesniuoju Konstitucijos projektu, atspindi apskritai Sutartyse vartojama terminija: ES užsienio reikalų ministras vadinamas Sąjungos vyriausiuoju įgaliotiniu užsienio reikalams ir saugumo politikai, o sąvokų „įstatymas“ ir „pagrindų įstatymas“ visai atsisakyta. Taip pat pakeistose sutartyse nėra straipsnių, kuriuose būtų minimi ES simboliai, kaip antai vėliava ar himnas. ES teisės viršenybė nenustatyta jokioje sutarties nuostatoje, o išplaukia, kaip ir anksčiau, iš vienos deklaracijos, kurioje šiuo klausimu minima atitinkama Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika.

Be to, Lisabonos sutartimi panaikintas ES vadinamųjų trijų ramsčių modelis. Tiesa, tebegalioja specialios procedūros bendros užsienio ir saugumo politikos srityje, įskaitant Europos gynybą, – prie sutarties pridėtomis Tarpvyriausybinės konferencijos deklaracijomis pabrėžiamas specifinis šios politikos srities pobūdis ir ypatinga valstybių narių atsakomybė už ją.

Narystė ES

Po Jungtinės Karalystės išstojimo šiuo metu ES sudaro 27 valstybės narės. Pirmiausia tai šešios EEB įsteigusios valstybės – Belgija, Vokietija (1990 m. spalio 3 d. susivienijus abiem Vokietijos valstybėms Sąjunga padidėjo buvusios Rytų Vokietijos teritorija), Prancūzija, Italija, Liuksemburgas ir Nyderlandai. 1973 m. sausio 1 d. į Bendriją įstojo Danija (tačiau išstojo Grenlandija, kurios piliečiai per 1982 m. vasario mėn. vykusį referendumą nedidele balsų persvara pasisakė prieš salos likimą EB), Airija ir Jungtinė Karalystė (išstojo iš ES 2020 m. sausio 31 d.); Norvegijos piliečiai numatytą stojimą į Bendriją 1972 m. spalio mėn. vykusiame referendume taip pat atmetė (prieš narystę EB pasisakė 53,5 proc.).

Vadinamoji plėtra į pietus prasidėjo 1981 m. sausio 1 d. įstojus Graikijai ir baigėsi 1986 m. sausio 1 d. įstojus Ispanijai ir Portugalijai. Po plėtros į pietus 1995 m. sausio 1 d. į ES įstojo Austrija, Suomija ir Švedija. Norvegijoje stojimą, kaip ir prieš 22 metus, sužlugdė nedidelė balsavusiųjų „prieš“ persvara – 52,4 proc. Norvegijos piliečių per referendumą vėl pasisakė prieš šalies narystę ES. 2004 m. gegužės 1 d. į ES įstojo Baltijos valstybės – Estija, Latvija ir Lietuva, Rytų ir Vidurio Europos valstybės – Čekija, Vengrija, Lenkija, Slovėnija ir Slovakija bei dvi Viduržemio jūros salos – Kipras ir Malta. Plėtra į rytus pratęsta tik po gerų dvejų metų, 2007 m. sausio 1 d. įstojus Bulgarijai ir Rumunijai.

Jauniausia ES nare 2013 m. liepos 1 d. tapo Kroatija. Šiuo metu Sąjungos gyventojų skaičius yra išaugęs iki 447 mln. Ši istorinė ES plėtra yra ilgo proceso, per kurį galėjo susivienyti daugiau kaip pusę šimtmečio geležinės uždangos ir Šaltojo karo suskaldytos Europos tautos, branduolys. Ši plėtra visų pirma atspindi siekį suteikti taiką, stabilumą ir ekonominę gerovę suvienytam Europos žemynui.

Į ES gali įstoti ir kitos valstybės, jei jos atitiks 1993 m. Kopenhagoje Europos Vadovų Tarybos nustatytus stojimo kriterijus.

• Politiniai kriterijai: institucijų stabilumas, demokratija, teisinė valstybė, žmogaus teisių užtikrinimas, pagarba mažumoms ir jų apsauga.
• Ekonominiai kriterijai: veikianti rinkos ekonomika, galinti atlaikyti ES konkurencinį spaudimą ir Sąjungoje veikiančias rinkos jėgas.
• Teisiniai kriterijai: gebėjimas prisiimti narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimus, įskaitant gebėjimą laikytis politinės, ekonominės ir pinigų sąjungos tikslų.

Įstojimo procedūrą sudaro trys etapai, kuriuos turi patvirtinti visos dabartinės ES valstybės narės:

1. šaliai atveriama narystės perspektyva;
2. šalis įgyja oficialios šalies kandidatės statusą, kai tik įvykdo stojimo sąlygas. Tačiau tai dar nereiškia, kad pradedamos oficialios derybos;
3. su šalimi kandidate pradedamos formalios stojimo derybos, kurių metų tariamasi dėl atitinkamų galiojančių ES teisės normų perėmimo tvarkos ir procedūrų.

Užbaigus derybas ir įvykdžius atitinkamas reformas taip, kad būtų patenkinti abiejų pusių lūkesčiai, stojimo sutartyje išdėstomi derybų rezultatai ir stojimo sąlygos. Šiai stojimo sutarčiai visų pirma turi pritarti Europos Parlamentas absoliučiąja narių dauguma. Tuomet turi balsuoti Taryba. Ji turi pritarti vienbalsiai. Pasirašyti stojimo sutartį turi ES valstybių ar vyriausybių vadovai ir narystės siekianti šalis. Kiekvieną stojimo sutartį pagal atitinkamas konstitucinės teisės nuostatas turi ratifikuoti ES valstybės narės ir narystės siekianti šalis. Deponavus ratifikavimo dokumentus stojimo procedūra užbaigiama, ir stojimo sutartis įsigalioja. Narystės siekianti šalis tuomet tampa valstybe nare.

Derybos dėl narystės šiuo metu vyksta su Turkija (nuo 2005 m.), Juodkalnija (nuo 2012 m.), Serbija (nuo 2014 m.) ir Albanija bei Šiaurės Makedonija (nuo 2022 m.).

Turkija paraišką dėl narystės pateikė 1987 m. balandžio 14 d. Tačiau ES ir Turkijos santykių istorija yra dar senesnė. Dar 1963 m. sudarytas EEB ir Turkijos asociacijos susitarimas, kuriame minimos narystės perspektyvos. 1995 m. įsteigta Muitų sąjunga, o 1999 m. gruodžio mėn. Helsinkyje Europos Vadovų Taryba Turkijai oficialiai suteikė šalies kandidatės statusą. Taip išreikštas įsitikinimas, kad šalyje yra demokratinės sistemos pagrindai, nors ji turi dar labai daug nuveikti pagarbos žmogaus teisėms ir mažumų apsaugos srityse. 2004 m. gruodžio mėn. Europos Vadovų Taryba, remdamasi Komisijos rekomendacija, deryboms dėl Turkijos narystės pagaliau uždegė žalią šviesą. Derybos pradėtos 2005 m. spalio mėn., tačiau ir toliau vyksta sunkiai. Iš dalies tai susiję su vis dar prastais rezultatais žmogaus teisių, teisinės valstybės principų, žiniasklaidos laisvės ir kovos su korupcija srityse. Papildomų sunkumų kyla dėl to, kad derybas dėl aštuonių skyrių galima pradėti tik Turkijai ratifikavus prie Ankaros susitarimo pridėtą papildomą protokolą dėl Kipro ir kad tolesnės derybos dėl skyrių, dėl kurių jau susitarta, laikinai sustabdytos, kol bus išspręstas tas pats klausimas. Galutinis šių derybų tikslas yra įstojimas. Tiesa, garantijos, kad jis bus pasiektas, nėra.

Islandija paraišką dėl narystės pateikė 2009 m. liepos 17 d. Stojimo derybos buvo oficialiai pradėtos 2010 m.; iš pradžių jos vyko sklandžiai, bet, pasikeitus vyriausybei, ėmė strigti ir galiausiai buvo nutrauktos – 2015 m. kovo 12 d. Islandija atsiėmė savo stojimo paraišką.

2022 m. ES suteikė šalies kandidatės statusą Bosnijai ir Hercegovinai, Moldovai ir Ukrainai. Įstojimo į ES perspektyvos taip pat suteiktos Kosovui (¹) ir Sakartvelui.

Iš anksto pasirūpinta ir išstojimu iš ES: į ES sutartį buvo įtraukta išstojimo išlyga (50 straipsnis), pagal kurią valstybė narė turi teisę išstoti iš ES. Išstojimas nesusietas su jokia sąlyga, tik turi būti sudaromas ES ir tos valstybės narės susitarimas dėl išstojimo tvarkos. Jei toks susitarimas nesudaromas, išstojimas įsigalioja ir be jo, praėjus dvejiems metams po pranešimo apie ketinimą išstoti pateikimo. Kita vertus, valstybės pašalinimas iš ES prieš jos valią, net jei ji šiurkščiai ir nuolat pažeidžia sutarčių nuostatas, nenumatytas.

Galimybe išstoti pasinaudota greičiau, nei galėjome numatyti. 2016 m. birželio 23 d. referendume dėl Jungtinės Karalystės narystės ES 51,9 proc. Jungtinės Karalystės piliečių (iš dalyvavusių 72,2 proc.) balsavo prieš Jungtinės Karalystės pasilikimą Europos Sąjungoje. Remiantis šio referendumo rezultatais, 2017 m. kovo 29 d. Jungtinė Karalystė oficialiai pranešė Europos Vadovų Tarybai apie savo ketinimą išstoti iš ES ir pasitraukti iš Europos atominės energijos bendrijos. Praėjus trejiems metams po Jungtinės Karalystės referendumo ir po itin įtemptų derybų dėl Susitarimo dėl išstojimo, 2020 metų sausio 31 d. Jungtinės Karalystės išstojimas iš ES po 47 metus trukusios narystės ES buvo galutinai patvirtintas. 2020 m. gruodžio 31 d. pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, 2021 m. sausio 1 d. Jungtinė Karalystė visiškai išstojo iš ES ir tokiu būdu visų pirma pasitraukė iš Europos bendrosios rinkos, muitų sąjungos, visų krypčių ES politikos ir prekybos susitarimų. Būsimi ES santykiai su Jungtine Karalyste, kuri laikoma ES nepriklausančia šalimi, yra nustatyti dvišaliu Prekybos ir bendradarbiavimo susitarimu, kuriame kartu su Susitarimu dėl išstojimo išdėstyti pagrindiniai išstojimo principai, ir Politine deklaracija, kurioje apibrėžtas derybų dėl Jungtinės Karalystės ir ES santykių ateityje pagrindas, t. y. išstojimo metmenys.

Būtina pabrėžti du Susitarimo dėl išstojimo aspektus.

• Sienos su Airija problema

Dėl ES reikalavimo priimti stabilumą užtikrinantį sprendimą (angl. backstop proposal), kad būtų galima išvengti realios sienos tarp Airijos ir Šiaurės Airijos – dėl kurios praktiškai visa Jungtinė Karalystė būtų buvusi priversta likti muitų sąjungoje su ES – atsiradimo, bet koks susitarimas atrodė nebeįmanomas, bet paskutinę minutę buvo rastas abiem pusėms priimtinas sprendimas. Išstojimo susitarimo protokole visiškai aiškiai nurodyta, kad Šiaurės Airija yra Jungtinės Karalystės muitų teritorijos dalis. Prekybos susitarimai, kuriuos Jungtinė Karalystė gali sudaryti po pereinamojo laikotarpio pasibaigimo ir pasitraukimo iš ES muitų sąjungos, bus visapusiškai taikomi ir Šiaurės Airijoje. Todėl Šiaurės Airija turės sieną su Airija, tad ir su vidaus rinka ir ES muitų sąjunga, dėl to teoriškai būtų reikalinga ir krovinių kontrolė šiame pasienyje. Tačiau tai prieštarautų 1998 m. Didžiojo penktadienio (Belfasto) susitarimui, kuris buvo sudarytas po 30 metų Šiaurės Airijoje trukusios smurto bangos (šis laikotarpis dar vadinamas neramumais, angl. Troubles). Būtent todėl Susitarime dėl išstojimo buvo sutarta muitinės tarnybų kontroliuojamą sieną tarp Jungtinės Karalystės ir ES perkelti į jūrą tarp Jungtinės Karalystės ir Šiaurės Airijos. Šiaurės Airijai ir toliau galioja visos atitinkamos ES muitų ir rinkos taisyklės, ypač prekių judėjimo taisyklės, sveikatos apsaugos standartai, gamybos standartai, prekybą žemės ūkio produktais reglamentuojančios nuostatos, pridėtinės vertės mokesčio ir akcizo mokesčių taisyklės bei kontrolės valstybės pagalbos srityje taisyklės. Taigi Šiaurės Airijoje pagamintos prekės gali būti įvežtos į Airiją (o iš jos į bet kurią vietą ES) be jokio patikrinimo kertant sieną. Visas kitas į Šiaurės Airiją įvežamas prekes ir gaminius Jungtinės Karalystės muitinė tikrina uostuose arba oro uostuose. Patikrinimo metu visų pirma turi būti nustatyta, ar šios prekės ir produktai yra skirti tik vienai iš Jungtinės Karalystės rinkų, ar kyla rizika, kad jos per Airiją bus įvežtos į ES rinkos teritoriją. Jungtinis komitetas stengsis sumažinti šią riziką remdamasis tam tikrais kriterijais (produkto pobūdis ir vertė, numatytas tiesioginiam vartojimui ar tolesniam perdirbimui, piktnaudžiavimo tikimybė ir kt.) ir numatyti išimtis. Tada muitinės procedūros priklausys nuo priskyrimo atitinkamai muitų teritorijai: jei prekės skirtos Šiaurės Airijos rinkai, visapusiškai bus taikomos Jungtinės Karalystės muitų taisyklės; jei kils rizika, kad šios prekės atsidurs ES vidaus rinkoje, bus taikomi ES muitų teisės aktai. Pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, Šiaurės Airijos parlamentas kas ketverius metus galės paprasta balsų dauguma nuspręsti, ar toliau taikyti ES taisykles. Priėmus neigiamą sprendimą, ES taisyklės Šiaurės Airijoje nustotų galioti po dar dvejų metų. Tokiu atveju per dvejus metus reikėtų rasti kitą sprendimą, kuris leistų išvengti fizinės sienos tarp Šiaurės Airijos ir Airijos atsiradimo.

• Abipusė piliečių teisių apsauga

Jungtinėje Karalystėje gyvena 3,2 mln. ES piliečių, o ES gyvena 1,2 mln. Jungtinės Karalystės piliečių, todėl abipusės piliečių teisių apsaugos klausimas yra neginčijamas prioritetas. Pagal susitarimą dėl išstojimo ES ir Jungtinės Karalystės piliečiai, kurie iki pereinamojo laikotarpio pabaigos (2020 m. gruodžio 31 d.) naudojosi teise gyventi atitinkamoje teritorijoje ir po to laikotarpio pabaigos toliau ten gyvena, išlaiko teisę visą gyvenimą naudotis visomis teisėmis, kurias turėjo iki išstojimo. Ši nuostata taikoma ir jų šeimos nariams. Net ir pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, jie gali toliau turėti ten nuolatinę gyvenamąją vietą, dirbti ar mokytis. Jų sutuoktinis, vaikai ar anūkai, gyvenantys kitoje valstybėje, gali bet kada persikelti į valstybės, kurioje gyvena tas šeimos narys, teritoriją. Teisių turėtojai taip pat išlaiko visas teises į sveikatos priežiūros paslaugas ir kitas socialinės apsaugos sistemos paslaugas. Užtikrinamas abipusis profesinių kvalifikacijų pripažinimas. Bet kokia diskriminacija dėl pilietybės išlieka draudžiama, taip pat ir po pereinamojo laikotarpio pabaigos. Jiems garantuojamos visiškai vienodos sąlygos, ypač lygios teisės ir galimybės įsidarbinant ir mokantis. Tačiau šios teisės galioja nebe automatiškai. Priešingai, ES piliečiai turi įgyti teisėtai Jungtinėje Karalystėje savo gyvenančio asmens statusą iki 2021 m. birželio mėn. Praleidus terminą, šį statusą galima gauti tik tuo atveju, jei prašymas buvo pavėluotai pateiktas dėl rimtų priežasčių.

2020 m. gruodžio 30 d. buvo pasirašytas Prekybos ir bendradarbiavimo susitarimas. Nuo 2021 m. sausio 1 d. jis buvo taikomas laikinai, o galutinai įsigaliojo 2021 m. gegužės 1 d.

Prekybos ir bendradarbiavimo susitarimu, be kita ko, nustatoma visapusiška prekybos partnerystė. Ji iš esmės paremta laisvosios prekybos susitarimu, kuriame nenumatyti nei muitai, nei kvotos ir taip pašalinamos didelės prekybos kliūtys. Tačiau tokiai partnerystei taip pat būtinos sąžiningos sąlygos. Todėl abi pusės susitarė dėl išsamių taisyklių, kurios garantuotų sąžiningą konkurenciją. Jos susijusios su valstybės pagalba, taip pat su vartotojų apsaugos, darbuotojų apsaugos, aplinkos ir kovos su klimato kaita srityse taikomais standartais. Vis dėlto nebūtų galima kalbėti apie tikrą ekonominę partnerystę, jei būsimi santykiai apsiribotų tik prekybos klausimais. Todėl ES ir Jungtinė Karalystė susitarė ir dėl būsimo bendradarbiavimo daugelyje kitų sričių: paslaugų; profesinės kvalifikacijos; viešųjų pirkimų; aplinkos apsaugos ir energetikos problemų; oro, jūrų ir geležinkelių krovinių transporto ir socialinio draudimo tvarkos, taip pat mokslinių tyrimų ir plėtros. Pagal susitarimo sąlygas Jungtinė Karalystė ir toliau dalyvaus įvairiose ES programose. Siekiant atsižvelgti į glaudžias ES ir Jungtinės Karalystės sąsajas ir geografinį artumą, susitarimu taip pat numatoma glaudi partnerystė saugumo srityje. Ji suteikia galimybę bendradarbiauti teisingumo ir vidaus reikalų srityse. Konkrečiai tai reiškia tolesnį glaudų abiejų šalių bendradarbiavimą kovojant su nusikalstamumu, pavyzdžiui, Europos Sąjungos teisėsaugos bendradarbiavimo agentūros (Europolas) sistemoje, ir bendros kovos su pinigų plovimu, tarptautiniu nusikalstamumu ir terorizmu koordinavimą. Susitarimu taip pat reglamentuojamas abipusis keitimasis duomenimis, pavyzdžiui, keleivių duomenų įrašų duomenimis arba informacija apie teistumą. Nors ES to pageidavo, susitarime nenumatytos nuostatos dėl bendradarbiavimo užsienio ir saugumo politikos srityje. ES ir Jungtinė Karalystė išlieka svarbios partnerės NATO, ESBO ar Jungtinėse Tautose.

PAGRINDINĖS EUROPOS SĄJUNGOS VERTYBĖS

Suvienytos Europos kūrimo pamatas yra esminės vertybių sampratos, kurių laikytis valstybės narės įsipareigojo ES sutarties 2 straipsniu ir kurias įgyvendinti patikėta veikiančioms ES institucijoms, – tai yra pagarba žmogaus orumui, lygybė, laisvė ir solidarumas. ES aiškiai pasisako už visoms valstybėms narėms bendrų demokratijos ir teisinės valstybės principų laikymąsi ir žmogaus teisių apsaugą.

Šios vertybės yra kelrodis ne tik toms valstybėms, kurios ateityje norėtų įstoti į ES. Dėl šiurkštaus ir nuolatinio šių vertybių ir principų pažeidimo valstybė narė taip pat gali sulaukti sankcijų pagal ES sutarties 7 straipsnį. Tai, kad šiurkščiai ir nuolat pažeidžiamos ES vertybės ir principai, turi vienbalsiai patvirtinti valstybių ar vyriausybių vadovai Europos Vadovų Taryboje. Valstybių ar vyriausybių vadovai tai konstatuoja pasiūlius trečdaliui valstybių narių arba Europos Komisijai ir pritarus Europos Parlamentui. Europos Sąjungos Taryba kvalifikuota balsų dauguma gali sustabdyti tam tikras atitinkamos valstybės narės teises, kylančias iš ES sutarties ir SESV, įskaitant tos valstybės narės vyriausybės atstovo Taryboje balsavimo teises. Tačiau atitinkamos valstybės narės įsipareigojimai pagal sutartis tebėra tai valstybei privalomi. Taryba taip pat ypač atsižvelgia į tokio teisių sustabdymo padarinius piliečių ir įmonių teisėms ir pareigoms.

Europos Sąjunga kaip taikos garantas

Nė vienas kitas Europos vienijimosi motyvas nepranoksta taikos troškimo (plg. su ES sutarties 3 straipsniu). Per praėjusį šimtmetį Europoje įvyko du pasauliniai karai tarp valstybių, kurios šiandien yra Europos Sąjungos valstybės narės. Todėl Europos politika kartu yra taikos politika. Įkūrus ES, sukurtas ir Europos ilgalaikės taikos plano pagrindas, dėl kurio karas tarp valstybių narių neįmanomas. Tai įrodo daugiau kaip 70 metų taikos Europoje. Kuo daugiau Europos valstybių prisijungs prie ES, tuo stipresnis bus šis ilgalaikės taikos plano pagrindas. Šiuo atžvilgiu paskutiniai ES plėtros etapai buvo ypač svarbūs. 2012 m. ES pastangos užtikrinti taiką, susitaikymą, demokratiją ir žmogaus teises buvo įvertintos Nobelio taikos premija.

Tačiau taikos Europoje negalima laikyti savaime suprantamu dalyku, kaip rodo neišprovokuota ir nepagrįsta Rusijos karinė agresija prieš Ukrainą. Priešingai, būtina imtis veiksmų skatinti taiką už ES sukurtos taikos zonos ribų. Valstybių narių bendradarbiavimas užsienio ir saugumo politikos srityje turėtų suteikti tam daugiau galimybių.

Leitmotyvai – vienybė ir lygybė

Vienybė yra leitmotyvas. Tik kai Europos valstybės, atsižvelgdamos į savo savitumus, dirba ir veikia išvien, gali būti išspręstos esminės dabarties problemos. Daugelio nuomone, be Europos integracijos Europoje ir pasaulyje neįmanoma užtikrinti ir išsaugoti taikos, demokratijos ir teisinės valstybės, ekonominės gerovės ir socialinio saugumo. Klimato kaita, nedarbas, nepakankamas augimas, energijos tiekimo saugumas, aplinkos tarša – tai jau seniai ne nacionalinės problemos ir išspręsti jų nacionaliniu lygmeniu neįmanoma. Tik ES lygmeniu galima sukurti stabilią ekonomikos sistemą, tik bendromis Europos pastangomis galima sukurti tokią tarptautinę ekonominę politiką, kuria būtų galima padidinti Europos ekonomikos pajėgumą ir kartu siekti klimato srities tikslų bei padėti užtikrinti socialinį teisingumą. Europa be savo vidinio susitelkimo negali apginti savo politinės ir ekonominės nepriklausomybės nuo likusio pasaulio, atgauti įtakos pasaulyje ir užtikrinti savo dalyvavimą pasaulio politikoje.

Vienybė galima tik ten, kur yra lygybė. Nė vienas ES pilietis dėl savo pilietybės negali atsidurti nepalankesnėje padėtyje arba būti diskriminuojamas. Turi būti kovojama su nevienodu požiūriu dėl lyties, rasinės arba etninės kilmės, religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus arba seksualinės orientacijos. Pagrindinių teisių chartijoje šiais požymiais neapsiribojama – joje draudžiama diskriminacija ir dėl odos spalvos, genetinių bruožų, kalbos, politinių ar kitokių pažiūrų, priklausymo tautinei mažumai, turtinės padėties ar gimimo. Be to, visi ES piliečiai lygūs prieš įstatymą. Valstybėms narėms lygybės principas reiškia, kad nė viena neturi viršenybės prieš kitą ir kad prigimtiniai skirtumai, kaip antai šalies dydis, gyventojų skaičius ir skirtingos struktūros, gali būti vertinami tik laikantis lygybės principo.

Pagrindinės laisvės

Taika, vienybė ir lygybė kartu suteikia laisvę. Dabar jau 27 valstybių ryšiais sukūrus didelę erdvę kartu suteikiama judėjimo laisvė už valstybių sienų. Pirmiausia tai darbuotojų judėjimo laisvė, įsisteigimo laisvė, laisvė teikti paslaugas, prekių judėjimo laisvė ir kapitalo judėjimo laisvė. Šiomis pagrindinėmis laisvėmis užtikrinama galimybė verslininkams laisvai priimti sprendimus, darbuotojams laisvai pasirinkti darbo vietą, vartotojams laisvai rinktis iš įvairiausių produktų. Dėl laisvos konkurencijos verslininkai gali nukreipti savo prekes ir paslaugas pasiūlyti nepalyginamai didesniam skaičiui galimų vartotojų. Darbuotojai visoje ES erdvėje gali ieškoti darbo ir keisti jį pagal savo norus ir interesus. Dėl didesnės konkurencijos vartotojai gali rinktis pigiausius ir geriausius produktus iš gerokai didesnės prekių pasiūlos.

Tačiau, stojant į ES, stojimo sutartyje dažnai nustatomos pereinamojo laikotarpio taisyklės, ypač susijusios su laisvu darbuotojų judėjimu, paslaugų ir įsisteigimo laisve. Šios taisyklės esamoms ES valstybėms narėms suteikia teisę iki septynerių metų šias pagrindines teises taikyti narystės siekiančių šalių piliečiams pagal nacionalinės teisės nuostatas arba pagal esamus dvišalius susitarimus.

Solidarumo principas

Solidarumas yra būtina laisvės pataisa, nes dėl beatodairiško naudojimosi laisve visada nukenčia kiti. Todėl norint, kad ES tvarka išliktų, visada kaip esminį principą reikia pripažinti jos narių solidarumą ir tiek naudą, t. y. gerovę, tiek naštą paskirstyti proporcingai ir teisingai visiems nariams.

Pagarba nacionaliniam tapatumui

Valstybių narių nacionalinis tapatumas gerbiamas. Valstybės narės ES turi ne susilieti, o su savo nacionaliniais savitumais į ją įsilieti. Būtent iš nacionalinių savitumų ir tapatumų įvairovės ES semiasi dvasinių ir moralinių jėgų, kurios savo ruožtu panaudojamos visos ES labui.

Saugumo poreikis

Visos šios pagrindinės vertybės galiausiai priklauso nuo saugumo. Ypač po 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristinių išpuolių Jungtinėse Amerikos Valstijose ir dėl Europoje didėjančio žiaurių teroro aktų skaičiaus kova su terorizmu ir organizuotu nusikalstamumu Europoje taip pat atsidūrė dėmesio centre. Nuolat stiprinamas policijos ir teisminis bendradarbiavimas, bendrų išorinių ES sienų apsauga.

Tačiau saugumas Europoje reiškia ir socialinę visų ES gyvenančių piliečių apsaugą, darbo vietų saugumą ir verslo priemonių, kurių imamasi pasitikint verslo aplinkos pastovumu, saugumą. Šiuo atžvilgiu ES institucijos raginamos užtik­rinti galimybę piliečiams ir įmonėms numatyti savo ateitį, sukuriant atitinkamas sąlygas, nuo kurių jie priklauso.

Pagrindinės teisės

Pagrindinių vertybių ir esminių vertybių sampratoms, kuriomis grindžiama ES, priklauso ir individualios pagrindinės atskirų piliečių teisės. Europa daugiau kaip du šimtmečius nuolat stengėsi stiprinti pagrindinių teisių apsaugą. Nuo pat XVIII a., kai buvo paskelbta Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, pagrindinės teisės ir laisvės yra neatskiriama daugumos civilizuotų valstybių konstitucinės santvarkos dalis. Ypač tai pasakytina apie ES valstybes nares, kurių teisinės sistemos grindžiamos teisinės valstybės principu ir pagarba žmogaus orumui, laisvei ir teisei tobulėti. Be to, sudaryta daugybė tarptautinių susitarimų dėl žmogaus teisių apsaugos, iš kurių Europai ypač svarbi EŽTK.

Tik 1969 m. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas pradėjo kurti teismų praktiką, kuri tapo pagrindinių teisių apsaugos pagrindu. Iki tol Teisingumo Teismas visus su pagrindinėmis teisėmis susijusius skundus atmesdavo aiškindamas tuo, kad su nacionalinės konstitucinės teisės klausimais susijusios problemos nėra jo prerogatyva. Šią savo poziciją Teisingumo Teismas turėjo pakeisti visų pirma dėl jo paties pagrįsto ES teisės viršenybės prieš nacionalinę teisę principo, nes ši viršenybė įmanoma tik jei ES teise bus galima užtikrinti pagrindinių teisių apsaugą, lygiavertę nacionalinių konstitucijų suteikiamai apsaugai.

Šios Teisingumo Teismo praktikos atspirties taškas buvo sprendimas byloje Stauder, kurioje nagrinėta tai, kad karo aukoms skiriamų išmokų gavėjas savo orumo ir lygybės principo pažeidimu laikė reikalavimą nurodyti savo pavardę registruojantis su nuolaida nusipirkti vadinamojo kalėdinio sviesto. Nors Teisingumo Teismas jau aiškindamas ES teisės aktą priėjo prie išvados, kad pavardės nurodyti nereikia, ir, ar tai yra pagrindinių teisių pažeidimas, iš tikrųjų tirti jau nebereikėjo, baigdamas jis konstatavo, kad ir pagrindinių teisių užtikrinimas priklauso bendriesiems ES teisės sistemos principams, kurių laikymąsi turi užtikrinti Teisingumo Teismas. Taip Teisingumo Teismas pirmą kartą pripažino ES pagrindinių teisių sistemos egzistavimą.

Atskiras pagrindinių teisių užtikrinimo nuostatas Teisingumo Teismas pirmiausia išvedė iš kai kurių sutarčių nuostatų. Tai visų pirma pasakytina apie daugybę diskriminacijos draudimų, kurie tam tikromis aplinkybėmis apima konkrečius bendrojo lygybės principo aspektus. Tokių diskriminacijos draudimų pavyzdžiai: bet kokios diskriminacijos dėl pilietybės draudimas (SESV 18 straipsnis); nevienodo požiūrio dėl lyties, rasinės arba etninės kilmės, religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus arba seksualinės orientacijos prevencija (SESV 10 straipsnis); vienodas prekių ir asmenų traktavimas keturių pagrindinių laisvių atžvilgiu – laisvas prekių judėjimas (SESV 34 straipsnis), laisvas asmenų judėjimas (SESV 45 straipsnis), įsisteigimo laisvė (SESV 49 straipsnis) ir laisvė teikti paslaugas (SESV 57 straipsnis); konkurencijos laisvė (SESV 101 ir kt. straipsniai) ir vienodas vyrų ir moterų darbo užmokestis (SESV 157 straipsnis). Taip pat aiškiai užtikrinama teisė jungtis į asociacijas (SESV 169 straipsnis), teisė pateikti peticiją (SESV 24 straipsnis) bei tarnybinės ir komercinės paslapties saugojimas (SESV 339 straipsnis).

ES teise grindžiamus pagrindinių teisių apsaugos principus Teisingumo Teismas nuolat tobulina ir pildo kitomis pagrindinėmis teisėmis, pripažindamas bendruosius teisės principus, kuriuos jis konkretino remdamasis, viena vertus, bendromis valstybių narių konstitucinėmis tradicijomis, antra vertus, tarptautinėmis sutartimis dėl žmogaus teisių apsaugos, kurias sudarant dalyvavo valstybės narės. Pastarasis teiginys visų pirma taikytinas EŽTK, kuri padėjo formuoti ES pagrindinių teisių turinį ir buvo svarbus orientyras kuriant jų apsaugos mechanizmus. Šiuo pagrindu Teisingumo Teismas daugelį laisvių pripažino ES teise užtikrinamomis pagrindinėmis teisėmis – tai nuosavybės teisė, laisvė pasirinkti profesiją, būsto neliečiamybė, saviraiškos laisvė, bendroji asmeninė neturtinė teisė, šeimos apsauga (pavyzdžiui, teisė atvykti darbuotojo migranto šeimos nariams), ekonominė laisvė, religinių įsitikinimų ir tikėjimo laisvė bei nemažai procesinių pagrindinių teisių, kaip antai teisės būti išklausytam principas, iš bendrosios teisės (angl. common law) žinomas korespondencijos su advokatu slaptumo apsaugos principas (angl. legal privilege), draudimo bausti du kartus už tą patį nusikaltimą principas arba pareiga pagrįsti ES teisės aktus.

Ypač svarbus teisiniuose ginčuose nuolat taikomas vienodo požiūrio principas. Paprastai tariant, tai reiškia, kad panašios aplinkybės turi būti vertinamos vienodai, nebent yra kokia nors objektyviai pagrįsta priežastis jas vertinti skirtingai. Teisingumo Teismo praktika ES taip pat yra didelis su pagrindinėmis teisėmis susijusių teisinės valstybės principų šaltinis. Praktiškai didžiausią reikšmę šiuo požiūriu turi proporcingumo principas. Tai reiškia, kad siekiami tikslai ir naudojamos priemonės turi būti pasverti ir reikia stengtis išlaikyti jų pusiausvyrą, kad piliečiui nebūtų užkraunama pernelyg didelė našta. Prie bendrųjų ES teisės principų, susijusių su pagrindinėmis teisėmis, priskirtini ir bendrieji administracinės teisės ir teisingo proceso (angl. due process) principai, pavyzdžiui: teisėtų lūkesčių apsaugos principas, nepalankių teisės aktų taikymo atgaline data draudimas arba palankių teisės aktų atšaukimo ar panaikinimo draudimas bei teisės būti išklausytam principas, kuris taikomas ir Europos Komisijos administracinėse procedūrose, ir Teisingumo Teismo bylose. Ypatingą vietą užima ir didesnio skaidrumo reikalavimas, pagal kurį sprendimai turi būti priimami kuo atviriau ir kuo labiau priartinant juos prie piliečių. Svarbus tokio skaidrumo aspektas yra tas, kad kiekvienas ES pilietis ar juridinis asmuo, registruotas valstybėje narėje, gali susipažinti su Tarybos ir Komisijos dokumentais. Be to, turi būti viešinamos visos išmokos iš ES biudžeto fiziniams ar juridiniams asmenims. Tuo tikslu kuriamos duomenų bazės, prie kurių gali laisvai prisijungti kiekvienas ES pilietis.

Reiškiant visą deramą pagarbą Teisingumo Teismui, kuriančiam nerašytas pagrindines teises, toks vadinamų Europos pagrindinių teisių kūrimo procesas turėjo rimtą trūkumą – Teisingumo Teismas apsiribodavo tik vienu konkrečiu atveju. Todėl jis negalėjo remdamasis bendrosios teisės principais sukurti pagrindinių teisių visose srityse, kuriose tai buvo būtina ar pageidautina. Jis taip pat negalėjo nustatyti pagrindinių teisių apsaugos apimties ir ribų, kiek tai būtina atsižvelgiant į visumą ir diferencijuotumą. Todėl ES institucijos negalėjo pakankamai tiksliai įvertinti, ar joms kyla pavojus pažeisti kurią nors pagrindinę teisę, ar ne. Ir ES piliečiai negalėjo taip paprastai kiekvienu atveju nuspręsti, ar pažeidžiama kuri nors iš jų pagrindinių teisių.

Kaip išeitis iš šios padėties ilgą laiką buvo laikomas ES prisijungimas prie EŽTK. Tačiau Teisingumo Teismas savo Nuomonėje 2/94 konstatavo, kad tuometiniame ES teisės raidos etape ES neturėjo įgaliojimų prisijungti prie konvencijos. Teisingumo Teismas šiuo klausimu išaiškino, kad, net jeigu pagarba žmogaus teisėms yra ES veiksmų teisėtumo sąlyga, dėl prisijungimo prie konvencijos gerokai pasikeistų dabartinė Sąjungos sistema, nes ES būtų įtraukta į atskirą tarptautinę institucinę sistemą, o visos EŽTK nuostatos būtų įtrauktos į ES teisinę tvarką. Toks ES žmogaus teisių apsaugos sistemos pakeitimas, dėl kurio ir pati ES, ir valstybės narės patirtų esminių institucinių pokyčių, Teisingumo Teismo nuomone, būtų konstitucinės svarbos ir todėl dėl savo pobūdžio viršytų SESV 352 straipsnyje numatytą sutarčių papildymo kompetenciją. Šis trūkumas buvo pašalintas Lisabonos sutartimi. ES prisijungimas prie EŽTK dabar aiškiai numatytas ES sutarties 6 straipsnio 2 dalyje. Tada 2010 m. derybos dėl prisijungimo tuomet buvo greitai atnaujintos. 2013 m. pavasarį pasiektas susitarimas dėl prisijungimo susitarimo projekto. Komisija persiuntė šį projektą Teisingumo Teismui ir paprašė pateikti nuomonę, ar jis suderinamas su ES teise. Savo Nuomonėje 2/13 Teismas priėjo prie išvados, kad pateiktos formos ES prisijungimo prie EŽTK susitarimo projektas nesuderinamas su ES teise, nes gali keliais aspektais pakenkti ES teisės ypatumams ir jos autonomijai.

Transporto įmonė „Eugen Schmidberger“ reikalavo iš Austrijos Respublikos, kurios institucijos akcijos neuždraudė, kompensuoti dėl užblokuoto kelio patirtą žalą. Teisingumo Teismas nustatė, kad akcijos neuždraudimas trukdė laisvam prekių judėjimui, tačiau buvo objektyviai pagrįstas. Teismas konstatavo, kad šiuo spren­dimu atsižvelgta į demonstrantų saviraiškos ir susirinkimų laisvę, kurią garan­tuoja Austrijos konstitucija ir Europos žmogaus teisių konvencija. Todėl Teismas nusprendė, kad Austrijos institucijos negali būti laikomos pažeidusiomis teisines nuostatas, kad jas būtų galima laikyti atsakingomis už patirtą žalą.

Svarbus kritikuojamas aspektas buvo tai, kad, ES prisijungus prie EŽTK, Teisingumo Teismas privalėtų taikyti Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus ir kad Europos Žmogaus Teisių Teismo nustatyta žmogaus teisių laikymosi praktika būtų privaloma ir Sąjungos bendrai užsienio ir saugumo politikai. Teisėjai nusprendė, kad tai prieštarauja svarbiems ES struktūriniams principams. Po šio sprendimo Europos Sąjunga vis dar teoriškai gali prisijungti prie EŽTK, bet kol kas ši galimybė praktiškai neįmanoma, nes iki tol turi būti pakeisti įvairūs susitarimo dėl prisijungimo projekto techniniai aspektai.

Neatsižvelgiant į tai, ar ES prisijungs prie EŽTK, Lisabonos sutartis reiškia dar vieną lemiamą žingsnį kuriant bendrą ES konstitucinę teisę – pagrindinių teisių apsaugai ES ji suteikė naują postūmį. Pagal naują straipsnį dėl pagrindinių teisių (ES sutarties 6 straipsnis) ES institucijų ir valstybių narių veiksmams tiek, kiek jos taiko ir vykdo ES teisę, galioja Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, kuri dėl tame straipsnyje pateiktos nuorodos tapo teisiškai privaloma ES lygmeniu. Ši Pagrindinių teisių chartija yra projektas, kurį parengė konventas, sudarytas iš 16 valstybių ar vyriausybių vadovų atstovų, Komisijos pirmininko, 16 Europos Parlamento narių ir 30 nacionalinių parlamentų narių (po du iš tuometinių 15 valstybių narių), pirmininkaujant prof. Romanui Herzogui. 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje vykusio Europos Vadovų Tarybos susitikimo pradžioje Europos Parlamento, Tarybos ir Europos Komisijos pirmininkai šį projektą iškilmingai paskelbė „Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija“. Vykstant deryboms dėl Konstitucijos Europai, Pagrindinių teisių chartija buvo peržiūrėta ir tapo neatsiejama 2004 m. spalio 29 d. Sutarties dėl Konstitucijos Europai dalimi. Sutarčiai dėl Konstitucijos žlugus Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją, kaip savarankišką teisės aktą, 2007 m. gruodžio 12 d. Strasbūre vėl iškilmingai paskelbė Europos Parlamento, Tarybos ir Europos Komisijos pirmininkai. ES sutartyje pateikta nuoroda būtent į šią chartijos redakciją kaip į privalomą teisės aktą. Taip Pagrindinių teisių chartija tampa teisiškai privaloma ir ja kartu nustatoma pagrindinių teisių taikymo sritis ES teisėje. Tačiau tai netaikoma Lenkijai, nes ši valstybė narė nenorėjo paklusti chartijos pagrindinių teisių reikalavimams, bijodama, kad dėl chartijoje įtvirtintų pagrindinių teisių galiojimo ji turės atsisakyti ar bent pakeisti savo nuomonę tam tikrais klausimais, kaip antai dėl religinių įsitikinimų ir tikėjimo arba požiūrio į mažumas. Lenkijai pareiga gerbti pagrindines teises kyla ne iš Pagrindinių teisių chartijos, o, kaip ir anksčiau, iš Teisingumo Teismo praktikos.

EUROPOS SUVIENIJIMO BŪDAI

Europos suvienijimas apibūdinamas pasitelkus dvi skirtingas Europos valstybių bendradarbiavimo koncepcijas – bendradarbiavimą ir integraciją. Be to, atsirado dar vienas Europos suvienijimo būdas – tvirtesnis bendradarbiavimas.

Valstybių narių bendradarbiavimas

Bendradarbiavimo esmė yra ta, kad valstybės narės pasirengusios bendradarbiauti už savo valstybių ribų su kitomis šalimis, bet tik laikydamosi savo nacionalinio suvereniteto principo. Bendradarbiavimu grindžiamas susivienijimas nereiškia, kad kuriama nauja bendra valstybė – suverenios šalys susijungia į valstybių sąjungą, kurioje išlaikomos nacionalinių valstybių struktūros (konfederaciją). Europos Tarybos ir EBPO darbo metodai atitinka bendradarbiavimo principą.

Integracijos koncepcija

Integracijos koncepcija peržengia tradicinio tautinių valstybių lygiagretaus egzistavimo ribas. Tradicinį valstybių suvereniteto neliečiamumo ir nedalomumo principą keičia įsitikinimas, kad žmonių ir valstybių bendro gyvenimo netobulumai, pačios nacionalinės sistemos trūkumai ir Europos istorijoje gausūs vienos valstybės agresijos kitų valstybių atžvilgiu (vadinamosios hegemonijos) atvejai gali būti įveikti tik jei atskirų valstybių suverenitetas bus sujungtas sukuriant bendrą aukštesnio lygio viršnacionalinės bendruomenės suverenitetą (federaciją).

ES gimė iš šios integracijos koncepcijos, tačiau joje šalių nacionalinio suvereniteto nebuvo atsisakyta. Valstybės narės nebuvo pasirengusios ką tik po Antrojo pasaulinio karo atgautą ir sutvirtintą savo nacionalinių valstybių struktūrą paaukoti Europos federacinės valstybės idėjai. Tačiau turėjo būti rastas kompromisas, kuris užtikrintų daugiau nei paprastą valstybių bendradarbiavimą nekuriant Europos federacinės valstybės. Sprendimas buvo laipsniškas takoskyros tarp nacionalinių valstybių savarankiškumo ir Europos federacinės valstybės mažinimas. Valstybių narių prašyta atsisakyti ne savo suvereniteto, o tik įsitikinimo, kad jis nedalomas. Tad iš pradžių reikėjo tik nuspręsti, kuriose srityse valstybės narės pasirengusios savanoriškai atiduoti dalį savo suvereniteto, kad būtų galima sukurti už jas pavieniui pranašesnę bendruomenę. Šių pastangų rezultatas – trys EAPB, (E)EB ir Euratomo steigimo sutartys.

Jose ir dabartinėse ES sutartyse konkrečiai išvardytos sritys, kuriose suverenios teisės perduodamos ES. Taip ES ir jos institucijoms suteikiamas ne bendras įgaliojimas priimti visas sutarčių tikslams įgyvendinti būtinas priemones, o konkrečiomis sutarčių nuostatomis apibrėžiamas jos veiklos įgaliojimų pobūdis ir apimtis (ribotos kompetencijos principas). Todėl savo kompetencijos atsisakiusios valstybės narės gali stebėti ir kontroliuoti šį procesą.

Tvirtesnis bendradarbiavimas

Tvirtesnio bendradarbiavimo priemonė yra skirtingų greičių integracijos idėjos įgyvendinimo pagrindas Tai idėja, kad net palyginti nedidelės valstybių narių grupės tam tikroje ES kompetencijos srityje gali gilinti integraciją nekliudydamos toms valstybėms narėms, kurios tam nesiryžta ar nepritaria.

Iš pradžių (Amsterdamo sutartyje) šios priemonės naudojimo sąlygos ir procedūros buvo labai griežtos, tačiau vėliau, išsiplėtus ES, jos buvo šiek tiek sušvelnintos (Nicos sutartis). Pasirašius Lisabonos sutartį, ligšiolinės tvirtesnio bendradarbiavimo taisyklės sutelktos ES sutarties 20 straipsnyje (pagrindinės sąlygos), taip pat SESV 326–334 straipsniuose (papildomos sąlygos, prisijungimas, procedūros, balsavimo taisyklės).

Tvirtesnio bendradarbiavimo taisyklių esmę galima apibendrinti keliais aspektais.

• Taip bendradarbiauti galima tik ES kompetencijos ribose, tai turi atitikti Sąjungos tikslus ir skatinti Europos integracijos procesą (ES sutarties 20 straipsnis). Todėl šis bendradarbiavimas netinkamas siekiant užpildyti ES sutarčių spragas, susijusias su ekonomine ir pinigų sąjunga. Tvirtesnis bendradarbiavimas neturi kenkti ES vidaus rinkai bei jos ekonominei ir socialinei sanglaudai. Be to, tai neturi sudaryti kliūčių prekybai tarp valstybių narių ar diskriminuoti ir negali iškreipti konkurencijos (SESV 326 straipsnis). Turi būti paisoma bendradarbiavimo iniciatyvoje nedalyvaujančių valstybių narių kompetencijos, teisių, įpareigojimų ir interesų (SESV 327 straipsnis).
• Tvirtesnis bendradarbiavimas turi būti atviras visoms valstybėms narėms. Be to, valstybėms narėms turi būti sudarytos sąlygos bet kuriuo metu prisijungti prie tvirtesnio bendradarbiavimo iniciatyvos, nustačius sąlygą, kad atitinkamos valstybės narės turės laikytis sprendimų, priimtų šio tvirtesnio bendradarbiavimo metu. Komisija ir valstybės narės turi užtikrinti, kad tvirtesnio bendradarbiavimo iniciatyvoje dalyvautų kuo daugiau valstybių narių (SESV 328 straipsnis).
• Sprendimą, leidžiantį tvirtesnį bendradarbiavimą, galima priimti tik kraštutiniu atveju, Tarybai nustačius, kad tokio bendradarbiavimo tikslų negalima pasiekti per pagrįstą laiką taikant atitinkamas sutarčių nuostatas. Tvirtesnio bendradarbiavimo iniciatyvoje turi dalyvauti ne mažiau kaip devynios valstybės narės (ES sutarties 20 straipsnio 2 dalis).
• Tvirtesnio bendradarbiavimo metu priimti teisės aktai nėra ES acquis dalis. Šie teisės aktai tiesiogiai taikomi tik valstybėse narėse, dalyvaujančiose sprendimų priėmimo procese (ES sutarties 20 straipsnio 4 dalis). Tačiau šiame procese nedalyvaujančios valstybės narės negali trukdyti įgyvendinti šių teisės aktų.
• Išlaidas, susijusias su tvirtesniu bendradarbiavimu, išskyrus administracines išlaidas, padengia dalyvaujančios valstybės narės, jeigu visi Tarybos nariai, spręsdami vieningai ir pasikonsultavę su Europos Parlamentu, nenusprendžia kitaip (SESV 332 straipsnis).
• Taryba ir Komisija turi užtikrinti veiklos, kurios imamasi įgyvendinant tvirtesnį bendradarbiavimą, suderinamumą su ES politikos kryptimis (SESV 334 straipsnis).

Praktiškai šia priemone naudojamasi vis dažniau: pirmą kartą ES istorijoje valstybės narės pritaikė tvirtesnio bendradarbiavimo procedūrą siekdamos nustatyti, kad skirtingas pilietybes turinčių sutuoktinių santuoka gali būti nutraukta pagal jų pasirinktą taikytiną teisę. Kai atitinkamas Komisijos pasiūlymas 2006 m. Taryboje nesusilaukė vieningo pritarimo, Taryba 2010 m. liepos 12 d. sprendimu leido taikyti tvirtesnio bendradarbiavimo procedūrą. Remiantis nauju Komisijos pasiūlymu, 14 valstybių narių (Belgija, Bulgarija, Vokietija, Ispanija, Prancūzija, Italija, Latvija, Liuksemburgas, Vengrija, Malta, Austrija, Portugalija, Rumunija ir Slovėnija) sutarė taikyti atitinkamas taisykles skirtingą pilietybę turinčių sutuoktinių santuokų nutraukimo ar gyvenimo skyrium atvejais, vėliau prie jų prisijungė Lietuva (2014 m.), Graikija (2015 m.) ir Estija (2018 m.). Rezultatai išdėstyti Tarybos reglamente (ES) Nr. 1259/2010, kuriuo įgyvendinamas tvirtesnis bendradarbiavimas santuokos nutraukimui ir gyvenimui skyrium taikytinos teisės srityje. Šis tvirtesnis bendradarbiavimas buvo išplėstas 2016 m. Reglamentu (ES) 2016/1103, kuriuo įgyvendinamas tvirtesnis bendradarbiavimas jurisdikcijos, taikytinos teisės ir teismo sprendimų sutuoktinių turto teisinių režimų klausimais pripažinimo ir vykdymo srityje.

Dar vienas atvejis, kuriuo buvo įgyvendintas tvirtesnis bendradarbiavimas, susijęs su patentine apsauga Europoje. Iš viso tvirčiau bendradarbiauti kuriant bendrą patentinę apsaugą sutarė 25 valstybės narės, neprisijungus Ispanijai ir Kroatijai, bet vėliau prisijungus Italijai. Reglamentas (ES) Nr. 1257/2012, kuriuo įgyvendinamas tvirtesnis bendradarbiavimas kuriant bendrą patentinę apsaugą, ir Reglamentas (ES) Nr. 1260/2012 dėl taikomos vertimo tvarkos įsigaliojo 2013 m. sausio 20 d. Tačiau šie reglamentai bus taikomi tik įsigaliojus Susitarimui dėl bendro patentų teismo. Tam būtina, kad šį susitarimą ratifikuotų bent 13 valstybių narių.

Galiausiai, įgyvendinant tvirtesnį bendradarbiavimą, buvo įsteigta Europos prokuratūra. Lisabonos sutartimi ES buvo suteikta teisė įkurti tokį biurą (SESV 86 straipsnis) reglamentu, kurį vienbalsiai priima Taryba, kai gaunamas Europos Parlamento pritarimas. Kadangi būtino vienbalsio sutarimo Taryboje pasiekti nepavyko, galiausiai Taryba pasinaudojo šiuo įgaliojimu įgyvendindama tvirtesnį bendradarbiavimą, priimdama Reglamentą (ES) 2017/1939, kuriuo įgyvendinamas tvirtesnis bendradarbiavimas Europos prokuratūros įsteigimo srityje. Iki šiol prie tvirtesnio bendradarbiavimo šioje srityje prisijungė 22 valstybės narės.

EUROPOS SĄJUNGOS KONSTITUCIJA

Kiekviena visuomeninė sąjunga turi konstituciją. Konstitucija – tai priemonė, kuria nustatoma politinės sistemos struktūra, t. y. paaiškinama sąjungos narių vieta vienas kito ir visumos atžvilgiu, apibrėžiami bendri tikslai ir nustatomos privalomų sprendimų priėmimo taisyklės. Todėl ES, kaip valstybių sąjungos, kuriai suteiktos tam tikros užduotys ir funkcijos, „Konstitucija“ turi būti pajėgi atsakyti į tokius pačius klausimus, kaip ir valstybės konstitucija.

Valstybėse narėse valstybinė santvarka formuojama laikantis dviejų svarbiausių – teisinės valstybės ir demokratijos – principų. Todėl jei ES nori atitikti pagrindinius teisės ir demokratijos reikalavimus, visi jos veiksmai turi būti pagrįsti teisiškai ir demokratiškai: įsteigimas, formavimas, kompetencijos, veikimas, valstybių narių ir jų institucijų pozicija, piliečių pozicija.

Vadinamoji ES konstitucija, žlugus 2004 m. spalio 29 d. Sutarčiai dėl Konstitucijos Europai, vis dar nėra įtvirtinta viename nuosekliame konstituciniame rašte, kaip daugumos valstybių narių konstitucijos. Ji kyla iš taisyklių ir pagrindinių vertybių, kurių suinteresuotieji subjektai laikosi kaip privalomų, visumos. Šios normos iš dalies nustatytos Europos sutartyse, ES institucijų priimtose teisinėse priemonėse ar Teisingumo Teismo praktikoje, bet taip pat iš dalies paremtos tradicija.

Europos Sąjungos teisinis pobūdis

Vertinant ES teisinį pobūdį, būtina pradėti nuo jos ypatumų analizės. Nors ES teisinis pobūdis nustatytas dar 1963 ir 1964 m. dviejuose precedentiniuose Teisingumo Teismo sprendimuose, susijusiuose su tuometine Europos ekonomine bendrija, jie galioja ir šiandieninei Europos Sąjungai.

Byla Van Gend & Loos

Šioje byloje Nyderlandų transporto įmonė „Van Gend & Loos“ Nyderlandų teismui apskundė Nyderlandų muitų valdybą, kuri už tam tikrą iš Vokietijos įvežamą cheminį produktą ėmė didesnį negu anksčiau muitą. Įmonė tame įžvelgė Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties (EEB sutarties) 12 straipsnio, kuriuo valstybėms narėms draudžiama bendrojoje rinkoje nustatyti naujus ir didinti jau taikomus muitus, pažeidimą. Atsižvelgdamas į tai, Nyderlandų teismas bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Teisingumo Teismą, prašydamas išaiškinti minėto EEB steigimo sutarties straipsnio taikymo sritį ir teisines pasekmes.

Teisingumo Teismas, pasinaudodamas šia byla, priėmė kai kurias esmines nuostatas dėl EEB teisinio pobūdžio. Sprendime Teismas konstatavo:

EEB sutarties tikslas – sukurti bendrąją rinką, kurios funkcionavimas būtų tiesiogiai susijęs Bendrijos teisės subjektais, todėl ši Sutartis yra daugiau negu paprastas susitarimas, kuris nustatytų tik abipusius Susitariančiųjų Valstybių įsipareigojimus. Ši nuostata patvirtinta Sutarties preambulėje, kuri taikoma ne tik vyriausybėms, bet ir tautoms. Ji taip pat buvo dar tiksliau patvirtinta steigiant institucijas ir suteikiant joms suverenias teises, kurių vykdymas daro poveikį valstybėms narėms ir jų piliečiams. […] Tokiomis aplinkybėmis darytina išvada, jog Bendrija sudaro naują tarptautinės teisės teisinę sistemą, kurios labui valstybės, nors ir tik tam tikrose nustatytose srityse, apribojo savo suverenias teises ir kurios subjektai yra ne tik valstybės narės, bet ir jų nacionaliniai subjektai.“

Byla Costa / ENEL

Vos po metų bylos Costa / ENEL, 6/64, sprendime Teisingumo Teismas turėjo galimybę išsamiau išdėstyti savo poziciją. Šios bylos faktinės aplinkybės buvo tokios: 1962 m. Italija nacionalizavo elektros energijos gamybos ir skirstymo įmones, o elektros energijos bendrovių eksploatacinius įrenginius perdavė elektros tinklų bendrovei ENEL. F. Costa, kaip vienos iš nacionalizuotų įmonių „Editon Volta“ akcininkas, laikėsi nuomonės, kad iš jo buvo atimti dividendai, ir dėl to atsisakė apmokėti 1 926 ITL sąskaitą už elektros energiją. Arbitražo teismui Milane F. Costa savo elgesį pagrindė, be kita ko, tuo, kad nacionalizavimo įstatymu buvo pažeista nemažai EEB sutarties nuostatų. Arbitražo teismas, norėdamas įvertinti tokį F. Costos pareiškimą, Teisingumo Teismo paprašė išaiškinti įvairius EEB sutarties aspektus. Šis savo sprendime pateikė tokį EEB teisinio pobūdžio aiškinimą:

Kitaip negu paprastos tarptautinės sutartys, EEB sutartis nustatė savą teisinę sistemą, kuri [...] buvo integruota į valstybių narių teisinę sistemą ir kurią privalo taikyti jų teismai. Iš tiesų įkurdamos neribotam laikui Bendriją, turinčią savas institucijas, juridinio asmens teises, veiksnumą, tarptautinio atstovavimo teises, ir ypač dėl valstybių kompetencijos apribojimo arba dalies jų funkcijų perdavimo Bendrijai, – realią valdžią, valstybės, nors ir nedaugelyje sričių, apribojo savo suverenias teises ir taip sukūrė teisę, taikomą jų nacionaliniams subjektams ir joms pačioms.“

Iš šių išsamių svarstymų Teisingumo Teismas daro tokias išvadas:

Iš visų šių argumentų darytina išvada, jog iš Sutarties, kaip autonomiško šaltinio, kilusi teisė dėl savo ypatingos bei originalios prigimties neturėtų būti teisiškai kvestionuojama vidaus teisės aktu, kad ir koks jis būtų, nes tuomet prarastų savo, kaip Bendrijos teisės, pobūdį, ir dėl to kiltų grėsmė pačios Bendrijos teisiniam pagrindui. Valstybėms perkėlus iš jų vidaus teisinės sistemos į Bendrijos teisinę sistemą teises ir pareigas, atitinkančias Sutarties nuostatas, buvo galutinai apribotos valstybių suverenios teisės, ir to apribojimo negali panaikinti vėliau priimtas su Bendrijos idėja nesuderinamas vienašališkas aktas.“

Atsižvelgiant į šiuos sprendimus, elementai, kurių visuma paprastai galima apibūdinti ypatingą ES teisinį pobūdį, yra šie:

• institucinė struktūra, kuria užtikrinama, kad ES veiksmais būtų atsižvelgiama ir į bendrus Europos interesus, t. y. kad ES veiksmuose atsispindėtų arba jiems įtaką turėtų tiksluose įtvirtinti ES interesai;
• ES institucijoms suteikta kompetencija didesnė negu įprasta kitose tarptautinėse organizacijose, taip pat ji suteikta srityse, už kurias paprastai atsako valstybės;
• sukurta sava teisinė tvarka, nepriklausoma nuo valstybių narių teisinės tvarkos;
• ES teisė taikoma tiesiogiai, t. y. ES teisės nuostatos visapusiškai ir vienodai taikomos visose valstybėse narėse ir jomis įvirtinamos tiek valstybių narių, tiek jų piliečių teisės ir įsipareigojimai;
• ES teisės viršenybė, kuria užtikrinama, kad nacionalinė teisė ES teisės negali nei panaikinti, nei pakeisti, o kolizijos atveju viršenybę turi ES teisė.

Taigi ES yra savarankiška valdžios sąjunga su savomis suvereniomis teisėmis ir nuo valstybių narių nepriklausoma teisine tvarka, kuriai ES priskirtose kompetencijos srityse paklūsta ir valstybės narės, ir jų piliečiai.

Iš ES būdingų savybių atsiskleidžia ir jos bendrumai, ir skirtumai, palyginti su įprastomis tarptautinėmis organizacijomis ir su dariniais, panašiais į federacinę valstybę.

Pati ES dar nėra galutinai sukurtas darinys, greičiau „tapsmą patirianti sistema“, kurios galutinio vaizdo kol kas negalima numatyti.

Į įprastas tarptautines organizacijas ES panaši tik tuo, kad ir ji įsteigta tarptautinėmis sutartimis. Tačiau nuo savo tarptautinių šaknų ji jau gerokai nutolusi, nes ES steigimo aktų pagrindu sukurta savarankiška Sąjunga, turinti savas suverenias teises ir kompetenciją. Valstybės narės šios Sąjungos naudai atsisakė dalies savo suvereniteto, perduodamos jį Europos Sąjungai bendrai valdyti.

Dėl šių ES ir įprastų tarptautinių organizacijų skirtumų ji kiek priartėja prie valstybinio darinio. Visų pirma dalies valstybių narių suvereniteto atsisakymas ES naudai laikomas rodikliu, kad ES jau tampa panaši į federacinės valstybės struktūras. Tačiau laikantis šio požiūrio neatsižvelgiama į tai, kad ES institucijos turi įgaliojimus tik tam tikrose srityse, kad galėtų siekti sutartyse nustatytų tikslų. Todėl jos negali pačios pasirinkti tikslų, kaip tai gali valstybės, ir negali įveikti sunkumų, kurių šiandien kyla moderniai valstybei. ES neturi nei valstybei būdingos bendrosios kompetencijos, nei įgaliojimo nustatyti naujas atsakomybės sritis (vadinamosios kompetencijos paskirstymo kompetencijos).

Todėl ES yra ne tipinė tarptautinė organizacija ar valstybių asociacija, o kažkuo į šiuos du darinius panaši savarankiška valdžios sąjunga. Juridinėje vartosenoje šiai ypatingai padėčiai apibūdinti įsitvirtino sąvoka „viršvalstybinė organizacija“.

Europos Sąjungos užduotys

ES patikėtų užduočių sąrašas labai panašus į valstybės konstitucinę santvarką. Tai yra ne tiksliai apibrėžtos techninės užduotys, kaip įprasta tarptautinių organizacijų atveju, o veiklos sritys, kurių visuma atitinka esminius valstybingumo požymius.

ES patikėtų užduočių sąrašas yra labai platus ir apima ekonominius, socialinius ir politinius veiksmus.

Ekonominės užduotys

Pagrindinė ekonominė užduotis – bendrosios rinkos, kurioje būtų suvienytos valstybių narių nacionalinės rinkos ir kurioje prekės ir paslaugos būtų siūlomos ir parduodamos tokiomis pačiomis sąlygomis kaip vidaus rinkoje ir prie kurios visi ES piliečiai turėtų vienodą ir laisvą prieigą, sukūrimas. Bendrosios rinkos sukūrimo koncepciją inicijavo tuometinis Europos Komisijos pirmininkas Jacques’as Delors’as, o ji iš esmės įgyvendinta valstybių ar vyriausybių vadovų priimta Vidaus rinkos sukūrimo iki 1992 m. programa. ES institucijoms pavyko nustatyti teisinį veikiančios vidaus rinkos pagrindą. Laikui bėgant jis išsamiai papildytas nacionalinėmis įgyvendinimo priemonėmis, taigi bendroji rinka jau tapo tikrove. Ji matoma ir kasdieniame gyvenime, ypač keliaujant po ES – jau seniai nestabdoma prie valstybių sienų ir netikrinami asmens dokumentai ir prekės.

Vidaus rinką papildo Ekonominė ir pinigų sąjunga. Tačiau ES užduotis ekonominės politikos srityje yra ne nustatyti ir vykdyti Europos ekonominę politiką, o koordinuoti valstybių narių ekonominę politiką tokiu mastu, kad vienos ar kelių valstybių narių sprendimai ekonominės politikos srityje neturėtų neigiamo poveikio bendrosios rinkos veikimui. Šiuo tikslu priimtas Stabilumo ir augimo paktas, kuriame valstybėms narėms nustatyti išsamūs kriterijai, kuriuos turi atitikti jų priimami su biudžeto politika susiję sprendimai. Jei valstybė narė šių kriterijų nesilaiko, Europos Komisija gali ją įspėti, o jei tos valstybės biudžeto deficitas nuolat perviršinis, Taryba gali prieš ją imtis sankcijų.

Dėl pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės 2010–2012 m. bendradarbiavimas ekonominės politikos srityje ES lygmeniu dar labiau sustiprėjo. Ekonominės politikos koordinavimas ES lygmeniu papildytas nuolatiniu krizių valdymo mechanizmu, kurį visų pirma sudaro šie elementai: Komisijos vaidmens stiprinimas, naujų automatinių koregavimo mechanizmų nustatymas, ekonominės politikos koordinavimo aukščiausiu politiniu lygmeniu įtvirtinimas, suderintas veiksmų koordinavimas įgyvendinant Europos semestro užduotis, sugriežtinant valstybių narių pareigas teikti ataskaitas, nacionalinių parlamentų ir Europos Parlamento vaidmens stiprinimas ir savanoriški įsipareigojimai, kurie turi būti įtvirtinti nacionalinėje teisėje.

Lapkričio ir gruodžio mėn. yra parengiamasis etapas, kai vyksta padėties analizė ir tolesnė su ankstesniais metais susijusi veikla. Tuo metu Europos Komisija atlieka biudžeto ir struktūrinės politikos analizę pasitelkdama metinę augimo apžvalgą, rengia rekomendacijas euro zonai ir įspėjimo mechanizmo ataskaitoje įvertina makroekonominį disbalansą. Pirmasis etapas, trunkantis nuo sausio iki kovo mėn., apima ES lygmens politikos gaires. Europos Sąjungos Taryba nagrinėja metinę augimo apžvalgą ir priima išvadas, o Europos Parlamentas pateikia nuomonę dėl užimtumo gairių. Paskui Europos Vadovų Taryba (valstybių ar vyriausybių vadovai) pateikia politinius principus. Be to, įspėjimo mechanizmo ataskaitoje nurodomos šalys, kuriose galimas makroekonominis disbalansas ir kurias reikia nuodugniai apžvelgti. Antruoju etapu, nuo balandžio iki birželio mėn., valstybės narės išdėsto savo konkrečius tikslus, prioritetus ir planus, kuriais remdamasi Europos Komisija rengia konkrečioms šalims skirtas rekomendacijas. Europos Sąjungos Taryba susitaria dėl galutinių konkrečioms šalims skirtų rekomendacijų, o jas vėliau patvirtina Europos Vadovų Taryba ir priima Europos Sąjungos Taryba. Trečiuoju etapu vyksta įgyvendinimas. Valstybės narės atsižvelgia į rekomendacijas priimdamos sprendimus dėl kitų metų nacionalinio biudžeto. Naujas ciklas prasideda metams einant į pabaigą, pateikus metinę augimo apžvalgą (MAA) tolesniems metams, kurioje Komisija apžvelgia ekonomikos būklę.

Naujas ciklas prasideda metams einant į pabaigą, pateikus metinę augimo apžvalgą (MAA) tolesniems metams, kurioje Komisija apžvelgia ekonomikos būklę.

Šaltinis: https://www.consilium.europa.eu/lt/policies/european-semester/

Šio naujo krizių valdymo mechanizmo pagrindas yra Europos semestras. Europos semestras yra ciklas, kurio metu ES valstybės narės derina ekonominę ir fiskalinę politiką. Visas dėmesys sutelkiamas į pirmus šešis metų mėnesius, todėl jis pavadintas semestru. Europos semestro metu valstybės narės savo biudžeto ir ekonominę politiką derina su ES lygmeniu nustatytais tikslais ir taisyklėmis. Taigi, Europos semestro tikslas – padėti užtikrinti viešųjų finansų patikimumą, skatinti ekonomikos augimą ir užkirsti kelią pertekliniam ES makroekonominiam disbalansui susidaryti.

ES užduotis pinigų politikos srityje buvo ir yra įvesti bendrą ES valiutą ir su pinigais susijusius klausimus spręsti centralizuotai. Pirmieji rezultatai šioje srityje jau pasiekti. 1999 m. sausio 1 d. euras, kaip bendra Europos valiuta, įvestas valstybėse narėse, kurios atitiko tuo tikslu nustatytus konvergencijos kriterijus (infliacijos lygis: 1,5 proc., valdžios sektoriaus deficitas = metinis papildomas įsiskolinimas: 3 proc., valdžios sektoriaus skola: 60 proc., ilgalaikė palūkanų norma: 2 proc.). Šios šalys – Belgija, Vokietija, Ispanija, Prancūzija, Airija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Austrija, Portugalija ir Suomija. 2002 m. sausio 1 d. šių šalių nacionalinės valiutos pakeistos euro banknotais ir euro monetomis. Nuo to laiko ir kasdieniai mokėjimai, ir piniginiai sandoriai jose vykdomi tik viena valiuta – eurais. Vėliau vis daugiau valstybių narių įgyvendino euro įvedimo kriterijus: Graikija (2001 m. sausio 1 d.), Slovėnija (2007 m. sausio 1 d.), Kipras (2008 m. sausio 1 d.), Malta (2008 m. sausio 1 d.), Slovakija (2009 m. sausio 1 d.), Estija (2011 m. sausio 1 d.), Latvija (2014 m. sausio 1 d.), Lietuva (2015 m. sausio 1 d.) ir galiausiai Kroatija (2023 m. sausio 1 d.). Šiuo metu euro zonai, kurios valiuta – euras, priklauso 20 valstybių narių.

Likusios valstybės narės, kai tik atitiks konvergencijos reikalavimus, taip pat iš esmės privalės įsivesti eurą. Išimtis taikoma tik Danijai, kuri užsitikrino atsisakymo (angl. opt-out) galimybę, tai reiškia, kad ji pati gali nuspręsti, ar pradėti atitikties bendros valiutos įsivedimo kriterijams vertinimo procedūrą ir kada ją pradėti. Ypatingas atvejis yra Švedija, neturinti atsisakymo galimybės. Euro įvedimas šioje šalyje priklausys nuo to, ar Komisija ir Europos Centrinis Bankas (ECB) pateiks Tarybai rekomendaciją, kad Švedija turėtų dalyvauti euro zonoje. Jei tokia rekomendacija bus pateikta ir Taryba jai pritars, Švedija negalės atsisakyti dalyvauti euro zonoje.

Nepaisant visų nuogąstavimų, euras tapo stipria ir tarptautiniu mastu pripažinta valiuta, kuri taip pat tvirtai sieja euro zonos valstybes nares. Tai nepasikeitė net, kai 2010 m. prasidėjo valstybės skolų krizė. Veikiau priešingai – ES į šią krizę sureagavo suteikdama laikinas pagalbos priemones, kurios 2013 m. buvo visam laikui pakeistos Europos stabilumo mechanizmu (ESM). Taikant ESM, euro zonos valstybėms narėms kaip ilgalaikis krizių valdymo pagrindas suteikiama išorinė finansinė pagalba, o faktinis skolinimo pajėgumas siekia 500 mlrd. EUR. Euro zonos valstybės narės šią finansinę pagalbą gali gauti tik griežtomis sąlygomis, kurių tikslas yra griežtas valstybės finansų konsolidavimas ir kurios nustatomos ekonominio koregavimo programoje, dėl kurios derasi Komisija ir Tarptautinis valiutos fondas, glaudžiai bendradarbiaudami su ECB. Dėl ESM ES gali imtis veiksmų eurui apsaugoti net nepalankiausiomis aplinkybėmis. Tai aiškiai parodo bendrą euro zonos interesą ir solidarumą, taip pat kiekvienos valstybės narės atsakomybę prieš kitas.

Be ekonominės ir pinigų politikos, ES turi pareigų ir daugelyje kitų ekonominės politikos sričių, tarp jų visų pirma klimato ir energetikos politikos, žemės ūkio ir žuvininkystės politikos, transporto politikos, vartotojų apsaugos politikos, struktūrinės ir sanglaudos politikos, mokslinių tyrimų ir plėtros politikos, kosmoso politikos, aplinkos politikos, sveikatos politikos, prekybos politikos ir energetikos politikos srityse.

Socialinės užduotys

Socialinės politikos srityje ES taip pat pavestos užduotys formuoti bendrosios rinkos socialinį matmenį ir užtikrinti, kad ekonominės integracijos naudą pajustų ne tik ekonomikos sektoriuje veikiantys subjektai. Vienas iš atspirties taškų šiuo atžvilgiu buvo darbuotojų migrantų socialinės apsaugos sistemos sukūrimas. Šia sistema užtikrinama, kad nė vienas darbuotojas, kuris per savo profesinę veiklą dirbo daugiau kaip vienoje valstybėje narėje ir dėl to dalyvavo įvairiose socialinio draudimo sistemose, neatsidurtų nepalankioje padėtyje socialinės apsaugos (senatvės pensijos, invalidumo pensijos, sveikatos priežiūros paslaugų, išmokų šeimai, bedarbio pašalpos) atžvilgiu. Dar viena prioritetinė socialinės politikos užduotis, atsižvelgiant į jau kelerius metus nerimą keliantį nedarbą ES, yra parengti Europos užimtumo strategiją. Tuo tikslu valstybės narės ir ES raginamos kurti užimtumo strategiją ir visų pirma skatinti darbuotojų kvalifikacijos kėlimą, mokymą ir gebėjimą prisitaikyti, kartu pritaikant darbo rinkas atsižvelgiant į ekonomikos pokyčius. Užimtumo skatinimas laikomas bendro intereso reikalu. Todėl būtina, kad valstybės narės savo nacionalines priemones derintų Taryboje. ES padės užtikrinti didelį užimtumą, skatindama valstybes nares bendradarbiauti ir, esant būtinybei, papildydama jų veiksmus bei atsižvelgdama į jų kompetencijos sritis.

Politinės užduotys

Politinėje srityje ES užduotys susijusios su kova su klimato kaita, ES pilietybe, teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose politika ir bendra užsienio ir saugumo politika.

ES kovoja su klimato kaita, įgyvendindama ambicingą politiką savo viduje ir glaudžiai bendradarbiaudama su tarptautiniais partneriais. Klimato srities veiksmai yra Europos žaliojo kurso – plataus užmojo priemonių paketo, kuris apima ir reikšmingą išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio sumažinimą, ir investicijas į pažangiausius mokslinius tyrimus ir inovacijas bei Europos gamtinės aplinkos išsaugojimą, – pagrindas. Pirmosios su klimato srities veiksmais susijusios iniciatyvos pagal žaliąjį kursą yra:

• Europos klimato teisės aktas, kuriuo ES teisėje įtvirtinamas tikslas iki 2050 m. neutralizuoti poveikį klimatui;
• Europos klimato paktas, kuriuo siekiama įtraukti piliečius ir visas visuomenės grupes į klimato srities veiksmus;
• 2030 m. klimato politikos tikslo įgyvendinimo planas, kuriame numatyta dar labiau sumažinti grynąjį išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį ir iki 2030 m. jį sumažinti bent 55 proc.;
• naujoji ES prisitaikymo prie klimato kaitos strategija, kurios tikslas – pasiekti, kad iki 2050 m. Europa taptų klimato kaitos poveikiui atsparia visuomene, visiškai prisitaikiusia prie neišvengiamų klimato kaitos padarinių.

ES pilietybe dar labiau sustiprintos valstybių narių piliečių teisės ir interesai ES. Kiekvienas ES pilietis turi teisę laisvai judėti ES (SESV 21 straipsnis), balsuoti ir būti kandidatu per vietos rinkimus (SESV 22 straipsnis), turi teisę į bet kurios valstybės narės diplomatinių ar konsulinių įstaigų teikiamą apsaugą, būdamas trečiojoje šalyje (SESV 23 straipsnis), turi teisę pateikti peticiją Europos Parlamentui (SESV 24 straipsnis) ir, atsižvelgiant į bendrąjį diskriminacijos draudimą, turi teisę reikalauti, kad kiekvienoje valstybėje narėje su juo būtų elgiamasi taip, kaip ir su tos valstybės narės piliečiais (SESV 20 straipsnio 2 dalis kartu su SESV 18 straipsniu).

Vykdydama teisminį bendradarbiavimą baudžiamosiose bylose, ES daugiausia vykdo užduotis, priskiriamas bendriesiems Europos interesams. Visų pirma tai yra kova su organizuotu nusikalstamumu, prekybos žmonėmis prevencija ir baudžiamasis persekiojimas už nusikalstamą veiklą. Kadangi nacionaliniu lygmeniu nebeįmanoma veiksmingai kovoti su organizuotu nusikalstamumu, būtina imtis bendrų veiksmų ES lygmeniu. Jau žengti du daug teigiamų pokyčių lėmę žingsniai: priimta direktyva dėl kovos su pinigų plovimu ir įsteigta Europos policijos tarnyba (Europolas), veikianti nuo 1998 m. (SESV 88 straipsnis). Nuo 2010 m. Europolas yra ES agentūra ir dabar vadinamas Europos Sąjungos teisėsaugos bendradarbiavimo agentūra. Bendradarbiaujant šioje srityje taip pat siekiama palengvinti ir pagreitinti su teismo procesais ir sprendimų vykdymu susijusį bendradarbiavimą, palengvinti ekstradicijos iš vienos valstybės narės į kitą procedūrą, nustatyti būtiniausias taisykles dėl nusikalstamų veikų nusikaltimo sudėties požymių ir bausmių organizuoto nusikalstamumo, terorizmo, prekybos žmonėmis, taip pat seksualinio moterų ir vaikų išnaudojimo, neteisėtos prekybos narkotikais ir ginklais, pinigų plovimo ir korupcijos srityse (SESV 83 straipsnis).

Vienas iš reikšmingiausių žingsnių ES teisminio bendradarbiavimo srityje yra Europos prokuratūros įsteigimas. Europos prokuratūrą įsteigė Taryba, pritarus Europos Parlamentui, pagal Tarybos reglamentą (ES) 2017/1939, įgyvendinant tvirtesnį 22 valstybių narių bendradarbiavimą. 2021 m. birželio mėn., praėjus trejiems metams po Europos prokuratūros reglamento įsigaliojimo, Europos prokuratūra pradėjo veiklą pagal Komisiją sprendimą, pagrįstą Europos vyriausiojo prokuroro pasiūlymu. Europos prokuratūros būstinė yra Liuksemburge. Europos prokuratūra bus organizuojama centriniu ir decentralizuotu lygmenimis. Centrinį lygmenį sudarys Centrinis biuras, į kurį įeis kolegija, nuolatinės kolegijos, Europos vyriausiasis prokuroras, Europos vyriausiojo prokuroro pavaduotojai, Europos prokurorai ir administracijos direktorius. Decentralizuotą lygmenį sudarys Europos deleguotieji prokurorai, kurie dirbs valstybėse narėse. Europos prokuratūra bus atsakinga už ES finansiniams interesams kenkiančių nusikalstamų veikų tyrimą, šių nusikalstamų veikų vykdytojų ir jų bendrininkų baudžiamąjį persekiojimą ir perdavimą teismui. Tuo atžvilgiu Europos prokuratūra vykdys tyrimus, atliks baudžiamojo persekiojimo veiksmus ir vykdys prokuroro funkcijas kompetentinguose valstybių narių teismuose, kol byloje bus priimtas galutinis sprendimas. Europos prokuratūra užtikrins, kad vykdant jos veiklą būtų gerbiamos Pagrindinių teisių chartijoje įtvirtintos teisės. Vykdydama visą savo veiklą ji privalo laikytis teisinės valstybės ir proporcingumo principų. Europos prokuratūra tyrimus atliks nešališkai ir sieks surinkti visus susijusius tiek apkaltinamuosius, tiek išteisinamuosius įrodymus.

Dar vienas svarbus žingsnis į priekį – nuo 2004 m. sausio mėn. galiojantis Europos arešto orderis. Arešto orderį galima išduoti, jei mažiausia už nusikaltimą skirtina bausmė – laisvės atėmimas daugiau kaip vieniems metams. Europos arešto orderiu pakeistos anksčiau taikytos ilgai trunkančios ekstradicijos procedūros.

Bendra užsienio ir saugumo politika ES visų pirma siekiama puoselėti bendras vertybes, apsaugoti pagrindinius interesus ir ES nepriklausomumą, stiprinti ES ir jos valstybių narių saugumą, užtikrinti pasaulio taiką ir stiprinti tarptautinį saugumą, skatinti demokratiją, teisinę valstybę ir tarptautinį bendradarbiavimą, apsaugoti žmogaus teises ir pagrindines laisves ir organizuoti bendrą gynybą.

Kadangi ES nėra valstybinis darinys, šias užduotis ji gali įvykdyti tik palaipsniui. Užsienio politika, ypač saugumo politika, paprastai yra ta sritis, kurioje valstybės narės itin suinteresuotos išsaugoti savo suverenitetą. Šioje srityje bendrus interesus sunku apibrėžti dar ir dėl to, kad iš ES valstybių narių tik Prancūzija turi branduolinį ginklą. Kita problema yra ta, kad ne visos ES valstybės narės priklauso NATO. Todėl dauguma sprendimų bendros užsienio ir saugumo politikos srityje vis dar priimama tarpvalstybinio bendradarbiavimo lygmeniu. Tiesa, per tą laiką sukurta įvairių savarankiškų veikimo priemonių, dėl kurių tarpvalstybinis bendradarbiavimas įgavo tvirtus teisinius kontūrus.

Atsižvelgiant į kintančią saugumo aplinką, Visuotine ES užsienio ir saugumo politikos strategija pradėtas glaudesnio bendradarbiavimo saugumo ir gynybos srityje procesas. Valstybės narės susitarė plėtoti ES veiklą šioje srityje ir pripažino, kad svarbiausi aspektai siekiant šio tikslo – glaudesnis veiklos koordinavimas, didesnės investicijos į gynybą ir bendradarbiavimas plėtojant gynybos pajėgumus. Tai pagrindinis ES sutarties 42 straipsnio 6 dalyje ir 46 straipsnyje bei jos protokole Nr. 10 numatyto nuolatinio struktūrizuoto bendradarbiavimo saugumo ir gynybos srityje (PESCO) tikslas. PESCO suteikia galimybę valstybėms narėms veiksmingiau spręsti saugumo iššūkius ir spartinti tolesnę integraciją ir stiprinti ES vykstantį bendradarbiavimą gynybos srityje. 2017 m. gruodžio 11 d. Taryba žengė istorinį žingsnį ir priėmė sprendimą, kuriuo nustatytas PESCO ir jos dalyvių sąrašas. Dalyvauti PESCO nusprendė iš viso 25 valstybės narės: Belgija, Bulgarija, Čekija, Vokietija, Estija, Airija, Graikija, Ispanija, Prancūzija, Kroatija, Italija, Kipras, Latvija, Lietuva, Liuksemburgas, Vengrija, Nyderlandai, Austrija, Lenkija, Portugalija, Rumunija, Slovėnija, Slovakija, Suomija ir Švedija.

Europos Sąjungos įgaliojimai

Europos Sąjungos steigimo sutartyse ES institucijoms nesuteikiamas bendras įgaliojimas priimti bet kokius teisės aktus, reikalingus sutartyse nustatytiems tikslams pasiekti, o atskiruose skyriuose konkrečiai nustatoma įgaliojimų veikti apimtis. Pagrindinis principas – ES ir jos institucijos pačios negali priimti sprendimų dėl savo teisinio pagrindo ir kompetencijos. Tuo tikslu toliau taikomas kompetencijos suteikimo principas (SESV 2 straipsnis). Šį būdą valstybės narės pasirinko, kad aiškiau matytų, kokių savo galių atsisako, ir kad būtų paprasčiau tai kontroliuoti.

Kompetencijos suteikimo apimtis dalykiniu požiūriu, atsižvelgiant į ES paskirtų užduočių sričių pobūdį, yra skirtinga. ES neperduota kompetencijos sritis toliau laikoma išimtinai valstybių narių kompetencijos sritimi. ES sutartyje aiškiai nurodyta, kad nacionalinio saugumo klausimai yra išimtinė valstybių narių kompetencija.

Žinoma, dėl to kyla ES ir valstybių narių kompetencijos atskyrimo klausimas. Jis sprendžiamas remiantis toliau nurodytomis trimis kompetencijos kategorijomis.

• Išimtinė kompetencija ES (SESV 3 straipsnis) priklauso tose srityse, kuriose manoma, kad veiksmai ES lygmeniu bus veiksmingesni už nekoordinuotus valstybės narės veiksmus. Šios sritys yra tiksliai atskirtos, tai – muitų sąjunga, vidaus rinkos veikimui būtinų konkurencijos taisyklių nustatymas, pinigų politika, skirta valstybėms narėms, kurių valiuta yra euras, bendra prekybos politika ir bendros žuvininkystės politikos dalys. Šiose politikos srityse tik Sąjunga gali leisti ir priimti teisiškai privalomus aktus. Valstybės narės pačios tai daryti gali tik Europos Sąjungai jas taip įgaliojus arba tik tam, kad įgyvendintų ES teisės aktus (SESV 2 straipsnio 1 dalis).
• Pasidalijamoji kompetencija tarp ES ir valstybių narių (SESV 4 straipsnis) taikoma tose srityse, kuriose ES veikimas duoda papildomos naudos, palyginti su valstybės narės veiksmais. Pasidalijamoji kompetencija numatyta šiose srityse: ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos; žemės ūkio ir žuvininkystės; aplinkos; transporto; transeuropinių tinklų; energijos tiekimo; laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės. Pasidalijamoji kompetencija taip pat taikoma tokiose srityse kaip bendri visuomenės sveikatos saugos klausimai; moksliniai tyrimai ir plėtra; kosmosas; vystomasis bendradarbiavimas ir humanitarinė pagalba. Visose šiose srityse ES turi pirmenybę pasinaudoti kompetencija, kuri vis dėlto apima tik atitinkamu Europos Sąjungos teisės aktu reglamentuojamus elementus, o ne visą politikos sritį. Valstybės narės naudojasi savo kompetencija tiek, kiek ES nepasinaudojo arba nusprendžia daugiau nesinaudoti savo kompetencija (SESV 2 straipsnio 2 dalis). Tokia situacija susiklosto, kai atitinkama ES institucija nusprendžia panaikinti teisėkūros procedūra priimtą teisės aktą, visų pirma tam, kad būtų laikomasi subsidiarumo ir proporcingumo principų. Taryba vienos ar kelių savo valstybių narių iniciatyva gali paprašyti Komisijos pateikti pasiūlymus dėl teisėkūros procedūra priimto akto panaikinimo.
• Papildomoji kompetencija (SESV 6 straipsnis). pagal papildomąją kompetenciją ES gali tik koordinuoti ar papildyti valstybių narių veiksmus, tačiau papildomosios kompetencijos srityje ji negali derinti nacionalinių teisės aktų (SESV 2 straipsnio 5 dalis). Taigi už teisinį įforminimą tebėra atsakingos valstybės narės, kurios turi nemažą veikimo laisvę. Šios kategorijos kompetencija taikoma tokiose srityse kaip žmogaus sveikatos apsauga ir gerinimas, pramonės politika, kultūra, turizmas, švietimas, jaunimas, sportas, profesinis mokymas, civilinė sauga ir administracinis bendradarbiavimas. Ekonominės ir užimtumo politikos srityse valstybės narės aiškiai pripažįsta, kad jų nacionalinius veiksmus turi koordinuoti ES.

Be šių specialių įgaliojimų veikti, ES sutartyse Sąjungos institucijoms suteikiama galimybė imtis veiksmų ir tais atvejais, kai tai būtina vidaus rinkai sukurti ir veikti bei neiškreiptai konkurencijai užtikrinti (žr. SESV 352 straipsnį – vadinamoji Sutarčių papildymo kompetencija arba lankstumo išlyga). Tačiau šis įgaliojimas imtis veiksmų nėra bendras įgaliojimas, pagal kurį ES institucijos galėtų vykdyti užduotis, nesusijusias su sutartyse iškeltais tikslais; jos taip pat negali išplėsti savo kompetencijos valstybių narių kompetencijos sąskaita. Anksčiau šiuo įgaliojimu suteikiamomis galimybėmis praktikoje naudotasi labai dažnai, nes laikui bėgant ES buvo keliamos vis naujos užduotys, kurių nebuvo galima numatyti sudarant steigiamąsias sutartis, todėl sutartyse nebuvo suteikta ir kompetencijos joms vykdyti. Pirmiausia reikėtų paminėti aplinkosaugos ir vartotojų apsaugos sritis, taip pat Europos regioninės plėtros fondo, kuriuo siekiama sumažinti atotrūkį tarp išsivysčiusių ir nepakankamai išsivysčiusių ES regionų, įsteigimą. Tačiau minėtoms sritims šiuo metu numatyti specialūs įgaliojimai. Dėl šių aiškiai įvardytų taisyklių praktinė sutarčių papildymo kompetencijos reikšmė labai sumažėjo. Norint ja pasinaudoti, reikalingas Europos Parlamento pritarimas.

Galiausiai numatyta ir kompetencija imtis veiksmų, kurie būtini jau aiškiai suteiktiems įgaliojimams veiksmingai ir tikslingai įvykdyti (kompetencija pagal dalykinį ryšį). Ypatingą reikšmę ši kompetencija įgavo išorės santykių srityje. Pagal ją ES gali prisiimti įsipareigojimus ir ES nepriklausančių valstybių ar kitų tarptautinių organizacijų atžvilgiu tose srityse, kurias apima ES patikėtų užduočių sąrašas. Tai iliustruojantis pavyzdys – byla Kramer ir kt., kurią turėjo nagrinėti Teisingumo Teismas. Ji buvo susijusi su ES kompetencija nustatant žvejybos kvotas bendradarbiauti su tarptautinėmis jūrų žvejybos teisės organizacijomis ir prireikus priimti įsipareigojimus pagal tarptautinę teisę. Kadangi ES sutartyje nebuvo įtvirtintos konkrečios nuostatos šiuo klausimu, Teismas padarė išvadą dėl būtinos ES išorės kompetencijos iš jos vidaus kompetencijos žuvininkystės politikos srityje vykdant bendrą žemės ūkio politiką.

Tačiau ES, naudodamasi savo įgaliojimais, laikosi iš Romos katalikų bažnyčios socialinės doktrinos perimto subsidiarumo principo, kuris, jį įtvirtinus ES sutartyje (ES sutarties 5 straipsnio 3 dalis), iš esmės tapo konstitucine nuostata. Čia esama dviejų aspektų – teigiamo ir neigiamo: teigiamas, t. y. kompetenciją skatinantis, aspektas reiškia, kad ES turi imtis veiksmų, kai tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu; neigiamas, t. y. kompetenciją apribojantis, aspektas reiškia, kad ES turi nesiimti veiksmų, kai tikslams pasiekti užtenka atskirų valstybių narių veiksmų. Išimtinei ES kompetencijai priklausančiose srityse tokia prielaida turi būti remiamasi automatiškai, todėl šiose srityse subsidiarumo patikrinimas nebūtinas. Visų kitų kompetencijos sričių atveju tai faktiškai reiškia, kad visos ES institucijos, ypač Komisija, turi įrodyti, jog reglamentavimas visos ES mastu ir ES veiksmai apskritai reikalingi. Perfrazuojant Ch. Montesquieu, jei ES lygmeniu reglamentuoti nebūtina, būtina nereglamentuoti. Jei poreikiui reglamentuoti ES lygmeniu pritariama, keliamas veiksmo, kurio ES turi imtis, masto ir pobūdžio klausimas. Atsakymas šiuo atveju yra proporcingumo principas, nustatytas kartu su kompetencijų taisyklėmis ES sutartyje (ES sutarties 5 straipsnio 4 dalis). Pagal šį principą reikia išsamiai apsvarstyti, ar atitinkama teisinė priemonė būtina ir ar nebūtų pakankamai veiksmingi kiti veiksmai. Iš esmės tai reiškia, kad pirmenybė teiktina pagrindų reglamentams, minimaliesiems standartams ir esamų nacionalinių reikalavimų tarpusavio pripažinimui, o ne neproporcingai išsamioms teisės nuostatoms, ir, jei įmanoma, vengtinos derinamosios nuostatos.

Europos Vadovų Tarybą sudaro 27 ES valstybių narių valstybių ar vyriausybių vadovai, Europos Vadovų Tarybos pirmininkas ir Komisijos pirmininkas. Europos Sąjungos Tarybą sudaro 27 ministrai – po vieną kiekvienos valstybės narės atstovą. Europos Parlamentą sudaro 705 Europos Parlamento nariai. Europos Komisiją sudaro 27 nariai. Kiekviena valstybė narė skiria po vieną narį. Europos regionų komitetą sudaro 329 nariai. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetą sudaro 326 nariai. Europos Sąjungos Teisingumo Teismą sudaro 27 Teisingumo Teismo teisėjai (po vieną iš kiekvienos valstybės narės) ir 54 Bendrojo Teismo teisėjai (po du teisėjus iš kiekvienos valstybės narės). Europos Audito Rūmus sudaro 27 nariai, po vieną iš kiekvienos valstybės narės. Europos centrinį banką sudaro 20 valdytojų, atstovaujančių euro zonos valstybių narių centriniams bankams. Europos investicijų banke yra Valdytojų taryba, kurią sudaro 27 nariai – po vieną iš kiekvienos valstybės narės.

Kaip laikomasi subsidiarumo ir proporcingumo principų, dabar gali prižiūrėti ir nacionaliniai parlamentai. Šiuo tikslu sukurta išankstinio perspėjimo sistema, pagal kurią nacionaliniai parlamentai per aštuonias savaites nuo pasiūlymo dėl ES įstatymo galią turinčio teisės akto pateikimo gali pateikti pagrįstą nuomonę ir joje išdėstyti, kodėl atitinkamas pasiūlymas dėl įstatymo galią turinčio teisės akto neatitinka subsidiarumo ir proporcingumo reikalavimų. Jei šiai pagrįstai nuomonei pritariama ne mažiau kaip vienu trečdaliu nacionaliniams parlamentams suteiktų balsų (kiekvienas nacionalinis parlamentas turi po du balsus, o jei parlamentas sudarytas iš rūmų – kiekvieni rūmai turi po vieną balsą), pasiūlymą dėl to teisės akto jo rengėjas (dažniausiai Europos Komisija) turi peržiūrėti. Remiantis šia peržiūra, pasiūlymas paliekamas toks pats, iš dalies pakeičiamas arba atšaukiamas. Jei Komisija nusprendžia nekeisti projekto, ji turi pateikti savo pagrįstą nuomonę, kurioje turi nurodyti, kodėl, jos manymu, projektas atitinka subsidiarumo principą. Ši pagrįsta nuomonė kartu su nacionalinių parlamentų pagrįstomis nuomonėmis perduodama ES teisės aktų leidėjui, kad šis į jas atsižvelgtų teisėkūros procedūros metu. Jeigu, remdamasis 55 proc. Tarybos narių dauguma arba Europos Parlamente atiduotų balsų dauguma, ES teisės aktų leidėjas nusprendžia, kad pasiūlymas neatitinka subsidiarumo principo, pasiūlymas dėl teisėkūros procedūra priimamo akto toliau nesvarstomas.

Europos Sąjungos institucijos ir įstaigos

Kitas klausimas, kuris kyla kalbant apie ES konstituciją, yra susijęs su jos struktūra. Kokios yra ES institucijos? Kadangi ES vykdo užduotis, kurias paprastai atlieka valstybės, kyla klausimas, ar ji irgi turi tokią vyriausybę, parlamentą, administracines įstaigas ir teismus, kokie veikia valstybėse narėse? ES paskirtų užduočių vykdymas ir integracijos proceso valdymas buvo sąmoningai patikėti ne vien valstybių narių iniciatyvai ir jų kompetencijai ar tarptautiniam bendradarbiavimui. Priešingai, ES sistema – institucinė, todėl Sąjunga gali suteikti naujų impulsų Europos integracijai ir kelti naujus tikslus, taip pat jos kompetencijai priskirtose srityse nustatyti visoms valstybėms narėms vienodai privalomą teisę.

Pagrindiniai ES institucinės sistemos veikėjai yra institucijos – Europos Parlamentas, Europos Vadovų Taryba, Europos Sąjungos Taryba, Europos Komisija, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, Europos Centrinis Bankas ir Europos Audito Rūmai. Kaip papildomos institucijos ES institucinėje sistemoje taip pat veikia Europos investicijų bankas, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas ir Europos regionų komitetas.

Institucijos

Europos Parlamentas (ES sutarties 14 straipsnis)

Europos Parlamentas atstovauja ES valstybių narių piliečiams. Jis atsirado, kai 1957 m. Konvencija dėl tam tikrų Europos Bendrijų bendrų institucijų (pirmoji Sujungimo sutartis) EAPB generalinė asamblėja, EEB asamblėja ir EAEB asamblėja buvo sujungtos į vieną asamblėją. Ši asamblėja į Europos Parlamentą oficialiai buvo pervadinta tik tada, kai Sutartis dėl ES veikimo buvo iš dalies pakeista ES sutartimi (Mastrichto sutartimi), tačiau šiuo žingsniu buvo tik įteisintas pavadinimas, kuris jau plačiai vartotas dar nuo 1958 m., kai pati asamblėja persivadino Europos Parlamentu.

Sudėtis ir rinkimai

Iki 1979 m. atstovais Europos Parlamente savo narius rinkdavo ir į Europos Parlamentą deleguodavo nacionaliniai parlamentai. Nuostata, kad Europos Parlamento narius naudodamiesi visuotine rinkimų teise tiesiogiai renka valstybių narių gyventojai, buvo įtvirtinta pačiose sutartyse, bet pirmi tiesioginiai rinkimai įvyko tik 1979 m. birželio mėn., po daugybės žlugusių ankstesnių iniciatyvų. Dabar rinkimai vyksta kas penkerius metus, o tai atitinka vienos Parlamento kadencijos trukmę. Vienoda rinkimų tvarka tik po dešimtmečius trukusių pastangų galiausiai buvo nustatyta 1976 m. Aktu dėl atstovų į Europos Parlamentą rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise ir iš esmės reformuota 2002 m. vadinamuoju Tiesioginių rinkimų aktu. Nors pagal jį kiekviena valstybė narė dar pati nustato rinkimų rengimo būdą, ji taiko tas pačias pagrindines demokratines taisykles:

• tiesioginės visuotinės balsavimo teisės;
• proporcingo atstovavimo;
• slaptų ir laisvų rinkimų;
• minimalaus amžiaus (visose valstybėse narėse balsavimo teisę turi 18 metų sulaukę asmenys; išimtis yra Austrija ir Malta, kurios minimalus rinkimų teisės amžius yra 16 metų, ir Graikija, kurioje nustatyta 17 metų minimalaus amžiaus riba);
• penkerių metų trukmės kadencijos, kurią galima pratęsti;
• nesuderinamumo (Europos Parlamento nariai tuo pačiu metu negali eiti dvejų pareigų, pvz., teisėjo, prokuroro, ministro; be to, jiems taikomi jų šalių įstatymai, kurie gali dar labiau apriboti jų galimybę užimti daugiau nei vieną postą ar eiti daugiau kaip vienas pareigas);
• rinkimų datos;
• lyčių lygybės.

Kai kuriose šalyse balsuoti privaloma (Belgijoje, Liuksemburge ir Graikijoje).

Be to, 2009 m. įsigaliojo bendrasis Parlamento narių statutas, kuriame pateiktos aiškios taisyklės ir dėl kurio EP narių darbo sąlygos tapo skaidresnės. Šiame statute taip pat numatytas visiems EP nariams vienodas atlyginimas, kuris mokamas iš ES biudžeto.

Kadangi šiuo metu Parlamentas renkamas tiesiogiai, jis yra demokratiškai legitimus ir iš tiesų gali vadintis atstovaujančiu ES piliečių interesams. Tačiau vien tiesiogiai renkamo Parlamento buvimo neužtenka, kad būtų tenkinamas pagrindinis demokratinės sandaros reikalavimas – bet kokia valstybės valdžia turi kilti iš tautos. Tai reiškia ne tik kad turi būti skaidri sprendimų priėmimo procedūra ir reprezentatyvios sprendimus priimančios institucijos, bet reikalinga ir parlamentinė priežiūra ir Parlamentas turi suteikti legitimumą sprendimų priėmimo procese dalyvaujančioms ES institucijoms. Šioje srityje taip pat pastaraisiais metais buvo padaryta didelė pažanga. Ne tik buvo nuolat plečiamos Parlamento teisės – Lisabonos sutartimi taip pat buvo aiškiai nustatyta pareiga Europos Sąjungos veiklą grįsti atstovaujamosios demokratijos principu. Tai reiškia, kad visiems Europos Sąjungos piliečiams yra tiesiogiai atstovaujama Europos Parlamente ir jie turi teisę aktyviai dalyvauti demokratiniame ES gyvenime. Taip siekiama užtikrinti, kad sprendimai ES lygmeniu būtų priimami kuo atviriau ir kuo arčiau piliečių. Politinės partijos ES lygmeniu turi prisidėti formuojant europinę tapatybę ir išreikšti ES piliečių valią. Kalbėdami apie dabartinį ES demokratinį modelį, vieninteliu jos trūkumu galėtume laikyti tik tai, kad Europos Parlamentas nerenka sau atskaitingos vyriausybės, kaip tikri parlamentai parlamentinėje demokratijoje.

Tačiau šis „trūkumas“ aiškintinas paprasta aplinkybe – ES nėra vyriausybės įprasta šio žodžio prasme. Vietoj jos ES sutartyse nustatytas į vyriausybės pareigas panašias funkcijas pagal darbo pasidalijimo principą atlieka Taryba ir Komisija. Vis dėlto Lisabonos sutartimi Parlamentui suteikti platūs įgaliojimai skiriant Komisijos narius – nuo Komisijos pirmininko rinkimų, remiantis Europos Vadovų Tarybos rekomendacija, iki Parlamento balsavimo dėl visos Europos Komisijos sudėties patvirtinimo (investitūros teisė). Tačiau Tarybos sudėčiai Europos Parlamentas tokio poveikio daryti negali. Tarybai parlamentinė priežiūra taikoma tik tiek, kiek kiekvienas jos narys, būdamas ministras, yra atskaitingas savo šalies parlamentui.

Europos Parlamento vaidmuo ES teisėkūros procese tapo gerokai svarbesnis. Bendro sprendimo procedūrą pakėlus į ES įprastos teisėkūros procedūros lygmenį, Parlamentas iš esmės tapo vienu iš teisės aktų leidėjų, kaip ir Taryba. Pagal įprastą teisėkūros procedūrą Parlamentas keliais svarstymais gali suformuluoti teisėkūros aktų pakeitimus ir, neviršydamas tam tikrų ribų, pasiekti, kad jiems pritartų Taryba. Be Tarybos ir Parlamento sutarimo ES teisės aktas negali būti priimtas.

Tradiciškai Parlamentas atlieka svarbų vaidmenį ir biudžeto procedūros metu. Lisabonos sutartimi Parlamento biudžetiniai įgaliojimai buvo dar labiau išplėsti – jis turi patvirtinti daugiametį finansinį planą ir dalyvauja priimant sprendimus dėl visų išlaidų.

Parlamentas turi pritarimo teisę dėl visų svarbių tarptautinių susitarimų, jei jie susiję su sritimi, kurioje sprendimai priimami pagal bendro sprendimo procedūrą, ir dėl visų stojimo sutarčių, kurios sudaromos su naujomis valstybėmis narėmis ir kuriose nustatomos narystės sąlygos.

Laikui bėgant smarkiai išplėsti ir Parlamento priežiūros įgaliojimai. Šiais įgaliojimais Parlamentas gali pasinaudoti visų pirma dėl to, kad Komisija yra atskaitinga Parlamentui, turi apginti savo pasiūlymus Parlamente ir pateikti Parlamentui svarstyti metinę ataskaitą dėl ES veiklos. Europos Parlamentas gali dviejų trečdalių balsų dauguma pasiūlyti pareikšti nepasitikėjimą Europos Komisija, priversdamas ją atsistatydinti (SESV 234 straipsnis). Iki šiol Parlamente daug kartų pasiūlyta pareikšti nepasitikėjimą, tačiau nė karto nebuvo pasiekta reikalinga balsų dauguma (²). Kadangi Sąjungos praktikoje į Europos Parlamento klausimus atsako ir Taryba, Parlamentas turi galimybę vesti tiesiogines politines diskusijas su dviem pagrindinėmis ES institucijomis.

Nuo tada šie Parlamento priežiūros įgaliojimai buvo išplėsti. Šiuo metu Parlamentas taip pat įgaliotas sudaryti specialius tyrimo komitetus, kad galėtų konkrečiai ištirti įtariamus ES teisės pažeidimo arba netinkamo administravimo atvejus. Vienas toks komitetas buvo sudarytas 2016 m. dėl vadinamuosiuose Panamos dokumentuose atskleistos informacijos apie lengvatinio apmokestinimo įmones ir jų slaptus savininkus. Jo užduotis buvo nustatyti galimus ES teisės, susijusios su pinigų plovimu, mokesčių vengimu ir slėpimu, pažeidimus. Kitas taip pat 2016 m. sudarytas tyrimo komitetas nagrinėjo transporto priemonių išmetamųjų teršalų skandalą. Galiausiai 2020 m. birželio mėn. Parlamentas sudarė tyrimo komitetą gyvūnų vežimo ES klausimais ES reglamento dėl gyvų gyvūnų vežimo pažeidimams tirti (Reglamentas (EB) Nr. 1/2005). Be to, sutartyse įtvirtinta kiekvieno fizinio ar juridinio asmens teisė Parlamentui teikti peticijas, kurias nagrinėja nuolatinis Peticijų komitetas. Galiausiai Parlamentas taip pat pasinaudojo savo įgaliojimais paskirti Europos ombudsmeną, kuriam galima pateikti skundus dėl netinkamo administravimo ES institucijų ar įstaigų, išskyrus Teisingumo Teismą, veikloje. Ombudsmenas gali atlikti tyrimus ir turi informuoti atitinkamą instituciją ar įstaigą apie tokius veiksmus, be to, Parlamentui jis turi pateikti ataskaitą dėl tų tyrimų rezultatų.

Būstinė

Parlamento būstinė yra Strasbūre, kur vyksta 12 mėnesinių plenarinių sesijų, įskaitant biudžeto sesiją. Papildomos plenarinės sesijos vyksta Briuselyje, kuriame vyksta ir komitetų posėdžiai. Tačiau Parlamento generalinis sekretoriatas įsikūręs Liuksemburge. Tokia Europos Tarybos forma patvirtinta 1992 m. Lisabonos sutarties protokolu Nr. 6. Šio sprendimo rezultatas yra tas, kad EP nariai, taip pat dalis pareigūnų ir tarnautojų turi važinėti tarp Strasbūro, Briuselio ir Liuksemburgo, o tai brangiai atsieina.

Europos Vadovų Taryba (ES sutarties 15 straipsnis)

Europos Vadovų Taryboje valstybių narių ar vyriausybių vadovai ir Tarybos ir Komisijos pirmininkai susitinka Briuselyje ne rečiau kaip du kartus per šešis mėnesius.

Sudėtis ir funkcijos

Lisabonos sutartimi įsteigta Europos Vadovų Tarybos pirmininko pareigybė. Europos Vadovų Tarybos pirmininkas, priešingai nei pirmininkaujanti valstybė narė, turi ne nacionalinį, o europinį mandatą, galiojantį dvejus su puse metų be pertraukų. Pirmininku skiriamas asmuo turėtų būti išskirtinė asmenybė, renkama kvalifikuota Europos Vadovų Tarybos narių balsų dauguma; jis gali būti perrenkamas dar vienai kadencijai. Pirmininkas yra atsakingas už pasirengimą Europos Vadovų Tarybos posėdžiams ir su jais susijusią tolesnę veiklą, jis taip pat atstovauja ES tarptautiniuose aukščiausiojo lygio susitikimuose užsienio ir saugumo politikos klausimais.

Europos Vadovų Taryba negali priimti teisės aktų. Jos funkcija – nustatyti bendrąsias politines ES veiksmų gaires. Jos rengiamos kaip išvados, kurios pri­imamos bendru sutarimu ir kuriose pateikiami pagrindiniai politiniai sprendimai arba nurodymai ir gairės Tarybai arba Komisijai. Tokias nuostatas Europos Vadovų Taryba yra priėmusi dėl ekonominės ir pinigų sąjungos, Europos pinigų sistemos, Parlamento tiesioginių rinkimų, taip pat keleto stojimų klausimų.

Europos Sąjungos Taryba (ES sutarties 16 straipsnis)

Sudėtis ir pirmininkavimas

Europos Sąjungos Taryba sudaryta iš valstybių narių vyriausybių atstovų. Visos 27 valstybės narės siunčia po vieną atstovą – (paprastai, bet nebūtinai) už svarstomus klausimus atsakingą ministrą ar valstybės sekretorių. Svarbu, kad šie atstovai būtų įgalioti prisiimti įsipareigojimus savo valstybių vyriausybių vardu. Kadangi yra įvairių valstybių narių vyriausybių atstovavimo Taryboje galimybių, tai akivaizdžiai reiškia, kad Taryba neturi nuolatinių narių; Tarybai posėdžiaujant, ji gali būti dešimties skirtingų sudėčių, priklausomai nuo svarstomų temų.

Užsienio reikalų taryba, vadovaudamasi Europos Vadovų Tarybos nubrėžtomis strateginėmis gairėmis, parengia ES išorės veiksmus ir užtikrina, kad ES veiksmai būtų nuoseklūs. Bendrųjų reikalų taryba koordinuoja įvairios sudėties Tarybos veiklą ir kartu su Europos Vadovų Tarybos pirmininku bei Komisija rengia Europos Vadovų Tarybos susitikimus. Paeiliui po šešis mėnesius Tarybai pirmininkauja kiekviena valstybė narė, išskyrus Užsienio reikalų tarybą – jai pirmininkauja Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai. Pirmininkavimo eilės tvarką vienbalsiai nustato Taryba. Pirmininkavimas keičiasi kiekvienų metų sausio 1 d. ir liepos 1 d. (2020 m. – Kroatija, Vokietija; 2021 m. – Portugalija, Slovėnija; 2022 m. – Prancūzija, Čekija; 2023 m. – Švedija, Ispanija). Atsižvelgiant į palyginti dažną kaitą, kiekviena pirmininkaujanti valstybė narė dirba pagal darbo programą, kuri suderinama su kitomis dviem po jos pirmininkausiančiomis valstybėmis narėmis, todėl galioja 18 mėnesių (tai – vadinamasis grupinis pirmininkavimas). Pagrindinis Tarybai pirmininkaujančios valstybės narės uždavinys – koordinuoti Tarybos ir parengiamuosius darbus atliekančių komitetų darbą. Be to, šiai valstybei narei tai svarbu politiškai, nes pirmininkavimas Tarybai pakelia jos vertę pasaulinėje scenoje ir todėl ypač mažesnės valstybės narės gauna galimybę įgyti politinės svarbos šalia „svarbiausių veikėjų“ ir įtvirtinti savo vaidmenį Europos politikoje.

Tarybos darbus rengia daug įvairių parengiamųjų organų (komitetų ir darbo grupių), kuriuos sudaro valstybių narių atstovai. Tarp šių parengiamųjų organų svarbiausias yra Nuolatinių atstovų komitetas (COREPER I ir COREPER II), kuris paprastai posėdžiauja bent kartą per savaitę.

Tarybai padeda Generalinis sekretoriatas, už kurio veiklą yra atsakingas Tarybos paskirtas generalinis sekretorius.

Tarybos būstinė yra Briuselyje.

Užduotys

Taryba tenka penkios pagrindinės užduotys.

• Svarbiausia Tarybos užduotis – teisėkūra, kurią ji vykdo kartu su Parlamentu pagal įprastą teisėkūros procedūrą.
• Tarybai taip pat tenka atsakomybė koordinuoti valstybių narių ekonominę politiką.
• Pagal Europos Vadovų Tarybos nustatytas gaires Taryba plėtoja ES bendrą užsienio ir saugumo politiką.
• Taryba atsako už ES ir ES nepriklausančių šalių arba tarptautinių organizacijų susitarimų sudarymą.
• Remdamasi Komisijos parengtu projektu, Taryba parengia biudžeto projektą; jį vėliau dar turi patvirtinti Parlamentas. Be to, ji yra ta institucija, kuri Parlamentui teikia rekomendaciją suteikti Komisijai biudžeto įvykdymo patvirtinimą, kad būtų galima įgyvendinti biudžeto projektą.

Taryba taip pat skiria Audito rūmų, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto bei Europos regionų komiteto narius.

Svarstymai ir sprendimų priėmimas Taryboje

Per Tarybos svarstymus subalansuojami individualūs valstybių narių ir ES interesai. Nors Taryboje pirmiausia išreiškiami valstybių narių interesai, kartu Tarybos nariai privalo atsižvelgti į bendrus Europos Sąjungos tikslus ir poreikius. Taryba yra ES institucija, o ne tarpvyriausybinė konferencija, todėl jos svarstymuose reikia ieškoti ne mažiausio bendro vardiklio tarp valstybių narių, o optimalaus ES ir valstybių narių interesų subalansavimo.

Taryba diskutuoja ir sprendimus priima tik dėl tų dokumentų ir projektų, kurie parengti 24 oficialiosiomis kalbomis (airių, anglų, bulgarų, čekų, danų, estų, graikų, ispanų, italų, kroatų, latvių, lenkų, lietuvių, maltiečių, olandų, portugalų, prancūzų, rumunų, slovakų, slovėnų, suomių, švedų, vengrų ir vokiečių). Jei svarstomi skubūs klausimai, Taryba gali vienbalsiai nutarti šios taisyklės nesilaikyti. Ši išlyga taip pat taikoma pasiūlymams dėl pakeitimų, kurie pateikiami ir svarstomi posėdžio metu.

Pagal ES sutartis balsuojant Taryboje taikoma daugumos taisyklė – paprastai pakanka kvalifikuotos balsų daugumos (ES sutarties 16 straipsnio 3 dalis). Tik kai kuriose srityse (ypač proceso teisės srityje) užtenka paprastos balsų daugumos, kai kiekvienas tarybos narys turi vieną balsą (esant 27 valstybėms narėms, paprasta balsų dauguma reiškia 14 balsų).

Taikant dvigubos daugumos sistemą kvalifikuota balsų dauguma pasiekiama tada, kai Komisijos pasiūlymą remia bent 55 proc. Tarybos narių, kurių turi būti bent 15, atstovaujančių valstybėms narėms, kurių gyventojai sudaro bent 65 proc. ES gyventojų (ES sutarties 16 straipsnio 4 dalis) (³).

Siekiant užkirsti kelią tam, kad keletas negausiai gyventojų turinčių valstybių narių netrukdytų priimti sprendimo, numatyta, kad blokuojanti mažuma turi būti sudaryta bent iš keturių valstybių narių, atstovaujančių bent 35 proc. ES gyventojų. Sistemą papildo dar vienas mechanizmas: jei sprendimą blokuojanti mažuma nesudaroma, sprendimo priėmimo procedūra gali būti sustabdyta. Tokiu atveju Taryba nepereina prie balsavimo, o tęsia derybas tam tikrą pagrįstą laiką, jei to reikalauja Tarybos nariai, atstovaujantys ne mažiau kaip 75 proc. gyventojų arba ne mažiau kaip 75 proc. valstybių narių skaičiaus, reikalingo sprendimą blokuojančiai mažumai sudaryti.

Sutartyse nustatytas balsavimo vieningumo reikalavimas dėl sprendimų ypač opiose politikos srityse. Tačiau susilaikymas balsuojant neužkerta kelio priimti sprendimą. Vienbalsiai vis dar turi būti priimami sprendimai, susiję su mokesčių sritimi, darbuotojų socialiniu draudimu ir socialine apsauga, siekiant konstatuoti, kad kokia nors valstybė narė pažeidė konstitucinius principus, taip pat sprendimai, kuriais nustatomi bendros užsienio ir saugumo politikos pagrindai ir įgyvendinimas, arba tam tikri policijos bendradarbiavimo ir teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose sprendimai.

Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai (ES sutarties 18 straipsnis)

Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai netapo, kaip planuota projekte dėl Konstitucijos, ES užsienio reikalų ministru, tačiau jo padėtis institucinėje struktūroje gerokai sustiprinta ir išplėsta. Vyriausiasis įgaliotinis susijęs ir su Taryba, kurioje jis pirmininkauja Užsienio reikalų tarybai, ir su Komisija, kurioje jis yra Komisijos pirmininko pavaduotojas, atsakingas už užsienio reikalus. Vyriausiąjį įgaliotinį skiria Europos Vadovų Taryba kvalifikuota balsų dauguma ir gavusi Komisijos pirmininko sutikimą. Jam padeda 2011 m. naujai įkurta Europos išorės veiksmų tarnyba, sudaryta sujungus Tarybos ir Komisijos užsienio politikos tarnybas bei įtraukus nacionalinių diplomatinių tarnybų diplomatus.

Europos Komisija (ES sutarties 17 straipsnis)

Sudėtis

Europos Komisiją sudaro 27 nariai, po vieną iš kiekvienos valstybės narės, t. y. Komisijoje šiuo metu dirba 27 asmenys, einantys įvairias pareigas (ES sutarties 17 straipsnio 4 dalis). ES sutarties 17 straipsnio 5 dalyje numatyta nuo 2014 m. lapkričio 1 d. Komisijos narių skaičių sumažinti iki dviejų trečdalių valstybių narių, tačiau dėl Europos Vadovų Tarybos sprendimo šia nuostata nebuvo pasinaudota.

Komisijai vadovauja pirmininkas, užimantis stiprią poziciją Komisijoje. Jis nebėra tik primus inter pares – jis eina svarbias pareigas, nes nustato gaires, kuriomis Komisija turi vadovautis savo darbe, taip pat priima sprendimus dėl Komisijos vidaus organizacinės struktūros (ES sutarties 17 straipsnio 6 dalies a ir b punktai). Taigi, pirmininkui suteikti įgaliojimai rengti gaires ir jis atsakingas už organizacijos kontrolę. Turėdamas šiuos įgaliojimus, pirmininkas gali užtikrinti, kad Komisijos veikla būtų darni ir efektyvi, taip pat kad būtų laikomasi kolegialumo principo, kuris reiškia, kad sprendimai turi būti priimami kolektyviai (SESV 250 straipsnio pirma pastraipa). Pirmininkas nustato Komisijos kompetenciją ir paskirsto kompetencijos sritis jos nariams. Kompetencijos paskirstymas Komisijos kadencijos laikotarpiu taip pat gali keistis (SESV 248 straipsnis). Pirmininkas skiria vykdomuosius pirmininko pavaduotojus ir kitus pirmininko pavaduotojus, išskyrus Sąjungos vyriausiąjį įgaliotinį bendrai užsienio ir saugumo politikai – dėl šių pareigų jis tuo pat metu eina ir Komisijos pirmininko pavaduotojo pareigas. Be to, aiškiai numatyta, kad Komisijos narys turi atsistatydinti, kai to reikalauja pirmininkas (ES sutarties 17 straipsnio 6 dalies antra pastraipa). Galiausiai pirmininkas priimtą poziciją pareiškia naudodamasis teise būti išklausytam renkant kitus Komisijos narius ir dalyvaudamas Europos Vadovų Taryboje. Nuo 2019 m. gruodžio mėn. Europos Komisijai pirmą kartą istorijoje vadovauja pirmininkė moteris – Ursula von der Leyen.

Sudarytos šešios pirmininko pavaduotojų vadovaujamos Komisijos narių darbo grupės, kurioms, nepriklausomai nuo kolegialumo principo, pavesta prižiūrėti ir skatinti veiklą, susijusią su šiais pagrindiniais politikos prioritetais:

• Europos žaliasis kursas; atsakingas vykdomasis pirmininko pavaduotojas Fransas Timmermansas;
• prie skaitmeninio amžiaus prisitaikiusi Europa; atsakinga vykdomoji pirmininko pavaduotoja Margrethe Vestager;
• žmonėms tarnaujanti ekonomika; atsakingas vykdomasis pirmininko pavaduotojas Valdis Dombrovskis;
• pasaulyje stipresnė Europa; atsakingas Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai Josepas Borellis Fontellesas;
• europinės gyvensenos propagavimas; atsakingas pirmininko pavaduotojas Margaritis Schinas;
• naujas postūmis Europos demokratijai; atsakinga pirmininko pavaduotoja Věra Jourová.

Komisijos pirmininkas ir nariai skiriami penkerių metų kadencijai, taikant investitūros procedūrą. Ši procedūra Lisabonos sutartimi buvo iš naujo nustatyta ES sutarties 17 straipsnio 7 dalyje. Tai yra kelių etapų procedūra. Visų pirma skiriamas pirmininkas, tada renkami asmenys, kurie bus skiriami Komisijos nariais. Trečiame etape oficialiai skiriamas Komisijos pirmininkas, Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai ir kiti Komisijos nariai.

Po atitinkamų konsultacijų Europos Vadovų Taryba kvalifikuota balsų dauguma pasiūlo Europos Parlamentui kandidatą eiti Komisijos pirmininko pareigas. Renkantis kandidatą į pirmininko postą, turi būti atsižvelgta į Europos Parlamento rinkimų rezultatus. Šiuo nauju reikalavimu siekiama, kad Komisija būtų labiau politizuota. Galiausiai tai reiškia, kad daugumą Parlamente sudarančios frakcijos atlieka svarbų vaidmenį skiriant pirmininką.

Išrinkus pirmininką, Europos Vadovų Taryba bendru sutarimu (ES sutarties 15 straipsnio 4 dalis) priima remiantis valstybių narių pasiūlymais sudarytą kitų asmenų, kuriuos ji ketina skirti Komisijos nariais, sąrašą. Šiuo tikslu šiuos asmenis reikėtų rinktis atsižvelgiant į jų bendrą kompetenciją ir įsipareigojimus Europai, taip pat jie turėtų būti visiškai nepriklausomi vykdydami savo pareigas. Skiriant ES vyriausiąjį įgaliotinį užsienio reikalams ir saugumo politikai užtenka kvalifikuotos balsų daugumos Europos Vadovų Taryboje (ES sutarties 18 straipsnio 1 dalis). Europos Vadovų Tarybai ir išrinktajam Komisijos pirmininkui reikia susitarti dėl kandidatų. Skiriant vyriausiąjį įgaliotinį yra netgi reikalaujama gauti aiškų paskirtojo Komisijos pirmininko pritarimą. Išrinktajam Komisijos pirmininkui vetuojant negali būti skiriami kiti Komisijos nariai.

Išrinkus pirmininką ir paskyrus Sąjungos vyriausiąjį įgaliotinį užsienio reikalams ir saugumo politikai bei kitus Komisijos narius, dėl kolegijos patvirtinimo balsuoja Parlamentas. Tačiau pirmiausia paskirtieji Komisijos nariai turi atsakyti į EP narių klausimus klausymo metu. Klausimai paprastai yra susiję su temomis, kurios priskiriamos numatomai atsakomybės sričiai ir su asmeniniu požiūriu į ES ateitį. Gavus Parlamento sutikimą, kuriam užtenka paprastos balsų daugumos, Komisijos pirmininkas ir kiti nariai skiriami Europos Vadovų Tarybos kvalifikuota balsų dauguma. Komisija pradeda eiti savo pareigas vos tik paskiriami jos nariai.

Europos Komisijos būstinė yra Briuselyje.

Užduotys

Pirmiausia Komisija yra ES politikos varomoji jėga. Joje prasideda bet kokia Europos Sąjungos veikla, nes ji yra ta institucija, kuri privalo teikti Tarybai pasiūlymus dėl ES teisės aktų (vadinamoji Komisijos iniciatyvos teisė). Komisija negali imtis veiksmų savo nuožiūra. Ji privalo jų imtis, jei tai reikalinga atsižvelgiant į ES interesus. Parlamentas (SESV 225 straipsnis), Taryba (SESV 241 straipsnis) ir ES piliečių grupė, veikdama piliečių iniciatyvos vardu (ES sutarties 11 straipsnio 4 dalis), taip pat gali paraginti Komisiją parengti pasiūlymą. Komisija turi pirminius teisėkūros įgaliojimus tik tam tikrose srityse (pvz., ES biudžeto, struktūrinių fondų, kovos su diskriminacija mokesčių srityje priemonių, finansavimo teikimo, apsaugos išlygų srityse). Tačiau daug platesni yra Komisijai Parlamento ir Tarybos suteikti įgaliojimai įgyvendinti ES teisės aktus (SESV 290 straipsnis).

Be to, Komisija yra sutarčių, tad ir ES teisės, sergėtoja. Ji prižiūri, kaip valstybės narės taiko ir įgyvendina pirminę ir antrinę ES teisę, jei ES teisė pažeidžiama, pradeda pažeidimo nagrinėjimo procedūrą (SESV 258 straipsnis) ir prireikus kreipiasi į Teisingumo Teismą. Komisija įsikiša ir tuo atveju, jei ES teisę, ypač konkurencijos teisę, pažeidžia fiziniai ar juridiniai asmenys, ir skiria nemažas sankcijas. Per pastaruosius kelerius metus pastangos užkirsti kelią piktnaudžiavimui ES teisės aktais tapo viena iš svarbiausių Komisijos darbo dalimi.

Glaudžiai su sergėtojos vaidmeniu susijusi Komisijos užduotis ginti ES interesus. Iš esmės Komisija negali turėti jokių kitų interesų, tik Europos Sąjungos. Ji nuolat turi stengtis dažnai sunkiose derybose su Taryba reikšti ES interesus ir ieškoti kompromisų, kuriais į šiuos interesus būtų atsižvelgiama. Dažnai kartu jai tenka ir tarpininkės tarp valstybių narių vaidmuo, kuriam dėl savo neutralumo ji ypač tinkama ir kompetentinga.

Galiausiai, Komisija, nors ir ribotu mastu, yra vykdomoji institucija. Ypač tai pasakytina apie konkurencijos teisės sritį, kurioje Komisija veikia kaip visiškai įprasta administracinė institucija. Ji tikrina faktus, suteikia leidimus ar patvirtina draudimus ir prireikus priima sprendimus dėl sankcijų. Panašiai tokie pat platūs Komisijos įgaliojimai struktūrinių fondų ir ES biudžeto srityse. Tačiau paprastai pačios valstybės narės turi rūpintis ES teisės aktų taikymu konkrečiais atvejais. Šio ES sutartyse pasirinkto sprendimo pranašumas yra tas, kad piliečiai priartinami prie to, kas jiems vis dar yra „svetima“ ES sistemos tikrovė, pasinaudojant jiems pažįstama jų pačių nacionalinės sistemos forma.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ES sutarties 19 straipsnis)

Bet kokia sistema gali išlikti tik jei jos taisykles prižiūri nepriklausoma institucija. Be to, valstybių sąjungos atveju kyla pavojus, kad, pavedus bendras taisykles prižiūrėti nacionaliniams teismams, kiekvienoje valstybėje jos bus aiškinamos ir taikomos skirtingai. Todėl vargu, ar ES teisė būtų vienodai taikoma visose valstybėse narėse. Dėl šių priežasčių dar 1952 m., steigiant pirmąją bendriją (EAPB), įsteigtas ir Teisingumo Teismas, vėliau, 1957 m., tapęs ir kitų dviejų bendrijų (EB (EEB) ir Euratomo) teismine institucija. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo būstinė yra Liuksemburge.

Šiandien tai yra ES teisminė institucija. Šiuo metu teisminė veikla vykdoma dviem lygmenimis:

• Teisingumo Teisme, kuris yra aukščiausias ES jurisdikcijos teismas (SESV 253 straipsnis), ir
• Bendrajame Teisme (SESV 254 straipsnis).

2004 m. Taryba, siekdama sumažinti Teisingumo Teismui tenkantį krūvį ir pagerinti teisinę apsaugą ES, prie Bendrojo Teismo įsteigė specializuotą Tarnautojų teismą (žr. SESV 257 straipsnį). Tačiau 2015 m. ES teisės aktų leidėjas nusprendė palaipsniui padidinti Bendrojo Teismo teisėjų skaičių (iki 54 teisėjų 2020 m.) ir perduoti jam Europos Sąjungos tarnautojų teismo kompetenciją. Taigi, 2016 m. rugsėjo 1 d. Tarnautojų teismas buvo panaikintas.

Teisingumo Teismas turi aukščiausią teisminę valdžią visais ES teisės klausimais. Pagrindinis jo uždavinys nusakomas taip: „Jis užtikrina, kad aiškinant ir taikant sutartis būtų laikomasi teisės.“

Trys pagrindinės sritys, kurias apima ši bendra formuluotė:

• ES teisės taikymo kontrolė siekiant įvertinti ES institucijų veiklą joms įgyvendinant sutarčių nuostatas, taip pat ES teisėje nustatytų valstybių narių ir asmenų įsipareigojimų vykdymo kontrolė;
• ES teisės aiškinimas;
• ES teisės vystymas.

Šiuos uždavinius Teisingumo Teismas vykdo atlikdamas ir teisinių konsultacijų funkciją, ir teisminę funkciją. Teisines konsultacijas jis teikia rengdamas privalomas nuomones dėl sutarčių, kurias ES ketina sudaryti su ES nepriklausančiomis šalimis ar tarptautinėmis organizacijomis. Tačiau nepalyginti svarbesnė Teisingumo Teismo, kaip teisminės institucijos, funkcija. Atlikdamas šią funkciją jis vykdo tokius uždavinius, kurie valstybių narių teisės sistemoje pagal jų pobūdį paskirstyti įvairių rūšių teismams. Taigi, Teisingumo Teismas priima sprendimus kaip konstitucinis teismas – ginčuose tarp ES institucijų ir prižiūrėdamas Sąjungos teisėkūros teisėtumą; kaip administracinis teismas – tikrindamas Europos Komisijos arba netiesiogiai valstybių narių institucijų (remiantis ES teise) priimtus administracinius teisės aktus; kaip darbo ginčų ir socialinių reikalų teismas – dėl klausimų, susijusių su laisvu darbuotojų judėjimu ir socialine jų apsauga bei lyčių lygybe profesinėje veikloje; kaip mokestinių bylų teismas – dėl klausimų, susijusių su direktyvų nuostatų galiojimu ir taikymu mokesčių ir muitų teisės srityje ir kaip civilinių bylų teismas – nagrinėdamas ieškinius dėl žalos atlyginimo, aiškindamas nuostatas dėl teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo.

Bendrasis Teismas

Teisingumo Teismui perduodamų bylų skaičius nuosekliai auga ir toliau augs, atsižvelgiant į galimus konfliktus, kurių gali kilti dėl didžiulio kuriant bendrąją rinką priimamų ir į valstybių narių nacionalinę teisę perkeliamų direktyvų skaičiaus. Jau ryškėja ir kiti ginčytini su ES sutartimi susiję klausimai, į kuriuos galutinį atsakymą irgi turės pateikti Teisingumo Teismas. Todėl siekiant sumažinti jam tenkantį krūvį 1988 m. įsteigtas Bendrasis Teismas.

Bendrasis Teismas nėra nauja ES institucija; veikiau tai yra Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sudedamoji dalis. Tačiau jis yra nepriklausomas ir organizaciniu požiūriu atskirtas nuo Teisingumo Teismo. Jis turi savo kanceliariją ir taiko savo darbo tvarką. Kad būtų galima atskirti bylas, Bendrojo Teismo bylos žymimos raide „T“ (Tribunal) (pvz., T-1/20), o Teisingumo Teismo – raide „C“ (Court) (pvz., C-1/20).

Iš pradžių Bendrojo Teismo jurisdikcijai priklausė tik tam tikro pobūdžio ieškiniai, o dabar jo kompetencija yra tokia:

• pirmąja instancija, t. y. teisiškai prižiūrint Teisingumo Teismui, jo jurisdikcijai priklauso nagrinėti kurios nors ES institucijos atžvilgiu fizinių ir juridinių asmenų pareikštus ieškinius dėl panaikinimo ir neveikimo; valstybių narių skundus dėl Tarybos ir (arba) Komisijos veiksmų subsidijų, antidempingo ir įgyvendinimo įgaliojimų srityse; priimti sprendimus pagal bet kurią ES ar jos vardu sudarytos sutarties arbitražinę išlygą ir nagrinėti prieš ES nukreiptus ieškinius dėl žalos atlyginimo;
• be to, numatyta, kad Bendrojo Teismo jurisdikcijai tam tikrose srityse gali būti priskirta priimti prejudicinius sprendimus, tačiau kol kas šia galimybe nė karto nepasinaudota.

Europos Centrinis Bankas (SESV 129 ir 130 straipsniai)

Europos Centrinis Bankas, kurio būstinė yra Frankfurte prie Maino, yra Ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) centras. Jis yra atsakingas už Europos Sąjungos valiutos euro stabilumą ir kontroliuoja apyvartoje esančių pinigų kiekį (SESV 128 straipsnis).

Kad ECB galėtų vykdyti šią užduotį, jo nepriklausomumas užtikrinamas daugybe teisinių nuostatų. Nei ECB, nei valstybės narės centrinis bankas, vykdydami savo įgaliojimus, užduotis ir pareigas, negali priimti ES institucijų, valstybių narių ar kitų įstaigų nurodymų. ES institucijos ir valstybių narių vyriausybės privalo susilaikyti nuo bandymų daryti įtaką ECB (SESV 130 straipsnis).

ECB ir valstybių narių centriniai bankai priklauso Europos centrinių bankų sistemai (SESV 129 straipsnis). Šios sistemos uždavinys – nustatyti ir įgyvendinti ES pinigų politiką; tik ji turi išimtinę teisę duoti leidimą ES išleisti banknotus ir monetas. Taip pat ji valdo oficialiąsias valstybių narių valiutos atsargas ir rūpinasi, kad mokėjimo sistemos veiktų sklandžiai (SESV 127 straipsnio 2 dalis).

Europos Audito Rūmai (SESV 285 ir 286 straipsniai)

Europos Audito Rūmai įsteigti 1975 m. liepos 22 d., o savo veiklą pradėjo 1977 m. spalio mėn. Liuksemburge. Šiuo metu tai yra ES institucija (ES sutarties 13 straipsnis). Juos sudaro 27 nariai – tiek, kiek šiuo yra valstybių narių. Narius šešerių metų kadencijai skiria Taryba, kuri, pasikonsultavusi su Parlamentu, kvalifikuota balsų dauguma patvirtina pagal valstybių narių pateiktus pasiūlymus sudarytą narių sąrašą (SESV 286 straipsnio 2 dalis). Iš savo tarpo jie trejų metų kadencijai išsirenka Audito Rūmų pirmininką; pirmininkas gali būti perrenkamas kitai kadencijai.

Audito Rūmų užduotis – tikrinti, ar visos pajamos gautos ir visos išlaidos patirtos teisėtai ir tvarkingai, taip pat ar finansų valdymas yra patikimas. Svarbiausias Audito Rūmų ginklas yra tai, kad ši institucija gali viešai skelbti savo išvadas. Jo priežiūros veiklos rezultatai pasibaigus kiekvieniems finansiniams metams apibendrinami metiniame pranešime, kuris skelbiamas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje – taip į juos atkreipiamas visuomenės dėmesys. Be to, Audito Rūmai gali bet kuriuo metu parengti specialiąsias ataskaitas konkrečiais finansų valdymo klausimais, jos taip pat skelbiamos Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

Patariamieji organai

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (SESV 301 straipsnis)

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto (EESRK) tikslas – užtikrinti, kad ES institucijų lygmeniu būtų atstovaujama įvairioms ekonominėms ir socialinėms grupėms, ypač darbdaviams ir darbuotojams, ūkininkams, vežėjams, prekybininkams, amatininkams, laisvųjų profesijų atstovams ir mažųjų ir vidutinių įmonių vadovams. Šis komitetas taip pat suteikia galimybę vartotojams, aplinkosaugos grupėms ir asociacijoms susitikti ir aptarti įvairius klausimus.

Komitetą gali sudaryti ne daugiau kaip 350 narių (šiuo metų jų yra 326) iš organizacijų, geriausiai reprezentuojančių valstybes nares. Komiteto narius penkeriems metams skiria Taryba, kuri patvirtina pagal kiekvienos valstybės narės pateiktus pasiūlymus sudarytą narių sąrašą.

Komiteto narių skaičiaus paskirstymas pagal šalis:
Vokietija, Prancūzija, Italija	24
Ispanija, Lenkija	21
Rumunija	15
Belgija, Bulgarija, Čekija, Graikija, Vengrija, Nyderlandai, Austrija, Portugalija, Švedija	12
Danija, Airija, Kroatija, Lietuva, Slovakija, Suomija	9
Latvija, Slovėnija	7
Estija	6
Kipras, Liuksemburgas, Мalta	5

Patarėjai suskirstyti į tris grupes (darbdaviai, darbuotojai ir pilietinės visuomenės atstovai). Nuomones, dėl kurių turi būti nuspręsta plenarinių posėdžių metu, rengia „profesinės grupės“. Be to, komitetas glaudžiai bendradarbiauja su parlamentiniais komitetais ir Europos Parlamento specialiosiomis grupėmis.

Komitetas tam tikrais atvejais gali būti išklausytas teisėkūros procedūros metu. Be to, jis teikia nuomones savo iniciatyva. Komiteto nuomonėse išreiškiama kartais labai skirtingų pradinių pozicijų sintezė. Tarybai ir Komisijai šios nuomonės labai naudingos, nes iš jų matyti, kokių pakeitimų nori tos grupės, kurioms konkrečiai skirtas tam tikras pasiūlymas.

EESRK būstinė yra Briuselyje.

Europos regionų komitetas (SESV 305 straipsnis)

ES sutartimi (Mastrichto sutartimi), be jau veikusio EESRK, įsteigtas dar vienas patariamasis organas – Europos regionų komitetas. Šis komitetas, kaip ir EESRK, taip pat nėra ES institucija tiesiogine šio žodžio prasme, nes jis atlieka tik patariamąją funkciją. Jam, priešingai nei visateisėms ES institucijoms (Parlamentui, Europos Vadovų Tarybai, Tarybai, Komisijai, Teisingumo Teismui, ECB, Audito Rūmams), nereikia priimti teisiškai privalomų sprendimų.

Kaip ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto, Regionų komiteto narių skaičius negali viršyti 350 (šiuo metu jų yra 329). Jį sudaro valstybių narių regioninių ir vietos valdžios institucijų atstovai, kuriems, remiantis tų atstovaujamų institucijų rinkimų rezultatais, turi būti suteikti atitinkami įgaliojimai arba kurie turi būti joms politiškai atskaitingi.

Komiteto narių skaičiaus paskirstymas pagal šalis:
Vokietija, Prancūzija, Italija	24
Lenkija, Ispanija	21
Rumunija	15
Belgija, Bulgarija, Čekija, Graikija, Vengrija, Nyderlandai, Austrija, Portugalija, Švedija	12
Danija, Airija, Kroatija, Lietuva, Slovakija, Suomija	9
Estija, Latvija, Slovėnija	7
Kipras, Liuksemburgas	6
Мalta	5

Kai kuriais nustatytais atvejais Taryba arba Komisija privalo konsultuotis („privalomoji konsultacija“), kaip antai šiose srityse: švietimo; kultūros; visuomenės sveikatos; transeuropinių tinklų; transporto, telekomunikacijų ir energetikos infrastruktūros; ekonominės ir socialinės sanglaudos; užimtumo politikos ir socialinių teisės aktų leidybos. Tačiau net ir nesant teisinės pareigos, Taryba nuolat konsultuojasi su Europos regionų komitetu dėl labai įvairių teisės aktų projektų (rengiamos neprivalomos konsultacijos).

Europos regionų komiteto būstinė yra Briuselyje.

Europos investicijų bankas (ES sutarties 308 straipsnis)

ES finansinė institucija, kuria siekiama „prisidėti prie darnios ir stabilios plėtros“, yra Europos investicijų bankas, kurio būstinė yra Liuksemburge. Šis bankas teikia paskolas ir garantijas visuose ekonomikos sektoriuose, ypač menkiau išsivysčiusių regionų plėtrai skatinti, įmonėms modernizuoti ar pertvarkyti ir naujoms darbo vietoms kurti, taip pat kelioms valstybėms narėms svarbiems projektams finansuoti.

EUROPOS SĄJUNGOS TEISINĖ TVARKA

Pirmiau aprašyta ES konstitucija ir ypač jos pagrindinės vertybės šiuo metu vis dar labai abstrakčios ir dar turi būti sukonkretintos ES teisės aktais. Todėl ES yra dvigubas teisės fenomenas: ji yra teisės kūrinys ir teise grindžiama sąjunga.

Europos Sąjunga kaip teisės kūrinys ir teise grindžiama sąjunga

Visiškai naujas ES aspektas, kuriuo ji skiriasi nuo ankstesnių bandymų suvienyti Europą, yra tai, kad ES naudojama ne jėga ar prievarta, o teisės galia. Perspektyvą išlikti turi tik vienybė, pasiekta laisvu susitarimu, – vienybė, kuri pagrįsta tokiomis esminėmis vertybėmis kaip laisvė ir lygybė ir kurią saugo ir užtikrina teisės sistema. Šia įžvalga grindžiamos sutartys, kuriomis remiantis buvo kuriama Europos Sąjunga.

Tačiau ES yra ne tik teisės kūrinys – ji siekia savo tikslų taip pat tik teisės priemonėmis. Tai yra teise grindžiama sąjunga. Bendras ekonominis ir socialinis valstybių narių tautų gyvenimas reguliuojamas ne grasinant jėga, bet Sąjungos teise. Tai yra institucinės sistemos pagrindas. Remiantis Sąjungos teise nustatyta ES institucijų sprendimų priėmimo procedūra ir reglamentuojamas jų tarpusavio santykis. Remiantis teise, nustatytos priemonės – reglamentai, direktyvos ir sprendimai, – kuriomis institucijos įgyvendina valstybėms narėms ir jų piliečiams privalomas teisines priemones. Taip kiekvienas asmuo tampa ES dalyviu. ES teisinė tvarka vis labiau tiesiogiai veikia kasdienį mūsų gyvenimą. Laikantis tokios teisinės tvarkos, suteikiamos teisės ir nustatomos pareigos, tad, kaip savo valstybės ir ES piliečiai, turime paklusti skirtingo laipsnio teisinei tvarkai – panašiai kaip federacinėse valstybėse. Kaip bet kokia kita teisinė tvarka, ES teisinė tvarka – tai savarankiška teisinės apsaugos siekiant pasinaudoti ES teise ir užtikrinti jos vykdymą sistema. ES teisėje taip pat apibrėžtas ES ir valstybių narių santykis. Valstybės narės privalo imtis visų tinkamų priemonių, kad įvykdytų pagal sutartis ar dėl veiksmų, kurių imasi ES institucijos, atsirandančius įsipareigojimus. Jos privalo padėti įgyvendinti ES užduotis ir nesiimti jokių veiksmų, kuriais gali būti trukdoma siekti sutartyse iškeltų tikslų. Valstybės narės atsakingos ES piliečiams už bet kokią žalą, atsiradusią dėl ES teisės pažeidimo.

Europos Sąjungos teisės šaltiniai

Sąvoka „teisės šaltinis“ turi dvi reikšmes. Pirmine šio žodžio reikšme apibūdinama teisės atsiradimo priežastis, t. y. motyvacija sukurti teisę. Šia prasme ES teisės šaltinis yra siekis išsaugoti taiką ir sukurti geresnę Europą labiau susiejant ekonominius interesus; tai yra du esminiai aspektai, dėl kurių ES apskritai egzistuoja. Juridinėje vartosenoje sąvoka „teisės šaltinis“ reiškia teisės kilmę ir įtvirtinimą.

Europos Sąjungos steigiamosios sutartys kaip pirminis ES teisės šaltinis

Šiuo atžvilgiu pirmasis ES teisės šaltinis yra ES steigiamosios sutartys, įskaitant jų priedus, priedėlius ir protokolus ir vėlesnius papildymus bei pakeitimus. Šiose steigiamosiose sutartyse, taip pat teisės aktuose, kuriais jos iš dalies pakeičiamos ir papildomos (visų pirma Mastrichto, Amsterdamo, Nicos ir Lisabonos sutartyse), bei įvairiose stojimo sutartyse išdėstytos esminės nuostatos dėl ES tikslų, struktūros ir darbo bei tam tikros ekonominės teisės nuostatos. Tas pats pasakytina ir apie Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją, kuri, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, tapo teisiškai sutartims prilygintu dokumentu (ES sutarties 6 straipsnio 1 dalis). Taigi, nustatytos konstitucinės bendrosios ES egzistavimo sąlygos, kurias turi sukonkretinti ES institucijos, atsižvelgdamos į Sąjungos interesus. Tuo tikslu joms suteikti teisės aktų leidybos ir administravimo įgaliojimai. Šios sutartys, kaip tiesiogiai pačių valstybių narių sukurtos teisinės priemonės, juridinėje vartosenoje vadinamos pirmine ES teise.

Sąjungos teisės šaltiniai: 1) pirminės teisės aktai, pavyzdžiui, ES sutartys, Pagrindinių teisių chartija ir bendrieji (konstitucinės) teisės principai; 2) ES tarptautinės sutartys; 3) antrinės teisės aktai, pavyzdžiui, teisėkūros procedūra priimami aktai (reglamentai, direktyvos, sprendimai), ne teisėkūros procedūra priimami aktai (paprasti teisės aktai, deleguotieji aktai, įgyvendinimo aktai), neprivalomi teisės aktai (rekomendacijos ir nuomonės) ir aktai, kurie nėra teisės aktai (tarpinstituciniai susitarimai, rezoliucijos, deklaracijos ir veiksmų programos); 4) bendrieji teisės principai; 5) valstybių narių konvencijos, pavyzdžiui, Taryboje posėdžiavusių valstybių narių vyriausybių atstovų tarptautiniai susitarimai ir sprendimai.

Europos Sąjungos teisinės priemonės kaip antrinė ES teisė

Teisė, sukurta ES institucijoms vykdant joms suteiktus įgaliojimus, vadinama antrine teise; tai yra antrasis svarbus ES teisės šaltinis.

Ją sudaro teisėkūros procedūra priimti aktai, ne teisėkūros procedūra priimti aktai (paprastos teisinės priemonės, deleguotieji teisės aktai, įgyvendinimo aktai), neprivalomos priemonės (nuomonės, rekomendacijos), taip pat kiti dokumentai, kurie nėra teisės aktai (pvz., tarpinstituciniai susitarimai, rezoliucijos, deklaracijos, veiksmų programos). Teisėkūros procedūra priimti aktai (SESV 289 straipsnis) – tai tokie teisės aktai, kurie priimti pagal įprastą ar specialią teisėkūros procedūrą. Deleguotieji aktai (SESV 290 straipsnis) – tai ne teisėkūros procedūra priimti, tačiau bendro ir privalomo pobūdžio teisės aktai, kuriais gali būti papildomos ar iš dalies keičiamos tam tikros neesminės teisėkūros procedūra priimto akto nuostatos. Juos priima Komisija, kai jai tam aiškiai suteikiamas įgaliojimas teisėkūros procedūra priimtame teisės akte. Kai teisiškai privalomiems ES teisės aktams įgyvendinti turi būti nustatomos vienodos sąlygos, tai daroma atitinkamais įgyvendinimo aktais, kuriuos dažniausiai priima Komisija, o tam tikrais išimtiniais atvejais – Taryba (SESV 291 straipsnis). Kaip neprivalomas priemones Sąjungos institucijos gali priimti rekomendacijas ir nuomones. Galiausiai, esama nemažai „dokumentų, kurie nėra teisės aktai“, kuriais ES institucijoms suteikiama galimybė pateikti neįpareigojančias pastabas ar pareiškimus arba kuriais reglamentuojama ES ar jos institucijų vidaus tvarka, kaip antai bendru sutarimu nustatomos taisyklės, tarpinstituciniai susitarimai ar institucijų darbo tvarkos taisyklės.

Šie teisėkūros ir ne teisėkūros procedūra priimti teisės aktai gali būti labai įvairių formų. Svarbiausios iš jų išvardytos ir apibrėžtos SESV 288 straipsnyje. Privalomi teisės aktai yra reglamentai, direktyvos ir sprendimai. Neprivalomi teisės aktai šiame sąraše yra rekomendacijos ir nuomonės. Tačiau šis aktų sąrašas nėra baigtinis. Yra daug kitų teisės aktų, kurie neatitinka jokios konkrečios kategorijos. Jiems priskiriamos rezoliucijos, deklaracijos, veiksmų programos, taip pat baltosios ir žaliosios knygos. Šie įvairūs aktai labai skiriasi vieni nuo kitų savo priėmimo procedūra, teisiniu poveikiu ir adresatais, kuriems jie yra skirti; šie skirtumai bus išsamiau aptarti skirsnyje „Europos Sąjungos veikimo priemonės“.

Antrinė ES teisė kuriama laipsniškai. Ji įkvepia gyvybės pirminei teisei, kurią sudaro ES sutartys; remiantis ja laipsniškai kuriama ir tobulinama Europos teisinė tvarka.

Europos Sąjungos tarptautiniai susitarimai

Trečiasis ES teisės šaltinis susijęs su ES vaidmeniu tarptautiniu lyg­meniu. Kaip vienas iš svarbiausių pasaulio regionų, Europa negali apsiriboti tik savo vidaus reikalų tvarkymu; ji turi rūpintis savo ekonominiais, socialiniais ir politiniais ryšiais su išoriniu pasauliu. Šiuo tikslu ES sudaro tarptautinius susitarimus su ES nepriklausančiomis šalimis („trečiosiomis šalimis“) ir kitomis tarptautinėmis organizacijomis. Visų pirma paminėtini toliau nurodyti tarptautiniai susitarimai.

Asociacijos susitarimai

Asociacija gerokai viršija grynai prekybos politikos reglamentavimą ir apima glaudų ekonominį bendradarbiavimą numatant įvairiapusę ES finansinę paramą atitinkamai šaliai (SESV 217 straipsnis). Reikėtų skirti toliau nurodytas tris asociacijos susitarimų rūšis.

Susitarimai siekiant išlaikyti ypatingą kai kurių valstybių narių ryšį su ES nepriklausančiomis šalimis

Sukurti asociacijos priemonę visų pirma paskatino ne Europoje esančios šalys ir teritorijos, kurios su Danija, Prancūzija, Nyderlandais ir Jungtine Karalyste palaikė ypač glaudžius ekonominius ryšius kaip buvusios jų kolonijos. ES įvedus bendrąjį išorės muitų tarifą, būtų buvusi smarkiai sutrikdyta prekyba su šiomis teritorijomis, todėl reikėjo specialiųjų susitarimų. Šių šalių ir teritorijų asociacijos tikslas – skatinti jų ekonominę ir socialinę plėtrą, taip pat užmegzti glaudžius jų ekonominius ryšius su visa ES (SESV 198 straipsnis). Taigi, sudaryta daug įvairių lengvatinių susitarimų, pagal kuriuos iš šių šalių ir teritorijų įvežamoms prekėms taikomas lengvatinis ar netaikomas joks muitų tarifas. ES finansinė ir techninė pagalba teikiama per Europos plėtros fondą. Praktiškai neabejotinai svarbiausias yra ES ir AKR partnerystės susitarimas tarp ES ir 70 Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo (AKR) vandenyno šalių. Šiuo metu šis susitarimas pakeičiamas regioniniais ekonominės partnerystės susitarimais, kuriais AKR šalims laipsniškai suteikiama laisva prieiga prie Europos vidaus rinkos.

Susitarimai rengiantis galimam stojimui į Europos Sąjungą arba sudaryti muitų sąjungą

Asociacijos susitarimai taip pat naudojami rengiantis galimam šalių stojimui į ES. Toks susitarimas yra lyg parengiamasis etapas, kuriame paraišką pateikusi valstybė gali imtis veiksmų, kad jos ekonomika priartėtų prie ES ekonomikos. Ši strategija šiuo metu taikoma Vakarų Balkanų šalims (Bosnijai ir Hercegovinai, Kosovui, Juodkalnijai, Serbijai). Šiuo atveju stojimo procesą papildo išplėstinis stabilizacijos ir asociacijos procesas (SAP), kuris yra bendras Vakarų Balkanų šalių pažangos iki pat jų įstojimo į ES pagrindas. SAP siekiama trijų tikslų: 1) stabilizuoti rinką ir greitai pereiti prie veikiančios rinkos ekonomikos; 2) skatinti regioninį bendradarbiavimą; 3) narystės ES per­spektyvos. SAP grindžiamas progresyvia partneryste, kurią plėtojant ES siūlo prekybos lengvatas, ekonominę bei finansinę paramą ir užmegzti sutartinius santykius stabilizacijos ir asociacijos susitarimų forma. Kiekviena valstybė turi imtis konkrečių žingsnių pagal stabilizacijos ir asociacijos procesą, kad atitiktų galimos narystės reikalavimus. Vakarų Balkanų šalių pažanga siekiant galimos narystės ES vertinama rengiant metines ataskaitas.

Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimas

EEE susitarimu (likusioms) Europos laisvosios prekybos asociacijos narėmis esančioms valstybėms (Islandijai, Lichtenšteinui ir Norvegijai) suteikta galimybė prisijungti prie ES vidaus rinkos, o įpareigojus jas perimti beveik du trečdalius ES teisės aktų sukurtas tvirtas pagrindas šioms šalims vėliau įstoti į ES. Europos ekonominėje erdvėje, remiantis esama pirmine ir antrine ES teise (acquis communautaire), turi būti užtikrintas laisvas prekių, asmenų ir kapitalo judėjimas ir laisvė teikti paslaugas, taip pat nustatytos vienodos konkurencijos ir valstybės pagalbos taisyklės ir užtikrintas glaudesnis bendradarbiavimas horizontaliosios politikos ir susijusiose politikos srityse (aplinkos, mokslinių tyrimų ir plėtros, švietimo).

Bendradarbiavimo susitarimai

Bendradarbiavimo susitarimų tikslai ne tokie platūs kaip asociacijos susitarimų – jie nukreipti tik į intensyvų ekonominį bendradarbiavimą. Tokius susitarimus ES yra sudariusi, pavyzdžiui, su Magribo šalimis (Alžyru, Maroku ir Tunisu), Mašreko valstybėmis (Egiptu, Jordanija, Libanu ir Sirija) ir Izraeliu.

Prekybos susitarimai

ES taip pat yra sudariusi daug prekybos susitarimų su atskiromis ES nepriklausančiomis šalimis ar jų grupėmis arba tarptautinėse prekybos organizacijose, susijusiose su muitų ir prekybos politika. Svarbiausi tarptautiniai prekybos susitarimai yra Pasaulio prekybos organizacijos steigimo sutartis ir pagal ją sudaryti daugiašaliai prekybos susitarimai, visų pirma 1994 m. Bendrasis susitarimas dėl muitų tarifų ir prekybos; Antidempingo ir subsidijų kodeksas; Bendrasis susitarimas dėl prekybos paslaugomis; Sutartis dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba, ir Susitarimas dėl ginčų sprendimo taisyklių ir tvarkos. Tačiau dvišalių laisvosios prekybos susitarimų sudaroma vis daugiau nei daugiašalių susitarimų. Kadangi labai sudėtinga net ir, pavyzdžiui, Pasaulio prekybos organizacijai sudaryti prekybos liberalizavimo susitarimus, visos didžiosios prekybos šalys, įskaitant ES, nuėjo dvišalių laisvosios prekybos susitarimų keliu. Naujausi pavyzdžiai yra sėkmingai užbaigtos prekybos derybos su Kanada, Čile Japonija, Meksika, Singapūru, Pietų Korėja, Vietnamu ir MERCOSUR šalimis (Argentina, Brazilija, Paragvajumi ir Urugvajumi) bei Naująja Zelandija, be to, sudarytas partnerystės susitarimas tarp ES ir Afrikos, Karibų ir Ramiojo vandenyno valstybių organizacijos (AKRVO, anksčiau – AKR šalys). Toliau vyksta ir kitos prekybos derybos, visų pirma su Australija, Indija ir Indonezija.

Nerašytinės teisės šaltiniai

Bendra pirmiau išvardytų ES teisės šaltinių savybė yra ta, kad jie yra rašytinės teisės šaltiniai. Tačiau, kaip ir visos kitos teisės sistemos, ES teisinė tvarka negali būti sudaryti tik iš rašytinių normų – kiekvienoje teisinėje tvarkoje yra spragų, kurias reikia užpildyti nerašytine teise.

Bendrieji teisės principai

Nerašytiniai ES teisės šaltiniai yra bendrieji teisės principai. Tai yra normos, kuriomis išreiškiama elementari teisės ir teisingumo samprata, kuria turi būti grindžiama bet kuri teisės sistema. Rašytine ES teise dažniausiai reglamentuojami tik ekonominiai ir socialiniai klausimai ir joje galima nustatyti tik dalį tokių normų, tad bendrieji teisės principai yra vienas iš svarbiausių ES teisės šaltinių. Jie suteikia galimybę užpildyti spragas ir pagal teisingumo principą išspręsti galiojančių teisės aktų aiškinimo klausimus.

Teisės principai yra taikomi taikant teisės nuostatas, ypač priimant sprendimus Teisingumo Teisme, kuris užtikrina, „kad aiškinant ir taikant Sutartį būtų laikomasi teisės“. Atspirties taškas nustatant bendruosius teisės principus pirmiausia yra bendri valstybių narių teisinės tvarkos principai. Jie sudaro pagrindą, kuriuo remiantis galima kurti problemai spręsti reikalingas ES taisykles.

Šiems bendriesiems teisiniams principams priklauso ne tik konstitucinės teisės principai, kaip antai ES teisės nepriklausomumas, tiesioginis taikymas ir viršenybė, bet ir pagrindinių teisių užtikrinimas (išskyrus Lenkiją, kuri atsisakė taikyti Pagrindinių teisių chartiją), proporcingumo principas (kuris ES sutarties 5 straipsnio 4 dalyje iš tikrųjų įgijo teigiamos teisinės nuostatos formą), teisėtų lūkesčių apsauga, teisė būti išklausytam arba valstybių narių atsakomybės už ES teisės pažeidimus principas.

Paprotinė teisė

Nerašytinei ES teisei priklauso ir paprotinė teisė; tai yra teisė, atsiradusi dėl tam tikrų normų laikymosi ir teisinio įsitikinimo. Ja papildoma ar iš dalies keičiama pirminė ar antrinė teisė. Galimybė, kad gali egzistuoti ES paprotinė teisė, iš principo pripažįstama, tačiau realios galimybės ją įtvirtinti ES teisėje labai ribotos. Pirmoji kliūtis kyla dėl specialios sutarčių pakeitimo procedūros buvimo (ES sutarties 48 straipsnis). Nors dėl to paprotinės teisės formavimuisi kelias visiškai neužkertamas, sugriežtinami reikalavimai įrodyti, kad atitinkamų teisės normų laikytasi ilgą laiką ir kad esama atitinkamo teisinio įsitikinimo. Kita kliūtis įsitvirtinti paprotinei teisei ES institucijose yra tai, kad bet kokio ES institucijos veiksmo pagrįstumas kyla tik iš sutarčių, o ne iš jų pačių faktinio veikimo ar ketinimo sukurti teisinius santykius. Iš to aiškėja, kad paprotinė teisė, kaip sutarčių teisė, jokiu būdu negali kilti iš ES institucijų, o visais atvejais tik iš valstybių narių pirmiau minėtomis griežtomis sąlygomis. Tiesa, aiškinant ES institucijų sukurtas teisines nuostatas, galima pasitelkti šių institucijų procedūras ir teisinius įsitikinimus, taip, atsižvelgiant į aplinkybes, iš dalies pakeičiant atitinkamo teisės akto teisinę ir faktinę taikymo apimtį, tačiau ir tokiu atveju reikia atsižvelgti į pirmine ES teise nustatytas sąlygas ir ribas.

ES valstybių narių susitarimai

Paskutinis ES teisės šaltinis yra valstybių narių susitarimai. Viena vertus, jie gali būti sudaromi siekiant išspręsti klausimus, kurie glaudžiai susiję su ES veikla, bet dėl kurių ES institucijoms nesuteikta kompetencija (pvz., 2012 m. Sutartis dėl stabilumo, koordinavimo ir valdysenos ekonominėje ir pinigų sąjungoje, dar vadinama fiskaliniu susitarimu, sudaryta be Čekijos). Kita vertus, valstybės narės taip pat sudaro plataus masto tarptautinius susitarimus (sutartis ir konvencijas), kuriais visų pirma siekiama pašalinti teritorijos atžvilgiu apribotų susitarimų trūkumus ir sukurti visoje ES vienodai taikomas teisės nuostatas. Tai svarbu visų pirma tarptautinės privatinės teisės srityje (pvz., 1980 m. Konvencija dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės).

Europos Sąjungos veikimo priemonės

Norint įgyvendinti ES užsibrėžtus tikslus, ES institucijos turi imtis veiksmų, kurie padėtų visoje Europos Sąjungoje suvienodinti valstybėse narėse susidariusias skirtingas ekonomines, socialines ir galiausiai aplinkosaugos sąlygas. Todėl ES teisė turi apimti teisinių priemonių rinkinį, kuris taip pat reikalingas ir turi būti prieinamas valstybių institucijoms, kad jos galėtų vykdyti savo nacionalines užduotis.

Regis, logiškiausia būtų naudoti įprastas valstybių narių priimtas priemones, tačiau nuspręsta, kad tokia galimybė neįgyvendinama, nes jos nacionaliniu lygmeniu taiko skirtingus veiksmus, o priimtas vienos valstybės narės modelis veikiausiai neatitiktų visos ES poreikių ir interesų. Todėl, įsteigus EEB, buvo susidurta su sunkia užduotimi sukurti į Bendrijos struktūrą ir užduotis orientuotas veikimo priemones. Pirmiausia kilo klausimas, kokio pobūdžio turi būti teisės aktai ir kokį jie turi daryti poveikį, nepamirštant to, kad ES institucijos, viena vertus, turėtų pajėgti veiksmingai, t. y. nepriklausydamos nuo valstybių narių geros valios, suvienodinti skirtingas ir nelygias ekonomines, socialines ir galiausiai aplinkosaugos sąlygas valstybėse narėse, visiems ES piliečiams sukuriant kuo geresnes gyvenimo sąlygas; antra vertus, jos neturėtų į nacionalinę teisės sistemą kištis daugiau, negu būtina. Todėl visa ES teisėkūros sistema pagrįsta principu, kad, jei visoms valstybėms narėms būtinas bendras, net ir labai išsamus, reglamentavimas, nacionalinės taisyklės keistinos ES teisės aktais, tačiau jei tokios būtinybės nėra, reikia deramai atsižvelgti į esamą valstybių narių teisinę tvarką.

Pagal šį principą sukurtos tokios veikimo priemonės, kuriomis ES institucijoms leidžiama skirtingu mastu daryti poveikį nacionalinėms teisinėms sistemoms. Radikaliausias veiksmas yra nacionalinių taisyklių pakeitimas ES normomis. Taip pat esama ES normų, kurias taikant ES institucijos poveikį valstybių narių teisės sistemoms daro tik netiesiogiai. Taip pat yra galimybė imtis priemonių prieš apibrėžtą ar nustatytiną adresatą, jei reikia reglamentuoti konkretų atvejį. Pagaliau galimi ir tokie teisės aktai, kuriais nenustatomi jokie privalomi nurodymai valstybėms narėms ar ES piliečiams.

Jei suskirstytume teisines priemones pagal tai, kam jos skirtos ir kokį praktinį poveikį jos turi valstybėms narėms, remiantis SESV 288 straipsniu, ES teisinių priemonių sistema būtų tokia:

Remiantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsniu, ES teisinių priemonių sistemą galima suskirstyti taip, kaip nurodyta toliau. Reglamentai. Jie taikomi visoms valstybėms narėms ir visiems fiziniams bei juridiniams asmenims. Taikomi tiesiogiai, privalomos visos jų dalys. Direktyvos. Jos taikomos visoms arba konkrečioms valstybėms narėms. Jos yra privalomos siekiant nurodyto rezultato ir tiesiogiai taikomos tik specialiomis sąlygomis. Sprendimai (I tipas). Jie skirti visoms arba konkrečioms valstybėms narėms ir konkretiems fiziniams ar juridiniams asmenims. Taikomi tiesiogiai, privalomos visos jų dalys. Sprendimai (II tipas). Jie nėra konkrečiai skirti adresatams, privalomos visos jų dalys. Rekomendacijos. Jos skirtos visoms arba konkrečioms valstybėms narėms, kitoms ES įstaigoms ir pavieniams asmenims. Jos nėra privalomos. Nuomonės. Jos skirtos visoms arba konkrečioms valstybėms narėms, kitoms ES įstaigoms ir neapibrėžtoms adresatų grupėms. Jos nėra privalomos.

Reglamentai kaip Europos Sąjungos įstatymai

Teisės aktai, kuriais ES institucijos gali labiausiai kištis į nacionalines teisės sistemas, yra reglamentai. Jie išsiskiria dviem tarptautinėje teisėje visiškai neįprastomis savybėmis:

• ES pobūdžiu – nepaisant valstybių sienų, jais visoje ES įtvirtinamos tos pačios teisės nuostatos ir visose valstybėse narėse taikomos visos jų nuostatos. Valstybė narė negali taikyti reglamento nuostatų ne visiškai arba rinktis iš jų, atmesdama tas, dėl kurių ji prieštaravo sprendimo priėmimo procedūros metu arba kurios nedera su tam tikrais nacionaliniais jos interesais. Valstybės narės taip pat negali išvengti reglamento nuostatų privalomumo remdamosi nacionalinės teisės nuostatomis ir praktika;
• tiesioginiu taikymu – šių teisės aktų nereikia perkelti į nacionalinę teisę, bet jais ES piliečiams suteikiamos tam tikros teisės arba nustatomi jų įsipareigojimai taip, kaip ir nacionalinės teisės aktais. Valstybės narės, jų valdžios institucijos ir teismai yra tiesiogiai susaistyti ES teisės ir privalo jos laikytis taip pat, kaip ir nacionalinės teisės.

Šių teisės aktų ir nacionalinės teisės įstatymų panašumas akivaizdus. Jeigu juos kartu priima Parlamentas ir Taryba (pagal vadinamąją įprastą teisėkūros procedūrą – apie ją išsamiau skirsnyje „Europos Sąjungos teisėkūros procedūra“), jie vadinami teisėkūros procedūra priimamais aktais. Jei reglamentus priima tik Taryba ar Europos Komisija, taigi, be bendros Parlamento atsakomybės, jie – bent formaliai – turi ne visus pagrindinius skiriamuosius įstatymo požymius.

Direktyvos

Direktyva, be reglamento, yra svarbiausia ES veikimo priemonė. Ja bandoma suderinti du siekius – užtikrinti būtiną ES teisės vienodumą ir atsižvelgti į nacionalinių tradicijų ir struktūrų įvairovę. Todėl svarbiausias direktyvos tikslas yra ne teisės suvienodinimas (tai yra reglamento paskirtis), o teisės nuostatų suderinimas. Teisės nuostatų suderinimu siekiama pašalinti prieštaravimus tarp nacionalinių įstatymų ir kitų teisės aktų arba laipsniškai panaikinti skirtumus, kad materialinės sąlygos valstybėse narėse būtų kuo vienodesnės. Todėl direktyva yra viena iš pagrindinių bendrosios rinkos kūrimo priemonių.

Valstybėms narėms privaloma pasiekti direktyvoje nustatytą tikslą, bet nacionalinės valdžios institucijos gali nuspręsti, kaip įtraukti ES lygmeniu nustatytą tikslą į savo nacionalines teisės sistemas. Tokia teisės akto forma pasirinkta dėl to, kad ji suteikia galimybę mažiau kištis į nacionalines ekonomines ir teisines struktūras. Visų pirma valstybės narės gali, įgyvendindamos ES taisykles, atsižvelgti į ypatingas savo šalies aplinkybes. Direktyvos nuostatos nepradeda galioti vietoj valstybių narių įstatymų – valstybės narės tiesiog įpareigojamos pritaikyti savo nacionalinės teisės aktus pagal ES nuostatas. Dėl to teisėkūros procesas dažniausiai yra dvipakopis.

Pirma, pirmojoje pakopoje direktyvoje ES lygmeniu nustatomas tikslas, kurį per nustatytą laikotarpį privalo pasiekti atitinkami adresatai, t. y. kelios ar visos valstybės narės. ES institucijos šį siektiną tikslą gali taip išsamiai išdėstyti, kad dalykiniu aspektu valstybėms narėms nebelieka veikimo laisvės. Šia galimybe dažniausiai naudojamasi techninių standartų ir aplinkosaugos srityse.

Antra, nacionalinėje pakopoje ES lygmeniu nustatytas tikslas paverčiamas į valstybių narių faktines teisines ar administracines nuostatas. Nors valstybės narės iš esmės gali pasirinkti ES įsipareigojimo perkėlimo į nacionalinę teisę formą ir būdus, bet tai, ar jie atitinka ES teisę, vertinama pagal ES kriterijus. Pagrindinis principas yra tas, kad įgyvendinant direktyvą turi būti sukuriama tokia teisinė padėtis, iš kurios būtų pakankamai aiškiai ir apibrėžtai matyti iš direktyvos nuostatų kylančios teisės ir pareigos, kad ES piliečiai galėtų jas ginti arba išreikšti prieštaravimą dėl jų nacionaliniuose teismuose. Tam dažniausiai reikia priimti privalomas nacionalinės teisės nuostatas arba panaikinti ar iš dalies pakeisti esamas taisykles. Vien administracinių procedūrų nepakanka, nes jas dėl jų pobūdžio savo nuožiūra gali pakeisti atitinkamos valdžios institucijos, be to, jos nepakankamai viešos.

Paprastai Direktyva tiesiogiai nenustatomos ES piliečių teisės ir pareigos – ji skirta tik valstybėms narėms. Piliečių teisės ir pareigos nustatomos tik tomis priemonėmis, kurias įgyvendindamos direktyvą priima valstybių narių valdžios institucijos. ES piliečiams tai neturi reikšmės tol, kol valstybės narės faktiškai vykdo savo įsipareigojimą ES. Tačiau žala ES piliečiams atsiranda tuo atveju, jei direktyvoje nustatytas tikslas jiems naudingas, bet valstybė nepriima jokių jam pasiekti būtinų teisės aktų arba priima netinkamus. Siekiant šiuos trūkumus pašalinti, pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką priimti sprendimai, kad tam tikromis sąlygomis ES piliečiai gali tiesiogiai remtis direktyvos nuostatomis ir pasinaudoti jiems pagal ją priklausančiomis teisėmis bei prireikus ginti jas nacionaliniuose teismuose. Šio tiesioginio poveikio sąlygas Teisingumo Teismas aprašo taip:

• ES piliečių ar įmonių teisės direktyvos nuostatomis turi būti nustatytos pakankamai aiškiai ir tiksliai;
• naudojimasis teise negali būti susietas su jokia sąlyga ar reikalavimu;
• nacionaliniam įstatymų leidėjui negali būti suteikta jokia veikimo laisvė dėl taisyklių, kurias reikia priimti, turinio;
• turi būti pasibaigęs direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę terminas.

Šie Teisingumo Teismo sprendimai dėl tiesioginio direktyvų poveikio iš esmės grindžiami bendra nuomone, kad valstybė narė elgiasi prieštaringai ir neteisėtai, taikydama savo senąją teisę, nors privalėjo ją pritaikyti atsižvelgdama į direktyvos reikalavimus. Tai yra valstybės narės piktnaudžiavimas teisėmis, ir, pripažįstant tiesioginį direktyvos nuostatų poveikį, stengiamasi su tuo kovoti, užtikrinant, kad valstybė narė neturėtų jokios naudos dėl ES teisės nepaisymo. Šia prasme tiesioginis direktyvų poveikis yra pažeidimą padariusiai valstybei narei skiriama sankci­ja. Šiame kontekste svarbu, kad Teisingumo Teismas tą principą taikė tik bylose tarp piliečio ir valstybės narės ir tik tuo atveju, kai direktyva buvo piliečio naudai, o ne jo nenaudai – t. y. tik tais atvejais, kai piliečio padėtis pagal teisės aktą, iš dalies pakeistą direktyva, buvo palankesnė nei pagal seną teisės aktą (vadinamasis vertikalus tiesioginis poveikis).

Tiesioginio direktyvų poveikio asmenų tarpusavio santykiams (vadinamojo horizontalaus tiesioginio poveikio) Teisingumo Teismas, priešingai, nepripažino. Atsižvelgdamas į tiesioginio poveikio baudžiamąjį pobūdį, Teismas nustatė, kad toks poveikis negalimas privačių asmenų santykių atžvilgiu, nes jų negalima laikyti atsakingais už valstybės narės neveikimą. Privatūs asmenys veikiau gali remtis teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principais. Sąjungos piliečiai turi galėti tikėti, kad direktyvos poveikis jiems galimas tik dėl nacionalinių įgyvendinimo priemonių. Tačiau Teisingumo Teismas išdėstė pirminės teisės principą, pagal kurį direktyvos turiniu siekiama sukonkretinti bendrąjį diskriminavimo draudimą, jis taikomas ir privatinės teisės santykiams. Teisingumo Teismo diskriminavimo draudimo formuluotė reiškia, kad, sukonkretinant atitinkamas direktyvas, nacionalinės valdžios institucijos ir ypač nacionaliniai teismai privalo savo kompetencijos ribose užtikrinti teisinę apsaugą, privatiems asmenims taikomą pagal ES teisę, taip pat užtikrinti visišką ES teisės laikymąsi, be to, prireikus jie turi neleisti taikyti jokių šiam principui prieštaraujančių nacionalinės teisės nuostatų. Todėl dėl ES teisės viršenybės atitinkamoje direktyvoje numatytas diskriminacijos draudimas nustelbia tam prieštaraujančią nacionalinę teisę. Teisingumo Teismas nekvestionuoja savo jurisdikcijos nepakankamo horizontalaus direktyvų poveikio klausimu, tačiau faktiškai nagrinėdamas draudimą diskriminuoti visais atvejais, kai direktyvoje yra sukonkretinamas diskriminacijos draudimas, jis prieina prie tos pačios išvados. Tokį sukonkretinimą Teisingumo Teismas pripažino gairių, kurios buvo susijusios su klasikine diskriminacija dėl pilietybės, lyties arba amžiaus, atveju. Atitinkama nuostata turėtų galioti visoms gairėms, kurios buvo priimtos siekiant kovoti su SESV 19 straipsnyje nurodytomis diskriminacijos priežastimis.

Tiesioginis direktyvos poveikis nebūtinai reiškia, kad tam tikra direktyvos nuostata asmeniui suteikiama teisių. Tiksliau tariant, direktyvų nuostatomis sukuriamas toks tiesioginis poveikis, koks yra jų objektyvus teisinis poveikis. Dėl šio poveikio pripažinimo taikomos tokios pačios sąlygos, kaip ir dėl tiesioginio poveikio pripažinimo, tik su vieninteliu ypatumu, kad vietoje aiškiai ir tiksliai apibrėžtos ES piliečio ar įmonės teisės nustatyta aiškiai ir tiksliai apibrėžta valstybių narių pareiga. Tokiu atveju visos valstybių narių institucijos, t. y. įstatymų leidėjas, administracinės įstaigos ir teismai, yra susaistyti direktyvos ir turi automatiškai jos laikytis ir ją taikyti kaip viršenybę turinčią ES teisę. Konkrečiai iš čia kyla pareiga nacionalinę teisę aiškinti pagal direktyvas arba ginčijamai direktyvos nuostatai suteikti taikymo viršenybę prieš jai prieštaraujančią nacionalinę teisę. Be to, valstybių narių atžvilgiu direktyvos turi tam tikrą blokuojamąjį poveikį dar netgi nepasibaigus jų nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę laikotarpiui. Atsižvelgiant į direktyvos privalomumą ir jų pareigą sudaryti sąlygas pasiekti ES tikslus (ES sutarties 4 straipsnis), valstybės narės iki pasibaigiant direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę laikotarpiui privalo nesiimti jokių priemonių, dėl kurių gali kilti pavojus nepasiekti direktyvoje nustatyto tikslo.

Teisingumo Teismas 1991 m. savo sprendime sujungtose bylose Francovich ir Bonifaci (C-6/90 ir C-9/90) pripažino valstybių narių pareigą atlyginti žalą dėl direktyvų nuostatų neperkėlimo arba netinkamo perkėlimo į nacionalinę teisę. Abiejose bylose nagrinėtas Italijos atsakomybės dėl 1980 m. spalio 20 d. Tarybos direktyvos 80/987/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su darbuotojų apsauga jų darbdaviui tapus nemokiam, perkėlimo į nacionalinę teisę ne laiku klausimas. Direktyva susijusi su darbuotojų teisėmis į darbo užmokestį laikotarpiu iki darbdaviui tampant nemokiam ar nutraukiant darbo sutartį dėl šios priežasties. Šiuo tikslu turėjo būti įsteigti garantijų fondai, kurie turėjo būti apsaugoti nuo kreditorių; juos turėjo finansuoti darbdaviai ir (ar) valdžios institucijos. Teisingumo Teismas susidūrė su problema, kai, nors šia direktyva siekiama darbuotojams suteikti subjektyvią teisę į tolesnį darbo užmokesčio mokėjimą iš garantijų fondo, kurį reikėjo įsteigti, tačiau tiesioginį taikymą dėl šios teisės, t. y. rėmimąsi ja nacionaliniuose teismuose, reikėjo atmesti, nes, direktyvos nuostatų neperkėlus į nacionalinę teisę, nebuvo įsteigtas garantijų fondas ir nebuvo galima nustatyti, kas yra skolininkas, įmonei bankrutavus. Šiuo atveju Teisingumo Teismas priėmė sprendimą, kad už žalos atlyginimą nukentėjusiems darbuotojams yra atsakinga Italija, nes, neperkėlusi direktyvos nuostatų į nacionalinę teisę, ji atėmė iš darbuotojų jiems direktyva suteiktą teisę. Pareiga atlyginti žalą, nors ir aiškiai nenustatyta ES teisėje, Teisingumo Teismo nuomone, yra neatskiriama ES teisinės tvarkos dalis, nes būtų pažeistas visapusis jos veiksmingumas ir susilpninta jos suteikiamų teisių apsauga, jei ES piliečiai negalėtų prašyti ir gauti žalos atlyginimo, kai jų teisės pažeidžiamos dėl to, kad valstybių narių veiksmai prieštarauja ES teisės nuostatoms (⁴).

Sprendimai

Lisabonos sutartimi teisinių priemonių sąrašas papildytas sprendimais. Skiriamos dvi sprendimų kategorijos: sprendimai, skirti konkretiems adresatams, ir bendrieji sprendimai, neturintys konkrečių adresatų (žr. SESV 288 straipsnio 4 dalį). Konkretiems adresatams skirtais sprendimais buvo pakeisti ankstesni atskiriems atvejams skirti nutarimai, o konkrečių adresatų neturintys bendrieji sprendimai apima įvairias priemones, kurių bendra savybė yra ta, kad jie nėra skirti tam tikriems atskiriems atvejams. Gaila, kad šių dviejų labai skirtingų rūšių teisinės priemonės buvo pavadintos taip pat – dėl neišvengiamų sunkumų, susijusių su jų apibrėžtimi, atsiranda didelis teisinis netikrumas. Būtų buvę geriau vienu terminu vadinti atskiriems atvejams skirtas priemones, turinčias į išorę nukreiptą, teisiškai privalomą poveikį asmeniui, o kitas privalomas teisines priemones vadinti kitu terminu.

Sprendimai, skirti konkretiems adresatams, yra toks teisės aktas, kuriuo ES institucijos (ypač Taryba ir Komisija) įgyvendina savo vykdomąją funkciją. Tokiu sprendimu galima pareikalauti iš valstybės narės, įmonės ar ES piliečio imtis veiksmų ar susilaikyti nuo veiksmų arba galima suteikti jiems teisių ar nustatyti jų pareigas. Padėtis valstybių narių sistemose lygiai tokia pati – nacionalinės valdžios institucijos taikys teisės aktus kiekvienu atveju priimdamos administracinį sprendimą.

Struktūrinius skiriamuosius šios formos sprendimo požymius galima apibūdinti taip:

• sprendimas galioja individualiai; tuo jis skiriasi nuo reglamento. Turi būti konkrečiai nurodoma, kam sprendimas skirtas, ir jį vykdyti privalo tik nurodyti adresatai. Šis reikalavimas tenkinamas, jei sprendimo priėmimo metu galima įvardyti atitinkamą asmenų grupę ir ateityje jos negalima išplėsti. Ypač atkreiptinas dėmesys į sprendimo turinį, kuris turi būti toks, kad juo būtų galima individualiai ir tiesiogiai daryti įtaką piliečių padėčiai. Šiuo požiūriu sprendimas individualiai gali liesti ir trečiuosius asmenis, jei jie paveikiami dėl ypatingų požymių arba faktinių aplinkybių, kurios išskiria juos iš kitų asmenų ir todėl individualizuoja taip pat, kaip ir asmenį, kuriam šis sprendimas skirtas;
• sprendimas privalomas visas ir tuo jis skiriasi nuo direktyvų, kurios privalomos tik siektino tikslo atžvilgiu (direktyvoje tiesiog nustatomas tikslas, kurį reikia pasiekti);
• sprendimu adresatas įpareigojamas tiesiogiai. Be to, valstybei narei skirtas sprendimas gali turėti tokį patį tiesioginį poveikį piliečiams kaip direktyva.

Konkrečių adresatų neturintys bendrieji sprendimai privalomi visi, bet nėra aišku, kokiems subjektams konkrečiai jie privalomi. Tai galima nustatyti tik iš atitinkamo sprendimo turinio. Kalbant apie bendruosius sprendimus, skiriamos toliau išvardytos šios priemonės rūšys.

• Sprendimai dėl sutarčių nuostatų keitimo. Šie sprendimai yra abstraktūs ir taikomi bendrai, t. y. jie yra įpareigojantys visoms ES institucijoms, įstaigoms, organams ir agentūroms bei valstybėms narėms. Minėtini yra, pvz., sprendimai, kuriais supaprastinamos patvirtinimo procedūros (SESV 81 straipsnio 3 dalis ir 192 straipsnio 2 dalies c punktas) arba supaprastinami balsų daugumos reikalavimai (SESV 312 straipsnio 2 dalis ir 333 straipsnio 1 dalis).
• Sutarčių teisės sukonkretinimo sprendimai. Šie sprendimai taikomi visai ES arba atitinkamoms ES institucijoms, įstaigoms, organams ir agentūroms, jei tai yra sprendimas dėl jų sudėties; privatiems asmenims jie neturi jokio į išorę nukreipto poveikio.
• Sprendimai dėl institucijų vidaus ir tarpinstitucinių teisės aktų priėmimo. Šie sprendimai privalomi atitinkamoms susijusioms ES institucijoms, įstaigoms, organams ir agentūroms. Pavyzdžiai yra ES institucijų (tarpinstitucinės) darbo tvarkos taisyklės, tarpinstituciniai (tarp ES institucijų sudaryti) susitarimai.
• Organizacinių įgaliojimų sprendimai. Šie sprendimai (pvz., paskyrimai, kompensacijos) yra privalomi atitinkamiems pareigų vykdytojams arba institucijų nariams.
• Sprendimai dėl politikos formavimo. Šie sprendimai konkuruoja su reglamentais ir direktyvomis, tačiau nesukuria į išorę nukreiptų pasekmių pavieniams asmenims. Iš esmės jų galiojimas apsiriboja priimant teisės aktus dalyvaujančiomis institucijomis, ypač kai tai susiję su ateities politikos orientavimu ar gairėmis. Tik išimtiniais atvejais jų teisinis poveikis yra abstraktus ir bendro pobūdžio arba jie turi finansinių padarinių.
• Sprendimai bendros užsienio ir saugumo politikos klausimais. Šie sprendimai yra teisiškai privalomi ES. Valstybių narių atžvilgiu jų privalomo taikymo sritis apribota specialiomis taisyklėmis (pvz., ES sutarties 28 straipsnio 2 ir 5 dalys ir 31 straipsnio 1 dalis). Jiems netaikomas Teisingumo Teismo jurisprudencijos viršenybės principas.

Rekomendacijos ir nuomonės

Paskutinė Sąjungos sutartyse aiškiai numatytų teisinių priemonių kategorija – rekomendacijos ir nuomonės. Jomis ES institucijoms suteikiama galimybė valstybių narių, o kai kuriais atvejais ir ES piliečių atžvilgiu išreikšti neįpareigojančią nuomonę, t. y. ja nepagrindžiant teisinių įpareigojimų adresatui.

Rekomendacijose adresatams rekomenduojama imtis tam tikrų veiksmų, tačiau teisiškai jie neįpareigojami to daryti. Pavyzdžiui, tais atvejais, kai dėl kokios nors įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatos priėmimo ar pakeitimo valstybėje narėje gali būti iškreipiamos Europos vidaus rinkos konkurencijos sąlygos, Europos Komisija atitinkamai valstybei narei gali rekomenduoti tokias priemones, kurios padėtų išvengti šio iškreipimo (plg. su SESV 117 straipsnio 1 dalies antru sakiniu).

Kita vertus, nuomones teikia ES institucijos, vertindamos tam tikrą padėtį arba pokyčius ES ar atskirose valstybėse narėse. Iš dalies jie taip pat naudingi rengiant vėlesnius privalomus teisės aktus arba jais remiantis pradedamas Teisingumo Teismo procesas (plg. su SESV 258 ir 259 straipsniais).

Pagrindinė rekomendacijų ir nuomonių reikšmė yra politinė ir moralinė. Sutarčių autoriai, įtraukdami šiuos teisės aktus, vylėsi, kad suinteresuotieji asmenys dėl ES institucijų autoriteto ir savo plačios, nacionalinius santykius viršijančios įžvalgos ir išmanymo savanoriškai atsižvelgs į jiems duotą patarimą arba iš ES institucijų atlikto tam tikros situacijos vertinimo padarys reikiamas išvadas. Vis dėlto rekomendacijos ir nuomonės gali netiesiogiai turėti teisinį poveikį, jei jomis sukuriamas pagrindas vėliau priimamoms privalomoms priemonėms arba atitinkama ES institucija pati įsipareigoja, o dėl to tam tikromis aplinkybėmis gali būti sukuriama teisėtų lūkesčių.

Rezoliucijos, deklaracijos ir veiksmų programos

Be sutartyse išvardytų teisės aktų, ES institucijos gali pasinaudoti ir kitomis įvairiomis jų formomis, siekdamos ES teisinei tvarkai suteikti formą ir pavidalą. Sąjungos praktikoje svarbiausios yra rezoliucijos, deklaracijos ir veiksmų programos.

Rezoliucijos. Rezoliucijų autoriai – Parlamentas, Europos Vadovų Taryba ir Taryba. Rezoliucijose išreiškiamos bendros nuomonės ir ketinimai dėl bendros integracijos raidos ir konkrečių uždavinių ES ir už jos ribų. Su ES vidaus reikalais susijusių rezoliucijų objektas buvo, pavyzdžiui, principiniai politinės sąjungos klausimai, regioninė politika, energetikos politika ir Ekonominė ir pinigų sąjunga (ypač Europos pinigų sistema). Rezoliucijų reikšmė visų pirma politinė – jos yra orientacinė pagalba Tarybai dėl jos būsimo darbo. Dėl rezoliucijų, kaip bendros politinės valios išraiškos, daug lengviau pasiekti susitarimą Taryboje. Be to, jomis užtikrinama, kad tam tikru mažiausiu mastu ES ir valstybių narių sprendimų priėmimo lygmenys būtų suderinti. Į šią rezoliucijų funkciją reikia atsižvelgti jas vertinant ir teisiniu aspektu, t. y. rezoliucijos turi būti lanksčios ir jų negalima per daug apkrauti teisiniais reikalavimais ir įpareigojimais.

Deklaracijos. Deklaracijos būna dvejopos. Kadangi deklaracijos susijusios su tolesniu ES vystymusi, pavyzdžiui, deklaracijos dėl ES, demokratijos ar pagrindinių teisių ir laisvių, savo reikšme jos iš esmės prilygsta rezoliucijoms. Jomis naudojamasi visų pirma tada, kai reikia kreiptis į plačiąją visuomenę arba konkrečią adresatų grupę. Kitos rūšies deklaracijos skelbiamos priimant sprendimus Taryboje. Tai yra deklaracijos, kuriomis Tarybos nariai pareiškia bendrą arba atskirą nuomonę dėl priimtų Tarybos sprendimų aiškinimo. Tokiomis aiškinamosiomis deklaracijomis Taryboje dažnai naudojamasi – be jų neapsieinama ieškant kompromiso. Teisinė šių deklaracijų reikšmė turi būti vertinama remiantis bendraisiais aiškinimo principais, pagal kuriuos svarbiausias veiksnys aiškinant teisės nuostatą yra jos autoriaus numatytas tikslas. Tiesa, tai galima pritaikyti tik tokiu atveju, jei deklaracija sulaukia reikiamo visuomenės dėmesio, nes antrinės ES teisės, kuria asmenims suteikiama tiesioginių teisių, negalima suvaržyti viešais nepaskelbtais papildomais susitarimais.

Veiksmų programos. Šias programas rengia Taryba arba Komisija savo iniciatyva arba Europos Vadovų Tarybos raginimu; jos skirtos sutartyse įtvirtintoms teisėkūros programoms ir bendriesiems tikslams sukonkretinti. Jei šios programos yra aiškiai numatytos sutartyse, ES institucijos, jas planuodamos, į šias nuostatas privalo atsižvelgti. Kita vertus, kitos programos praktikoje laikomos tik bendro pobūdžio gairėmis, kurios neturi jokio teisiškai privalomo poveikio. Jose pateikiamas tik ES institucijų ketinimas veikti atsižvelgiant į jų turinį.

Sąjungos praktikoje didelės reikšmės taip pat yra vadinamosios baltosios ir žaliosios knygos. Komisijos paskelbtose baltosiose knygose yra konkrečių pasiūlymų dėl ES priemonių konkrečioje politikos srityje. Jei baltąją knygą Taryba įvertina teigiamai, tai gali būti ES veiksmų programos pagrindas. Tokie pavyzdžiai yra baltosios knygos dėl Europos ateities (2017 m.) ir dėl dirbtinio intelekto (2020 m.). Žaliosios knygos turi pateiktų įvairių idėjų konkrečiomis temomis ES lygmeniu ir sudaryti pagrindą viešoms konsultacijoms ir diskusijoms dėl visų žaliojoje knygoje aptartų temų. Konkrečiais atvejais jose skatinama parengti teisės normas, o šios vėliau išdėstomos baltosiose knygose.

Paskelbimas ir įsigaliojimas

ES teisėkūros procedūra priimti aktai ir privalomi teisės aktai skelbiami Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, L serijoje (teisėkūros procedūra priimami aktai (L = Législation)). Jie įsigalioja juose nurodytą dieną, arba, jei ji nenurodoma, dvidešimtą dieną nuo jų paskelbimo.

Neprivalomiems teisės aktams netaikoma jokia paskelbimo ar pranešimo prievolė. Tačiau jie taip pat paprastai skelbiami Europos Sąjungos oficialiojo leidinio, C serijoje („Komunikatai ir pranešimai“ (C = Communication)). C serijoje taip pat skelbiami visi oficialūs ES institucijų, įstaigų ir agentūrų dokumentai.

Apie kitus teisės aktus, kuriuose nurodomi jų adresatai, pranešama tiems adresatams ir jie įsigalioja nuo tokio pranešimo momento.

Europos Sąjungos teisėkūros procedūra

Skirtingai negu valstybėse, kuriose žmonių valia išreiškiama parlamente, lemiamą vaidmenį išreiškiant ES valią ilgą laiką atliko Taryba, sudaryta iš valstybių narių vyriausybių atstovų. Tai lėmė paprasta priežastis: ES sudaryta ne iš vienos „Europos tautos“ – ji sukurta ir suformuota remiantis bendru valstybių narių indėliu. Valstybės narės dalies savo suvereniteto ES labui atsisakė ne šiaip sau, tokį žingsnį jos drįso žengti tik matydamos savo stiprią padėtį vykdant ES sprendimų priėmimo procedūrą. Tačiau plėtojant ir gilinant ES integracijos procesą šis iš pradžių labai vienpusiškai į valstybių narių interesus nukreiptas kompetencijos padalijimas ES sprendimų priėmimo procedūroje, nuolat stiprinant Europos Parlamento padėtį, išsirutuliojo į labiau subalansuotą sprendimų priėmimo sistemą. Taigi iš pradžių ES teisėkūros procese numatyta nuostata, kad Europos Parlamentas turi būti išklausytas, vėliau papildyta nuostata, kad Europos Parlamentas bendradarbiauja su Taryba, o dar vėliau įvesta bendro sprendimo procedūra dalyvaujant Parlamentui.

Teisėkūros procedūra priimamų aktų priėmimas vyksta etapais. Europos Komisija teikia pasiūlymą Europos Parlamentui (pirmasis svarstymas), kad jis priimtų savo poziciją, ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui bei Europos regionų komitetui, kad jie pateiktų savo nuomonę. Tada pasiūlymas perduodamas Tarybai pirmajam svarstymui. Jei Parlamentas nesiūlo pakeitimų arba jei Taryba patvirtina visus pakeitimus, po trišalių derybų, kuriose dalyvauja Parlamentas, Taryba ir Komisija, teisėkūros priemonė gali būti priimta. Priešingu atveju Taryba pateikia savo poziciją Parlamentui ir pasiūlymas grąžinamas Parlamentui antrajam svarstymui. Jei Tarybos pozicija patvirtinama, dokumentas priimamas tokios redakcijos, kuri atitinka Tarybos poziciją. Jei Tarybos pozicija atmetama Europos Parlamento narių balsų dauguma, teisėkūros procesas baigiamas, o priemonė nepriimama. Jei Parlamento narių balsų dauguma siūloma padaryti pakeitimų, Komisija Parlamento pakeitimus patvirtina arba atmeta. Tada pasiūlymas perduodamas Tarybai antrajam svarstymui. Jei Taryba kvalifikuota balsų dauguma arba vieningai pakeitimus patvirtina, aktas priimamas. Jei Taryba pakeitimus atmeta, pasiūlymas perduodamas Taikinimo komitetui (jį sudaro Parlamento ir Tarybos atstovai). Jei pasiekiamas susitarimas, rezultatus per trečiąjį svarstymą patvirtina ir Parlamentas, ir Taryba. Jei Taikinimo komitetas susitarimo nepasiekia, dokumentas laikomas atmestu ir teisėkūros procesas užbaigiamas.

ES teisėkūros procedūra naujai išdėstyta ir pertvarkyta Lisabonos sutartimi. Skiriamos šios procedūros:

1. skelbiant teisėkūros procedūra priimtus aktus taikoma įprasta teisėkūros procedūra (SESV 289 straipsnio 1 dalis), kuri iš esmės atitinka ankstesnę bendro sprendimo procedūrą ir paprastai taikoma kaip teisėkūros procedūra ES lygmeniu, taip pat speciali teisėkūros procedūra (SESV 289 straipsnio 2 dalis), kurios metu teisės aktus priima Parlamentas dalyvaujant Tarybai arba priima Taryba dalyvaujant Parlamentui;
2. tam tikriems teisės aktams turi būti taikoma Parlamento pritarimo procedūra, kad jie galėtų įsigalioti;
3. ne teisėkūros procedūra priimtiems aktams taikoma supaprastinta procedūra;
4. skelbiant deleguotuosius aktus ir įgyvendinimo aktus, taikomos specialiosios procedūros.

Procedūros eiga

Pasiūlymo rengimo etapas

Procedūrą pradeda dažniausiai Komisija, pateikdama pasiūlymą dėl vykdytinos ES priemonės (vadinamoji iniciatyvos teisė). Pasiūlymą rengia už reglamentuotiną ekonomikos sritį atsakinga Komisijos tarnyba, kuri dažnai šiame etape kaip konsultantus pasitelkia ir nacionalinius ekspertus. Tokiu atveju suderinimas su nacionaliniais ekspertais vyksta iš dalies šiuo tikslu įsteigtuose komitetuose arba kaip šiam konkrečiam atvejui kurios nors Komisijos tarnybos vykdoma ekspertų apklausa. Tačiau rengdama savo pasiūlymus Komisija neprivalo paisyti nacionalinių ekspertų rekomendacijų. Komisijos parengtą projektą, kuriame išsamiai aprašytas vykdytinos priemonės turinys ir forma, apsvarsto Komisijos nariai, kurie paprasta balsų dauguma priima sprendimą. Tada kaip Komisijos pasiūlymas jis vienu metu pateikiamas Parlamentui ir Tarybai ir, jei būtinos konsultacijos, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui bei Regionų komitetui, nurodant išsamius motyvus.

Pirmasis svarstymas Parlamente ir Taryboje

Europos Parlamento pirmininkas pateikia pasiūlymą toliau svarstyti Parlamento koordinavimo komitetui. Komiteto svarstymų rezultatas aptariamas Parlamento plenariniame posėdyje ir pateikiama nuomonė, kurioje gali būti pritariama šiam pasiūlymui, jis gali būti atmestas arba pasiūlyta pakeitimų. Tada Parlamentas savo poziciją perduoda Tarybai.

Taryba pirmuoju svarstymu taip pat gali pritarti arba nepritarti Parlamento pozicijai.

• Taryba pritaria Parlamento nuomonei, atitinkamas teisės aktas priimamas tokios redakcijos, kuri pateikta toje pozicijoje; taip užbaigiama teisėkūros procedūra. Praktikoje dažniausiai būna taip, kad teisėkūros procedūra faktiškai užbaigiama jau po pirmojo svarstymo. Šiuo tikslu naudojamas vadinamasis neoficialus trilogas, kurio metu Parlamento, Tarybos ir Komisijos atstovai susėda prie vieno stalo ir dar šiuo ankstyvuoju teisėkūros procedūros etapu bendrai tariasi dėl visiems priimtino kompromiso. Daugeliu atvejų tokie trilogai būna sėkmingi, todėl tik labai daug ginčų keliantys teisės aktų projektai priimami taikant visą įprastą teisėkūros procedūrą.
• Jei Taryba nepritaria Parlamento pozicijai, ji priima savo poziciją pirmuoju svarstymu ir ją perduoda Parlamentui.

Taryba išsamiai informuoja Parlamentą apie motyvus, paskatinusius ją priimti savo poziciją. Komisija išsamiai informuoja Parlamentą apie savo poziciją.

Antrasis svarstymas Parlamente ir Taryboje

Parlamentas antruoju svarstymu per tris mėnesius nuo Tarybos pozicijos gavimo turi tris galimybes.

1. Parlamentas gali pritarti Tarybos pozicijai arba nepriimti sprendimo – tokiu atveju atitinkamas teisės aktas laikomas priimtu tokios redakcijos, kokiai pritarė Taryba.
2. arlamentas gali Tarybos poziciją atmesti savo narių balsų dauguma – tokiu atveju siūlomas aktas laikomas nepriimtu, o teisėkūros procedūra baigta.
3. Parlamentas gali savo narių balsų dauguma padaryti Tarybos pozicijos pakeitimų – tokiu atveju teisės akto redakcija su pakeitimais perduodama Tarybai ir Komisijai; Komisija dėl pakeitimų pateikia savo nuomonę.

Taryba apsvarsto iš dalies pakeistą poziciją ir per tris mėnesius nuo Parlamento pakeitimų gavimo turi dvi galimybes.

1. Taryba gali patvirtinti visus Parlamento pakeitimus – tokiu atveju atitinkamas teisės aktas laikomas priimtu; tam užtenka kvalifikuotos balsų daugumos, jei Parlamento pakeitimams pritaria ir Komisija; priešingu atveju Taryba turi vienbalsiai pritarti Parlamento pakeitimams.
2. Taryba gali patvirtinti ne visus Parlamento pakeitimus arba nesurinkti tam reikiamos daugumos – tokiu atveju vykdoma taikinimo procedūra.

Taikinimo procedūra

Taikinimo procedūrą pradeda Tarybos pirmininkas, susitaręs su Europos Parlamento pirmininku. Šiuo tikslu sudaromas Taikinimo komitetas, kuriame dalyvauja po 27 vienodas teises turinčius Parlamento ir Tarybos atstovus. Taikinimo komiteto užduotis – kvalifikuota balsų dauguma per šešias savaites po jo sušaukimo pasiekti susitarimą dėl atitinkamos antruoju svarstymu pateiktos Parlamento ir Tarybos pozicijos. Tokiu atveju siekiama kompromisinio sprendimo „nagrinėjant visus nesutarimo aspektus“. Tačiau tokiu atveju visada turi būti pasiektas kompromisas tarp tų dviejų skirtingų Parlamento ir Tarybos pozicijų. Šiuo tikslu gali būti remiamasi ir naujais pakeitimais, dėl kurių gali būti lengviau pasiekti kompromisą, jei tik tie pakeitimai dera su antruoju svarstymu pasiektu bendru rezultatu. Tačiau negalima remtis pakeitimais, kurie antruoju svarstymu nesulaukė reikalingos daugumos.

Komisija dalyvauja Taikinimo komiteto posėdžiuose ir imasi visų reikiamų iniciatyvų siekdama suderinti Parlamento ir Tarybos pozicijas.

Jei per šešias savaites nuo posėdžio sušaukimo Taikinimo komitetas nepatvirtina bendro projekto, siūlomas teisės aktas laikomas nepriimtu.

Trečiasis svarstymas Parlamente ir Taryboje

Jei per šešias savaites Taikinimo komitetas patvirtina bendrą projektą, Parlamentas, spręsdamas atiduotų balsų dauguma, ir Taryba, spręsdama kvalifikuota balsų dauguma, per šešias savaites nuo to pritarimo turi atskirai priimti tą aktą pagal šį bendrą projektą. Jei jie to nepadaro, siūlomas aktas laikomas nepriimtu ir teisėkūros procedūra baigiama.

Paskelbimas

Priimtas teisės aktas paskutine redakcija (šiuo metu 24 oficialiosiomis kalbomis – airių, anglų, bulgarų, čekų, danų, estų, graikų, ispanų, italų, kroatų, latvių, lenkų, lietuvių, maltiečių, olandų, portugalų, prancūzų, rumunų, slovakų, slovėnų, suomių, švedų, vengrų ir vokiečių) pasirašomas Parlamento ir Tarybos pirmininkų ir paskelbiamas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

Bendro sprendimo procedūra Parlamentui reiškia iššūkį, bet kartu ir galimybę. Nors toks veikimo būdas yra sėkmingas tik jei pasiekiamas susitarimas Taikinimo komitete, juo iš esmės pakeičiamas Parlamento ir Tarybos santykis. Teisėkūros srityje abi institucijos turi vienodas teises. Nuo Europos Parlamento ir Tarybos priklauso, ar jie įrodys savo politinį gebėjimą rasti kompromisą ir Taikinimo komitete pasiekti susitarimą dėl bendro projekto.

Speciali teisėkūros procedūra

Speciali teisėkūros procedūra paprastai pasižymi tuo, kad Taryba Komisijos pasiūlymu, išklausiusi Europos Parlamentą, nusprendžia vieningai (pvz., SESV 308 straipsnis: Europos investicijų banko statutas) arba kai Europos Parlamentas priima teisės aktą pritarus Tarybai (pavyzdžiai: SESV 226 straipsnio 3 dalis: ombudsmeno pareigų atlikimą reglamentuojantys nuostatai; SESV 228 straipsnio 4 dalis: naudojimasis tyrimo teise sudarius parlamento Tyrimo komitetą).

Be to, yra ir kitokių šių reguliavimo atvejų neatitinkančių formų, kurios vis dėlto gali būti priskirtos specialiai teisėkūros procedūrai.

• Biudžeto priėmimas (SESV 314 straipsnis): procedūra yra išsamiai reglamentuota ir iš esmės atitinka įprastą teisėkūros procedūrą.
• Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu ir išklausiusi Europos Parlamentą (prireikus ir kitas ES institucijas bei patariamuosius organus), priima sprendimą balsų dauguma. Tai yra konsultavimosi procedūra, iš pradžių taikyta kaip standartinė ES lygmens teisėkūros procedūra. Šiuo metu ji taikoma kaip speciali teisėkūros procedūra tam tikrais atvejais (pvz., SESV 140 straipsnio 2 dalis: Ekonominės ir pinigų sąjungos išimtys; SESV 128 straipsnio 2 dalis: monetų išleidimas).
• Taryba priima sprendimą nedalyvaujant Parlamentui. Tačiau tai yra reta išimtis, pasitaikanti tais atvejais, kai Parlamentas yra informuojamas apie Tarybos sprendimus ne bendros užsienio ir saugumo politikos srityje (ES sutarties 36 straipsnis), tačiau tik pavieniais atvejais (pvz., SESV 31 straipsnis: Bendrojo muitų tarifo nustatymas; SESV 301 straipsnio 2 dalis: Europos ekonomikos ir socialinio komiteto sudėtis).

Politikos sritys, kurioms numatyta speciali teisėkūros procedūra, į įprastą teisėkūros procedūrą gali būti perkeltos vadinamosiomis nuostatomis dėl pereigos arba vieningas pritarimas Taryboje gali būti pakeistas kvalifikuota balsų dauguma. Skirtinos dvi nuostatų dėl pereigos rūšys: 1) bendroji nuostata dėl pereigos, kuri galioja visoms politikos sritims ir taikoma vieningu Europos Vadovų Tarybos sprendimu, ir 2) specialiosios nuostatos dėl pereigos, taikomos konkrečioms politikos sritims (pvz., daugiametė finansinė programa – SESV 312 straipsnis; teisminis bendradarbiavimas šeimos teisėje – SESV 81 straipsnio 3 dalis; tvirtesnis bendradarbiavimas – SESV 333 straipsnis; socialinė sritis – SESV 153 straipsnis ir aplinkos sritis – SESV 192 straipsnis). Šios nuostatos skiriasi nuo bendrųjų nuostatų dėl pereigos tuo, kad nacionaliniai parlamentai paprastai neturi veto teisės, o sprendimą gali priimti ir Taryba (nebūtinai Europos Vadovų Taryba).

Patvirtinimo procedūra

Taip pat svarbi Europos Parlamento dalyvavimo ES teisėkūroje forma yra pritarimo procedūra. Pagal ją teisės aktas gali būti priimamas tik gavus Europos Parlamento pritarimą. Tiesa, pritarimo procedūra Parlamentui nesuteikiama laisvės kurti atitinkamo teisės akto turinį, tai yra jis negali siūlyti jokių pakeitimų ar siekti, kad jie būtų priimti, jis tik gali pritarti arba nepritarti pasiūlytai teisinei priemonei. Ši procedūra numatyta, pavyzdžiui, tarptautinių sutarčių sudarymui (SESV 218 straipsnio 6 dalies a punktas), tvirtesniam bendradarbiavimui (SESV 329 straipsnio 1 dalis) arba sutarčių papildymo kompetencijos vykdymui (SESV 352 straipsnio 1 dalis). Pritarimo procedūra gali būti kaip specialios teisėkūros procedūros sudedamoji dalis priimant teisės aktus, taip pat paprastos teisėkūros procedūros dalis skelbiant privalomus ne teisėkūros procedūra priimtus aktus.

Ne teisėkūros procedūra priimtų aktų skelbimo procedūra

Ne teisėkūros procedūra priimti aktai skelbiami paprasta procedūra – kuri nors ES institucija arba kita įstaiga priima teisės aktą remdamasi savo jurisdikcija. Tokį įgaliojimą suteikia atitinkama ES sutarčių teisinė nuostata.

Ši procedūra visų pirma taikoma (paprastiems) privalomiems teisėkūros procedūra priimtiems aktams, kuriuos skelbia ES institucija savo jurisdikcijoje (pvz., Komisijos sprendimas dėl valstybės pagalbos, SESV 108 straipsnio 2 dalis).

Pagal paprastąją procedūrą taip pat priimami neprivalomi teisės aktai, ypač ES institucijų ir patariamųjų organų rekomendacijos bei nuomonės.

Deleguotųjų ir įgyvendinimo aktų priėmimo procedūra

Praktika, kai teisėkūros ir įgyvendinimo įgaliojimus Parlamentas ir Taryba deleguoja Komisijai, seniai tapo įprasta. Deleguotieji įgaliojimai iki šiol būdavo vykdomi įtraukiant komiteto procedūros komitetus, kuriuose Parlamento, Tarybos, Komisijos ir valstybių narių įtaka buvo skirtinga. Tačiau iki šiol nebuvo pakankamai aiškiai atskirtas įgaliojimų priimti teisės aktus (teisėkūros įgaliojimų) delegavimas nuo įgyvendinimo įgaliojimų (vykdymo įgaliojimų) delegavimo. Lisabonos sutartimi šis skirtumas tarp teisėkūros ir vykdymo įgaliojimų vykdymo, kurio trūko ilgą laiką, buvo įtrauktas į pirminę teisę (SESV 290 ir 291 straipsniai).

Deleguotuosius aktus priima Komisija remdamasi savo specialiu įgaliojimu, suteiktu Tarybos ir Europos Parlamento teisėkūros procedūra priimtu aktu (SESV 290 straipsnis). Delegavimo objektas gali būti tik tam tikrų, neesminių teisėkūros procedūra priimto akto nuostatų pakeitimas; esminiai tam tikros srities aspektai negali būti deleguojami. Šia nuostata pažymima, kad pagrindines taisykles gali priimti tik pati teisėkūros institucija, ji negali jų deleguoti vykdomajai valdžiai. Taip paisoma demokratijos ir valdžių atskyrimo principų. Parlamentas ir Taryba politiškai reikšmingų ir didžiausios svarbos sprendimų atžvilgiu visada privalo veikti tiesiogiai, laikydamiesi savo pirminės teisėkūros pareigos. Tai visų pirma taikytina nustatant politinius teisėkūros veiksmų tikslus, renkantis priemones tikslams pasiekti, taip pat nustatant galimą taisyklių reikšmę fiziniams ir juridiniams asmenims. Be to, deleguotieji aktai teisėkūros procedūra priimtą aktą gali tik iš dalies pakeisti ar papildyti, vadinasi, jie negali daryti įtakos jo tikslams. Galiausiai, teisėkūros procedūra priimtame akte turi būti aiškiai apibrėžtos nuostatos, kurios turi būti iš dalies keičiamos ar papildomos deleguotuoju aktu. Todėl deleguotieji aktai gali būti, pavyzdžiui, teisiniai pakeitimai dėl būsimų pokyčių, tokių kaip technikos naujovės, suderinimas su numatomais kitų teisės aktų pakeitimais arba teisėkūros procedūra priimto akto nuostatų taikymo užtikrinimas net ir ypatingomis aplinkybėmis arba gavus naujos informacijos. Įgaliojimų delegavimas gali būti apribotas laiko atžvilgiu arba, jei jis nėra apribotas, gali būti įtvirtinta nuostata dėl teisės jį atšaukti. Be įgaliojimų perdavimo atšaukimo galimybių, Parlamentas ir Taryba taip pat gali numatyti prieštaravimo Komisijos deleguotojo akto įsigaliojimui galimybę. Jei Parlamentas ir Taryba yra Komisijai delegavę teisėkūros įgaliojimą, ji gali priimti įgyvendinimo aktus. Pirminėje teisėje nėra nuostatų, pagal kurias būtų galima įtraukti kitas institucijas. Tačiau Komisija yra įgaliota konsultuotis visų pirma su nacionaliniais ekspertais ir paprastai ji tai daro.

Tai, kad Komisija priima įgyvendinimo aktus (SESV 291 straipsnis), yra numatyta kaip valstybių narių atsakomybės už ES teisės administracinį įgyvendinimą principo išimtis (SESV 197 straipsnis), todėl tai kontroliuoja valstybės narės. Tai yra esminis nukrypimas nuo ligšiolinės teisinės padėties, pagal kurią Parlamentas ir Taryba, priimdami įgyvendinimo priemones, komiteto procedūros metu turėjo dalyvavimo teises. Šis pakeitimas aiškinamas aplinkybe, kad aiškiai atskyrus deleguotuosius aktus ir įgyvendinimo aktus turėjo būti atitinkamai pertvarkytos kontrolės ir dalyvavimo teisės – kai Parlamentas ir Taryba, kaip ES teisės aktų leidėjai, įgyja prieigą prie deleguotųjų aktų, prieigą prie įgyvendinimo aktų turi valstybės narės, remdamosi savo pirmine atsakomybe už ES teisės administracinį įgyvendinimą. ES teisės aktų leidėjas (t. y. Parlamentas ir Taryba), remdamasis jam pavesta teisėkūros užduotimi, Reglamentu (ES) Nr. 182/2011 (toliau – Reglamentas dėl komiteto procedūros) priėmė bendrąsias taisykles ir principus dėl naudojimosi įgyvendinimo įgaliojimais kontrolės mechanizmų. Reglamentu dėl komiteto procedūros komiteto procedūrų skaičius sumažintas iki dviejų, t. y. lieka patariamosios procedūros ir nagrinėjimo procedūros, o procedūros pasirinkimui nustatomos konkrečios specifikacijos.

Patariamosios procedūros metu patariamasis komitetas paprasta balsų dauguma priima nuomonę ir įtraukia ją į protokolą. Komisija turėtų (bet neprivalo) kuo labiau atsižvelgti į tą nuomonę.

Nagrinėjimo procedūros metu Komiteto procedūros komitete, kurį sudaro valstybių narių atstovai, kvalifikuota balsų dauguma balsuojama dėl Komisijos įgyvendinimo priemonių projekto. Pritarus Komisija turi paskelbti tokią priemonę, kokia buvo pateikta. Jei nesant kvorumo nepriimtas sprendimas, Komisija gali iš esmės priimti savo projektą. Komitetui priėmus neigiamą nuomonę arba nesant pritarimo, Komisija gali pateikti naują projektą nagrinėjimo procedūros komitetui arba pradinį projektą pateikti nagrinėti apeliaciniam komitetui.

Apeliacinis komitetas yra antroji nagrinėjimo procedūros instancija. Kreipimosi į apeliacinį komitetą tikslas – padėti Komisijos ir valstybių narių atstovams rasti kompromisą, jei neįmanoma pasiekti jokio rezultato nagrinėjimo procedūros komitete. Jei apeliacinis komitetas pateikia teigiamą nuomonę, Komisija priima įgyvendinimo aktą. Ji tai gali padaryti ir tuo atveju, jei apeliacinis komitetas nepateikia jokios nuomonės.

Europos Sąjungos teisinės apsaugos sistema

Sąjunga, kuri suprantama kaip teisinė bendrija, teisės subjektams turi užtikrinti išsamią ir veiksmingą teisinės apsaugos sistemą. Europos Sąjungos teisinės apsaugos sistema tokia ir yra. Ja pripažįstama kiekvieno asmens teisė į veiksmingą teisminę iš ES teisės kylančių teisių apsaugą. Ši Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje kodifikuota apsauga priklauso bendriesiems teisiniams principams, grindžiamiems bendromis valstybių narių konstitucinėmis tradicijomis ir EŽTK (6 ir 13 straipsniai). Ją užtikrina ES teisės sistema (Teisingumo Teismas ir Bendrasis Teismas, ES sutarties 19 straipsnio 1 dalis). Šiuo tikslu numatyta nemažai procedūrų. Jos aprašytos toliau.

Pažeidimo nagrinėjimo procedūra (SESV 258 straipsnis)

Tai yra procedūra, skirta nustatyti, ar valstybė narė tikrai neįvykdė ES teisėje nustatytos savo pareigos. Šią procedūrą gali atlikti tik Europos Sąjungos Teisingumo Teismas. Atsižvelgiant į tokio kaltinimo rimtumą, prieš kreipiantis į Teisingumo Teismą, būtina atlikti išankstinę procedūrą, pagal kurią atitinkamai valstybei narei suteikiama galimybė pateikti savo pastabas. Jei pagal išankstinę procedūrą ginčo išspręsti nepavyksta, arba Komisija (SESV 258 straipsnis), arba kuri nors valstybė narė (SESV 259 straipsnis) gali kreiptis į Teisingumo Teismą dėl pareigos pagal sutartis nevykdymo. Praktiškai šia iniciatyva dažniausiai naudojasi Komisija. Teisingumo Teismas skundą išnagrinėja ir nustato, ar sutarties nuostatos buvo pažeistos, ar ne. Jei jis nustato, kad sutartyse nustatytas įsipareigojimas neįvykdytas, atitinkama valstybė narė įpareigojama imtis priemonių tam pažeidimui pašalinti. Jei valstybė narė šio sprendimo nevykdo, Komisija gali vėl kreiptis į Teisingumo Teismą, kuris antru sprendimu nustato fiksuotą baudos sumą ir (arba) sankciją (SESV 260 straipsnis). Taigi, jei valstybė narė delsia vykdyti Teisingumo Teismo sprendimą dėl pareigos pagal sutartis nevykdymo, tai gali turėti rimtų finansinių pasekmių.

Ieškinys dėl panaikinimo (SESV 263 straipsnis)

Ieškiniu dėl panaikinimo sudaroma galimybė vykdyti objektyvią teisminę ES institucijų ir įstaigų veiksmų priežiūrą (abstrakčioji teisinė priežiūra) ir suteikiama galimybė asmenims, nors ir su tam tikrais apribojimais, pasinaudoti ES teisingumo sistema (individualios teisinės apsaugos garantija).

Galima apskųsti visas ES institucijų ir įstaigų priemones, kuriomis sukuriamas teisiškai privalomas poveikis, kuriuo veikiausiai pažeidžiami ieškovo interesai, nes iš esmės pasikeičia jų teisinė padėtis. Be valstybių narių, Parlamento, Tarybos ir Komisijos, ieškovais dėl panaikinimo taip pat gali būti Europos Audito Rūmai, ECB ir Europos regionų komitetas, jei mano, kad pažeidžiamos jiems suteiktos teisės.

ES piliečiai ir įmonės, priešingai, ieškinį dėl panaikinimo gali paduoti tik prieš tuos sprendimus, kurie yra skirti jiems, arba prieš sprendimus, kurie, nors skirti kitiems asmenims, bet konkrečiai jiems tiesiogiai daro poveikį. Ši individualaus poveikio sąlyga pagal Teisingumo Teismo praktiką tenkinama tada, kai asmuo individualizuojamas taip, kad jis išskiriamas iš kitų asmenų ar įmonių. „Tiesioginio poveikio“ kriterijumi siekiama užtikrinti, kad į Teisingumo Teismą ar Bendrąjį Teismą būtų kreipiamasi tik tada, kai yra aiškus neigiamo poveikio teisiniam ieškovo statusui faktas ir to neigiamo poveikio pobūdis. „Individualumo“ kriterijumi siekiama išvengti actio popularis.

Be to, Lisabonos sutartimi buvo priimta dar viena teisės aktų kategorija, ieškinį dėl kurių panaikinimo taip pat gali tiesiogiai pateikti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys. Ji suteikia įgaliojimą fiziniams ir juridiniams asmenims teikti ieškinius taip pat dėl „reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktų“, jei šie teisės aktai su ieškovu yra „tiesiogiai susiję ir dėl kurių nereikia patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių“. Šia nauja kategorija buvo užpildyta anksčiau Pirmosios instancijos teismo sprendime Jégo-Quéré nurodyta „teisinės apsaugos spraga“, nes iki tol teisinė apsauga nebuvo užtikrinama tais atvejais, kuriais ekonominės veiklos vykdytojui ES teisės aktas buvo taikomas tiesiogiai, o jo teisėtumo nebuvo įmanoma patikrinti tam suteiktomis teisių gynimo priemonėmis: anuliavimo pateikus ieškinį dėl panaikinimo (SESV 263 straipsnis) veiksmai iki šiol nepavykdavo, nes nebūdavo individualaus poveikio; prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra (SESV 267 straipsnis) galėjo būti ir nevykdoma dėl to, kad nebuvo nacionalinės įgyvendinimo priemonės (išskyrus tam tikrą baudžiamąjį procesą dėl to, kad ekonominės veiklos vykdytojas nesilaiko ES teisėje numatytų įsipareigojimų, tačiau į šį atvejį neturi būti atsižvelgiama, nes negalima tikėtis, kad ekonominės veiklos vykdytojas neteisėtu elgesiu tikrina teisės akto teisėtumą); bet kuriuo atveju pateikus ieškinį dėl žalos atlyginimo nebūtų galima priimti sprendimo, atitinkančio ES piliečio interesus, nes juo negalima iš ES teisės pašalinti net ir neteisėto ES teisėkūros procedūra priimto akto.

Kadangi SESV 263 straipsnio 4 dalyje dėl reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktų anuliavimo atsisakyta „individualaus poveikio“ reikalavimo ir taikomas tik netiesioginio poveikio bei nesamų nacionalinių įgyvendinimo priemonių reikalavimas, ši spraga iš dalies užpildyta.

Tačiau kyla problema, kaip suprasti sąvoką „reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktai“. Viena vertus, ribota prasme ši sąvoka reiškia tik tokius visuotinai taikomus teisės aktus, kurie nėra teisėkūros procedūra priimti aktai, kita vertus, plačiąja prasme ji reiškia visuotinai taikomus teisės aktus, į kuriuos įtraukiami ir teisėkūros procedūra priimti aktai. Bendrasis Teismas išdėstė išsamią nuomonę šiuo klausimu byloje Inuit Tapiriit Kanatami, taikydamas šiuos abu metodus, ir, remdamasis gramatine, istorine ir teleologine interpretacija, priėjo prie išvados, kad „reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktais“ gali būti laikomi tik tokie visuotinai taikomi teisės aktai, kurie nėra priimti teisėkūros procedūra. Jiems, be deleguotųjų aktų (plg. su SESV 290 straipsniu) ir įgyvendinimo aktų (plg. su SESV 291 straipsniu), priklauso ir direktyvos, jei atsižvelgiant į jurisdikciją taikomos tiesiogiai, taip pat abstraktūs ir bendro pobūdžio sprendimai, jei jie nebuvo priimti teisėkūros procedūra. Šiuo atveju Bendrasis Teismas vienareikšmiškai taiko siaurą sąvokos „reglamentuojamasis pobūdis“ aiškinimą. Teisingumo Teismas patvirtino šią išvadą 2013 m. sprendime dėl apeliacinio skundo. Deja, vertinant iš veiksmingos teisinės apsaugos užtikrinimo perspektyvos, taikant ribojamąjį metodą nustatyta teisinės apsaugos spraga gali būti tik iš dalies pašalinta.

ES įstaigų ir kitų organų, ypač agentūrų, kurių yra įsteigta daug, dokumentų teisėtumą nuo šiol taip pat galima tikrinti (SESV 263 straipsnio penkta pastraipa). Taip pašalinama teisinės apsaugos spraga, kuri iki šiol teismo praktikoje buvo menkai užpildyta, be to, pirminėje teisėje atsižvelgiama į aplinkybę, kad šios institucijos iš dalies turi įgaliojimų, kuriais joms suteikiama galimybė priimti dokumentus, turinčius teisinį poveikį trečiųjų šalių atžvilgiu, todėl tam, kad būtų suformuota spragų neturinti teisinės apsaugos sistema, turi būti galimybė pradėti teisinę procedūrą ir dėl šių dokumentų.

Jei ieškinys pagrįstas, Teisingumo Teismas ar Bendrasis Teismas apskųstą teisės aktą paskelbia negaliojančiu atgaline data. Tam tikromis aplinkybėmis Teisingumo Teismas arba Bendrasis Teismas gali paskelbtam teisės akto negaliojimui pritaikyti apribojimą, t. y. nuspręsti, kad tas apribojimas būtų taikomas tik nuo sprendimo paskelbimo. Tačiau, siekiant apsaugoti ieškovų teises ir interesus, negaliojimo paskelbimo poveikis negali būti ribojamas.

Ieškinys dėl neveikimo (SESV 265 straipsnis)

Ieškiniu papildoma teisinė apsauga nuo Parlamento, Europos Vadovų Tarybos, Tarybos, Komisijos ir ECB, nes suteikiama galimybė kreiptis į teismą ir dėl neteisėto neveikimo. Tačiau prieš pateikiant ieškinį būtina atlikti išankstinę procedūrą, pagal kurią ieškovas atitinkamą ES instituciją turi paraginti imtis veiksmų. Ieškiniu dėl neveikimo, kurį gali pateikti viena iš institucijų, gali būti prašoma nustatyti, kad atitinkama įstaiga pažeidė sutartį nepriimdama ja reikalaujamo sprendimo. Ieškiniu, kurį gali paduoti ES piliečiai ir įmonės, gali būti prašoma tik nustatyti, kad atitinkama ES institucija pažeidė sutartį, nepriimdama atitinkamo teisės akto, kuris turėjo būti skirtas ieškovui, t. y. ieškovui skirto sprendimo. Teismo sprendimu konstatuojama tik tai, kad teisės pažeidimas padarytas dėl konkretaus neveikimo. Šiuo atveju Teisingumo Teismas ir Bendrasis Teismas neturi teisės savo sprendimu įpareigoti instituciją priimti atitinkamą sprendimą. Bylą pralaimėjusi šalis tik įpareigojama imtis būtinų priemonių Teisingumo Teismo ar Bendrojo Teismo sprendimui įvykdyti (SESV 266 straipsnis).

Ieškinys dėl žalos atlyginimo (SESV 268 straipsnis ir 340 straipsnio antra pastraipa)

Šiuo ieškiniu piliečiams ir įmonėms, taip pat valstybėms narėms, kurios dėl ES tarnautojų padarytos klaidos patyrė žalą, suteikiama galimybė kreiptis į Teisingumo Teismą dėl žalos atlyginimo. Sutartyse ES atsakomybės pagrindas nėra išsamiai apibrėžtas; be kita ko, jis nustatomas pagal bendrus valstybių narių teisės aktuose nustatytus bendruosius principus. Teisingumo Teismas išplėtojo šį aspektą savo praktikoje ir konstatavo, kad žala gali būti atlyginama, kai tenkinamos tokios sąlygos:

1. neteisėti ES institucijos ar ES tarnautojų veiksmai padaryti, jiems einant savo pareigas. Neteisėti veiksmai yra tada, kai akivaizdžiai pažeidžiama ES teisės norma, kuria asmeniui, įmonei ar valstybei narei suteikiama tam tikrų teisių arba kuri buvo priimta jų apsaugos tikslais. Apsaugos normų pobūdį visų pirma turi vidaus rinkos pagrindinės teisės ir pagrindinės laisvės arba pagrindiniai teisėtų lūkesčių apsaugos ir proporcingumo principai, taip pat visos kitos tiesiogiai taikomos teisinės normos, kuriomis ES piliečiams suteikiamos tam tikros asmens teisės. Pažeidimas yra pakankamai akivaizdus, jei veikianti ES institucija aiškiai ir smarkiai viršija savo įgaliojimus. Teisingumo Teismas visų pirma atkreipia dėmesį į nedidelį nuo neteisėtos priemonės nukentėjusių asmenų skaičių ir patirtos žalos dydį, kuris turi viršyti atitinkamai ekonomikos šakai įprastos ekonominės rizikos ribas;
2. buvo patirta žala;
3. yra priežastinis ryšys tarp patirtos žalos ir ES institucijos dokumento;
4. įrodyti veiksmą atlikusios ES institucijos kaltę nebūtina.

Europos Sąjungos tarnautojų ieškiniai (SESV 270 straipsnis)

Į Teisingumo Teismą galima kreiptis ir dėl ginčų, kylančių dėl darbinių santykių tarp ES ir jos tarnautojų arba, jų mirties atveju, jų artimųjų. Kompetencija nagrinėti šiuos skundus tenka Bendrajam Teismui.

Apeliacinio skundo procedūra (SESV 256 straipsnis)

Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo santykis reglamentuotas taip, kad dėl visų Bendrojo Teismo sprendimų galima paduoti apeliacinį skundą Teisingumo Teismui tik teisės klausimais. Apeliacinis skundas gali būti paduodamas dėl Bendrojo Teismo kompetencijos trūkumo, dėl jo padaryto teismo proceso tvarkos pažeidimo, kuriuo buvo neigiamai paveikti apelianto interesai, taip pat dėl Bendrojo Teismo padaryto ES teisės pažeidimo. Jei apeliacinis skundas yra priimtinas ir pagrįstas, Teisingumo Teismas Bendrojo Teismo sprendimą panaikina. Jis gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima padaryti, arba grąžinti bylą Bendrajam Teismui naujam sprendimui priimti. Teisingumo Teismo teisinis vertinimas Bendrajam Teismui privalomas.

Laikinosios apsaugos priemonės (SESV 278 ir 279 straipsniai)

Dėl Teisingumo Teismui ar Bendrajam Teismui paduotų ieškinių ir dėl Teisingumo Teismui paduotų apeliacinių skundų dėl Bendrojo Teismo sprendimų ginčijamo akto galiojimas nesustabdomas. Tačiau kaip kompensacinė priemonė numatyta galimybė pateikti Teisingumo Teismui ar Bendrajam Teismui prašymą sustabdyti ginčijamo akto taikymą (SESV 278 straipsnis) arba nustatyti bet kurias būtinas laikinąsias apsaugos priemones (SESV 279 straipsnis).

Prašymo nustatyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstumas teismų praktikoje vertinamas pagal tris kriterijus:

1. galimybę laimėti pagrindinę bylą (fumus boni juris). Ar galimybė laimėti bylą pakankama, sprendžiama iš anksto bendrai įvertinant prašymo pateikėjo nurodytas aplinkybes;
2. laikinųjų apsaugos priemonių nustatymo skubą. Skuba vertinama pagal tai, ar būtina nustatyti laikinąsias apsaugos priemones norint išvengti didelės ir nepataisomos žalos prašymo pateikėjui. Šiuo atveju vertinimo kriterijai yra teisės pažeidimo pobūdis ir sunkumas bei konkretūs ir galutiniai neigiami padariniai prašymo pateikėjo materialiajam ir kitam turtui, kuriam taikoma teisinė apsauga. Finansinė žala laikoma didele ir nepataisoma žala daugiausia tik tuo atveju, jei, prašymo pateikėjui laimėjus pagrindinę bylą, šios žalos visos kompensuoti neįmanoma;
3. interesų vertinimą. Trūkumai, kurių gali atsirasti prašymo pateikėjui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų nenustatomos, vertinami atsižvelgiant į ES interesus, kad atitinkamas teisės aktas būtų taikomas nedelsiant, ir į trūkumus, kurių atsirastų tretiesiems asmenims, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų nustatytos.

Prejudiciniai sprendimai (SESV 267 straipsnis)

Pagal prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrą į Teisingumo Teismą rekomendacijų dėl ES teisės gali kreiptis nacionaliniai teismai. Jei nacionalinis teismas savo nagrinėjamoje byloje turi taikyti ES teisės nuostatas, jis gali šios bylos nagrinėjimą sustabdyti ir Teisingumo Teismui pateikti klausimą, ar atitinkamas ES institucijų priimtas teisės aktas galioja ir (arba) kaip šis teisės aktas ir Sąjungos sutartys turi būti aiškinami. Nacionalinio teismo teisėjas suformuluoja teisinį klausimą, į kurį Teisingumo Teismas atsako ne pateikdamas nuomonę, o priimdamas sprendimą – taip net formaliai parodomas privalomas šio sprendimo pobūdis. Tačiau prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra nėra, kaip kitos aptartos procedūros, bylos nagrinėjimo procedūra, pagal kurią byloje priimamas sprendimas, o tik bendros procedūros, kuri pradedama ir baigiama nacionaliniame teisme, dalis.

Šios procedūros tikslas visų pirma yra užtikrinti vienodą ES teisės aiškinimą, o kartu – ES teisinės tvarkos darną. Be teisinės tvarkos darnos užtikrinimo funkcijos, ši procedūra svarbi ir individualiai teisinei apsaugai. Kad nacionaliniai teismai galėtų pasinaudoti jiems suteikta galimybe patikrinti nacionalinės teisės ir ES teisės suderinamumą ir nesuderinamumo atveju taikyti viršesnę tiesiogiai taikomą ES teisę, būtina, kad ES teisės nuostatų turinys ir taikymo apimtis būtų pakankami aiškiai apibrėžti. Dažniausiai toks aiškumas įmanomas Teisingumo Teismui priimant prejudicinį sprendimą, todėl prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra yra galimybė ir ES piliečiams pasipriešinti savo valstybės narės veiksmams, jei jais pažeidžiama ES teisė, ir nacionaliniuose teismuose reikalauti, kad būtų taikoma ES teisė. Prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra dėl šios jo dvigubos funkcijos tam tikru mastu kompensuojama ribota privačių asmenų galimybė tiesiogiai pateikti ieškinį Teisingumo Teismui, todėl ji labai svarbi asmenų teisinei apsaugai. Tačiau šios procedūros sėkmė priklauso nuo nacionalinių teismų ir jų teisėjų noro pateikti prašymą aukštesnei institucijai.

Prašymo priimti prejudicinį sprendimą objektas. Teisingumo Teismas, viena vertus, priima sprendimą dėl atitinkamo ES teisės aiškinimo, antra vertus, vykdo ES institucijų priimtų teisės aktų galiojimo priežiūrą. Nacionalinės teisės nuostatos negali būti prejudicinio sprendimo objektas. Teisingumo Teismas pagal prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrą neturi teisės nei aiškinti nacionalinės teisės, nei vertinti jos suderinamumo su ES teise. Teisingumo Teismui pateikiamuose prašymuose į tai dažnai neatkreipiama dėmesio. Neretai juose tikslingai keliami klausimai dėl nacionalinės ir ES teisės nuostatų suderinamumo arba dėl tam tikros ES teisės nuostatos taikymo nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje. Tokių iš principo nepriimtinų klausimų Teisingumo Teismas neatmeta, o juos išaiškina taip, kad prašymą pateikęs teismas surastų svarbiausius atitinkamos ES teisės nuostatos aiškinimo kriterijus ir pats galėtų nuspręsti, ar sprendimui svarbi nacionalinės teisės nuostata suderinama su ES teise. Tokiu atveju Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į visą valstybės narės teismo pateiktą medžiagą, ypač į sprendimo pateikti prašymą pagrindimą, išnagrinėja tuos ES teisės elementus, kuriuos, atsižvelgiant į bylos objektą, reikia išaiškinti.

Teisė pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Pateikti prašymą gali visi valstybių narių teismai. Sąvoka „teismas“ šiuo atveju suprantama pagal ES teisę ir apibrėžiama ne pagal pavadinimą, o pagal tos institucijos funkciją ir statusą valstybės narės teisinės apsaugos sistemoje. Tai reiškia, kad teismais laikomos visos nepriklausomos, t. y. nepriimančios jokių nurodymų, institucijos, privalančios pagal teisinės valstybės principais grindžiamą procedūrą teisiniuose ginčuose priimti teisinę galią turinčius sprendimus. Vadinasi, teisę pateikti prašymą iš esmės turi ir valstybių narių konstituciniai teismai, ir ginčus nagrinėjančios nevalstybinės jurisdikcijos institucijos, tačiau neturi privatūs arbitražo teismai. Ar nacionalinio teismo teisėjas pasinaudos teise pateikti prašymą, priklauso nuo sprendimo, susijusio su ES teisės klausimais, svarbos pagrindinei bylai, kurioje sprendimą priima pats nacionalinio teismo teisėjas. Bylos šalys gali tik suteikti tam tikrą postūmį. Teisingumo Teismas sprendimo svarbą patikrina tik atsižvelgdamas į tai, ar klausimas gali būti pateikiamas, t. y. ar iškeltas klausimas tikrai susijęs su ES sutarčių aiškinimu arba atitinkamo ES institucijos priimto dokumento teisiniu galiojimu, ar tai yra tikras ginčas, t. y. ar kalbama ne tik apie hipotetinį ar sugalvotą klausimą, kuriuo siekiama Teisingumo Teismą, pasinaudojant prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra, paskatinti pateikti teisinę nuomonę. Tačiau dėl šių priežasčių Teisingumo Teismas pateiktus klausimus atmeta labai retai, nes, atsižvelgdamas į ypatingą teismų bendradarbiavimo svarstant šiuos abu aspektus svarbą, laikosi tam tikro nuosaikumo. Vis dėlto iš pastarojo meto Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad prašymo pateikimo reikalavimus jis sugriežtino – priimdamas sprendimą, ar prašymas priimtinas, labai didelį dėmesį kreipia į tai, ar tenkinamas jau pirmiau keltas reikalavimas pakankamai aiškiai ir išsamiai paaiškinti faktines ir teisines pagrindinės bylos aplinkybes ir, jei duomenų trūksta, pareiškia negalintis tinkamai išaiškinti atitinkamos ES teisės nuostatos ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą atmeta kaip nepriimtiną.

Pareiga pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Pateikti prašymą privalo bet kuris teismas, kurio sprendimo nebegalima apskųsti apeliacine tvarka pagal nacionalinę teisę. Apeliacijos sąvoka apima visas peržiūros procedūras, pagal kurias kurio nors teismo sprendimą gali peržiūrėti aukštesnės instancijos teisminė institucija faktiniu ir teisiniu aspektais (pvz., apeliacija) arba tik teisiniu aspektu (pvz., peržiūra), išskyrus įprastas peržiūros procedūras, turinčias ribotų ir specifinių pasekmių (pvz., sprendimų peržiūrėjimas, skundas dėl konstitucijai prieštaraujančių veiksmų). Teismas, kuris privalo pateikti prašymą, gali jo nepateikti tik tuo atveju, jei tas klausimas nesvarbus bylos baigčiai, dėl jo Teisingumo Teismas jau yra priėmęs sprendimą arba ES teisės akto aiškinimas yra akivaizdus. Tačiau nesąlygiška pareiga pateikti prašymą yra tuo atveju, jei nacionalinis teismas nori remtis ES teisės akto negaliojimu. Teisingumo Teismas yra aiškiai nustatęs, kad tik jis vienas turi teisę atmesti neteisėtą ES teisės aktą. Todėl nacionaliniai teismai privalo taikyti ES teisės aktą ir jo laikytis tol, kol Teisingumo Teismas paskelbs jį negaliojančiu. Speciali priemonė taikoma teismams, nagrinėjantiems bylas dėl laikinosios teisinės apsaugos skyrimo. Pagal pastarojo meto Teisingumo Teismo sprendimus šiems teismams suteikiama teisė, laikantis tam tikrų sąlygų, sustabdyti ES reglamentu grindžiamo nacionalinio administracinio akto vykdymą arba imtis kitų laikinųjų apsaugos priemonių, siekiant laikinai įforminti ginčijamus teisinius santykius, nesilaikant esamų ES teisės nuostatų.

Pareigos pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą nesilaikymas reiškia pareigos pagal ES sutartis nevykdymą, dėl kurio atsakingai valstybei narei gali būti taikoma pažeidimo nagrinėjimo procedūra. Tiesa, praktinis tokios procedūros poveikis labai ribotas, nes atitinkamos valstybės narės vyriausybė negali vykdyti tokio Teisingumo Teismo nuosprendžio, nes dėl teismų nepriklausomumo ir valdžių atskyrimo principo ji negali duoti nurodymų nacionaliniam teismui. Pripažinus valstybių narių atsakomybę pagal ES teisę už ES teisės pažeidimą (žr. skirsnį „Valstybių narių atsakomybė už ES teisės pažeidimą“), sėkmingesnė gali būti asmenų galimybė iš atitinkamos valstybės narės reikalauti atlyginti žalą, atsiradusią dėl pareigos pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą nevykdymo.

Prejudicinio sprendimo poveikis. Prejudicinis sprendimas, kadangi tai yra Teisingumo Teismo sprendimas, o ne nuomonė, privalomas pirmiausia prašymą pateikusiam teismui ir visiems kitiems nacionaliniams teismams, nagrinėjantiems tą bylą. Be to, praktikoje prejudiciniai sprendimai turi didelį prejudicinį poveikį kitoms panašioms byloms.

Valstybių narių atsakomybė už ES teisės pažeidimą

Valstybių narių atsakomybę už žalą, kurią asmuo patiria dėl valstybės padarytos ES teisės pažeidimo, Teisingumo Teismas iš esmės nustatė savo 1996 m. kovo 5 d. Sprendime Brasserie du pêcheur ir Factortame (sujungtos bylos C-46/93 ir C-48/93). Šis sprendimas dėl atsakomybės yra precedentinis sprendimas, pagal reikšmę prilygstantis ankstesniems Teisingumo Teismo sprendimams dėl ES teisės viršenybės, tiesioginio ES teisės nuostatų taikymo ir pačios ES nustatytų pagrindinių teisių pripažinimo. Paties Teisingumo Teismo žodžiais, tai yra „neišvengiama Sąjungos nuostatų, kurias pažeidus patirta žala, tiesioginio poveikio pasekmė“. Šiuo sprendimu gerokai sustiprinamos asmenų galimybės iš visų trijų valdžių (vykdomosios, įstatymų leidžiamosios ir teisminės) institucijų reikalauti laikytis ES teisės ir ją taikyti. Šiuo sprendimu Teisingumo Teismas išplėtė praktiką, kuria vadovavosi priimdamas Sprendimą Francovich ir Bonifaci (sujungtos bylos C-6/90 ir C-9/90). Šiuose ankstesniuose sprendimuose valstybių narių atsakomybė numatyta dar tik tais atvejais, kai asmenys patyrė žalą dėl to, kad valstybė narė į nacionalinę teisę ne laiku perkėlė direktyvos nuo­statas, kuriomis asmenims suteikiama subjektyvių teisių, tačiau jos neturi tiesioginio poveikio, o šiame sprendime nustatytas bendrosios atsakomybės principas, apimantis bet kokį valstybės narės padarytą ES teisės pažeidimą.

Valstybių narių atsakomybė už ES teisės pažeidimą apibrėžiama pagal tris kriterijus, kurie iš esmės atitinka panašioje situacijoje ES taikomus atsakomybės kriterijus.

1. ES teisės norma, kuri buvo pažeista, turi būti siekiama suteikti teisių asmenims.
2. Pažeidimas turi būti pakankamai akivaizdus, t. y. valstybė narė turi būti aiškiai ir labai viršijusi jai paliktos veiksmų laisvės ribas. Tai įvertinti privalo nacionaliniai teismai. Jie vieninteliai kompetentingi nustatyti faktus ir to ES teisės pažeidimo rimtumą. Tiesa, Teisingumo Teismas savo Sprendime Brasserie du pêcheur nacionaliniams teismams nurodo kai kurias esmines kryptis:
   

   Veiksniai, į kuriuos kompetentingas teismas gali atsižvelgti, yra pažeistos normos aiškumas ir tikslumas, pagal tą normą nacionalinėms ar [Sąjungos] institucijoms paliekamas veiksmų laisvės mastas, pažeidimo arba žalos padarymas tyčia ar dėl neatsargumo, ar padaryta teisės klaida yra pateisinama ar nepateisinama, faktas, kad [Sąjungos] institucijos pasirinkta pozicija galėjo skatinti neveikimą, [Sąjungos] teisei prieštaraujančių nacionalinių priemonių ar veiklos ėmimąsi ar nenutraukimą. Bet kuriuo atveju [Sąjungos] teisės pažeidimas bus tikrai akivaizdus, jei jis išliks, nepaisant sprendimo, kuriuo konstatuojamas inkriminuojamas įsipareigojimų nevykdymas, ar prejudicinio sprendimo arba nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos šiuo klausimu, iš kurių aišku, kad konkretus elgesys yra pažeidimas.“

3. Turi būti tiesioginis priežastinis ryšys tarp valstybei narei nustatytos pareigos nevykdymo ir nukentėjusio asmens patirtos žalos. Kaltės (tyčios ar neatsargumo), suprantamos plačiau už pakankamai akivaizdų ES teisės pažeidimą, gali nebūti.

Teisingumo Teismas neleidžia abejoti, kad jo nustatyti atsakomybės principai taikytini ir trečiajai valdžiai – teismams. Dabar jų sprendimai gali būti persvarstomi ne tik instancijų, bet ir, – jei jie priimti nepaisant ES teisės normų ar jas pažeidžiant, – pagal žalos atlyginimo procedūrą, kurią turi atlikti kompetentingi valstybių narių teismai. Pagal šią procedūrą, nustatant, kad ginčijamu sprendimu pažeista ES teisė, turi būti iš naujo persvarstomi ir materialiniai su ES teise susiję klausimai, kompetentingam teismui negalint remtis galimu privalomu specializuoto teismo sprendimo poveikiu. Dėl atitinkamų ES teisės normų aiškinimo ir (arba) galiojimo arba nacionalinių atsakomybės nuostatų suderinamumo su ES teise kompetentingi nacionaliniai teismai savo ruožtu gali kreiptis į Teisingumo Teismą pagal prejudicinio sprendimo procedūrą (SESV 267 straipsnis). Tačiau atsakomybė už netinkamą teismų veikimą ir toliau bus išimtis. Atsižvelgiant į griežtus atsakomybės kriterijus, atsakomybę galima taikyti tik jei teismas savavališkai nepaiso galiojančios ES teisės arba, kaip byloje Köbler, C-224/01, paskutinės instancijos teismas, nepaisydamas ES teisės, priima ES piliečiui nepalankų sprendimą, prieš tai nesikreipęs į Teisingumo Teismą ir nepaprašęs išaiškinti šiam sprendimui svarbios teisinės padėties pagal ES teisę. Pastaruoju atveju, remiantis ES teise grindžiamomis ES piliečių teisių apsaugos nuostatomis, ES piliečiui būtina atlyginti žalą, kurią jis patyrė dėl paskutinės instancijos teismo sprendimo.

EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS VIETA BENDROJE TEISINĖJE TVARKOJE

Tiek sužinojus apie ES struktūrą ir teisinę tvarką, ne taip lengva nustatyti, kokią vietą derėtų skirti ES teisei bendroje teisinėje tvarkoje ir kur yra ją nuo kitų teisinių tvarkų skiriančios ribos. Viena aišku – ES teisės negalima laikyti tik tarpvalstybinių susitarimų rinkiniu arba nacionalinės teisinės sistemos dalimi ar priedėliu prie jos.

Europos Sąjungos teisinės tvarkos savarankiškumas

Valstybės narės, įsteigdamos ES, apribojo savo įstatymų leidybos suverenumą ir sukūrė savarankišką teisėtvarką, privalomą joms pačioms ir jų piliečiams bei taikomą jų teismų.

Viena iš garsiausių bylų, nagrinėtų Teisingumo Teisme, buvo 1964 m. byla Costa / ENEL, 6/64, kurioje F. Costa kreipėsi į teismą dėl Italijos elektros energijos gamybos ir skirstymo ūkio nacionalizavimo ir su tuo susijusio elektros energijos bendrovių eksploatacinių įrenginių perdavimo naujai viešajai bendrovei ENEL.

ES teisinės tvarkos savarankiškumas ES išlikimui turi esminę reikšmę, nes tik juo galima užtikrinti, kad ES teisės nesumenkintų nacionalinė teisė ir kad visose valstybėse narėse ji būtų taikoma vienodai. Tad, remiantis ES teisėtvarkos savarankiškumu, ES teisės sąvokos apibrėžiamos iš esmės pagal ES teisės poreikius ir Sąjungos tikslus. Toks specifinis Sąjungos sąvokų nustatymas būtinas, nes ES teise užtikrinamos teisės atsidurtų pavojuje, jei kiekviena valstybė narė, savaip nustatydama sąvokų turinį, galų gale pati galėtų nuspręsti, kada taikyti ES teise užtikrinamas laisves. Kaip pavyzdį galima paminėti sąvoką „darbuotojas“, kuria nusakoma judėjimo laisvės taikymo sritis. „Darbuotojo“ sąvoka, vartojama kalbant apie ES reikalus, savo turiniu gali skirtis nuo tos, kuri vartojama ir įprasta valstybėse narėse. Be to, vienintelis standartas, pagal kurį vertinamos ES teisinės priemonės, yra pati ES teisė, o ne nacionalinės teisės aktai ar konstitucinė teisė.

Tačiau kaip, atsižvelgiant į tokį ES teisinės tvarkos savarankiškumą, apibūdinti ES teisės ir nacionalinės teisės santykį?

Nors ES teisė valstybių narių teisinės tvarkos atžvilgiu yra savarankiška teisinė tvarka, ES teisinės tvarkos ir valstybių narių teisės sistemų santykio negalima vertinti kaip vieno ant kito sugulusių uolienos sluoksnių. Taip griežtai jų atskirti negalima visų pirma dėl to, kad abi jos susijusios su tais pačiais žmonėmis, kurie yra valstybės ir ES piliečiai, kita vertus, negalima pamiršti, kad ES teisė gali tapti gyvybinga tik jei bus įtraukta į valstybių narių teisinę tvarką. Iš tikrųjų ES ir nacionalinės teisinės tvarkos yra glaudžiai susijusios ir abipusiškai priklausomos.

Europos Sąjungos ir nacionalinės teisės sąveika

Šis ES teisės ir nacionalinės teisės santykio aspektas apima tuos ryšius, kuriais ES teisė ir nacionalinė teisė viena kitą papildo. Šis ryšys vaizdžiai apibūdintas ES sutarties 4 straipsnio 3 dalyje:

Šis bendrasis lojalaus bendradarbiavimo principas suformuluotas suvokiant, kad vien tik ES teisine tvarka negalima pasiekti kuriant ES iškeltų tikslų. Priešingai nei nacionalinė teisinė tvarka, ES teisinė tvarka nėra savarankiška sistema – jai įgyvendinti reikia pasitelkti nacionalines sistemas. Todėl visos trys valdžios – įstatymų leidėjas, vyriausybė ir teismai – privalo suprasti, kad ES teisinė tvarka nėra kažkokia primesta sistema ir kad valstybės narės ir ES institucijos, siekdamos bendrų tikslų, turi veikti solidariai kaip nedaloma visuma. Taigi ES yra ne tik interesų bendrija – pirmiausia ji yra solidari bendrija. Taigi nacionalinės valdžios institucijos ne tik turi atsižvelgti į ES sutartis ir joms įgyvendinti ES institucijų priimtus teisės aktus, bet ir juos vykdyti ir įkvėpti jiems gyvybę. Ši ES ir nacionalinės teisės sąveika yra tokia daugialypė, kad norint ją iliustruoti tenka pasitelkti net keletą svarbių pavyzdžių.

Glaudaus ES ir nacionalinių teisinių tvarkų ryšio bei jų tarpusavio papildymo išraiška visų pirma yra direktyvų sistema, kurią jau aptarėme kalbėdami apie teisės aktus. Pačioje direktyvoje valstybėms narėms privaloma forma nustatomas tik siektinas rezultatas, o kokiu būdu ir kokiomis priemonėmis jį pasiekti, paliekama spręsti nacionalinėms valdžios institucijoms, t. y. vadovaujantis nacionaline teise. Jurisdikcijos srityje glaudus ryšys sukuriamas prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra pagal SESV 267 straipsnį. Pagal šią procedūrą nacionaliniai teismai gali (turi) Teisingumo Teismui pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl ES teisės aiškinimo ir galiojimo, jei tai gali būti svarbu sprendimui jų nagrinėjamoje byloje. Viena vertus, prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra aiškiai parodoma, kad ir valstybių narių teismai privalo laikytis ES teisės ir ją taikyti, kita vertus, kad ES teisės aiškinimas ir jos galiojimo vertinimas priklauso išimtinai Teisingumo Teismo kompetencijai. Abipusė ES teisės sistemos ir nacionalinių teisės sistemų priklausomybė galiausiai matoma ir tada, kai siekiama užpildyti spragas ES teisės sistemoje. Tai vyksta, pavyzdžiui, tada, kai siekiant papildyti pačios ES teisės taisykles pateikiamos nuorodos į atitinkamas valstybių narių teisės sistemose jau esančias teisės nuostatas. Taip kurios nors ES teisės nuostatos likimą tam tikru momentu nulemia atitinkamos nacionalinės teisės nuostatos. Apskritai, tai galioja vykdant visus ES teisės aktus, jei jų vykdymo taisyklės nenustatytos pagal ES teisę. Visais šiais atvejais nacionalinės valdžios institucijos ES teisės aktus vykdo pagal nacionalinės teisės nuostatas. Žinoma, šis principas taikomas tik jei dėl to nekyla grėsmė ES nuostatų veiksmingumui ir tenkinami vienodo ES teisės taikymo reikalavimai, nes bet kokiu atveju reikia vengti, kad ekonomikos dalyviai būtų traktuojami pagal skirtingus kriterijus, – taigi, neteisingai.

Europos Sąjungos teisės ir nacionalinės teisės kolizija

Tačiau ES teisės ir nacionalinės teisės santykiui būdinga ir tai, kad ES teisės ir nacionalinės teisės sistemos kartais „susikerta“. Tokiu atveju kalbama apie ES teisės ir nacionalinės teisės koliziją. Taip atsitinka visada, kai kuri nors ES teisės nuostata, kuria ES piliečiams suteikiama tiesioginių teisių ar nustatoma pareigų, turinio atžvilgiu prieštarauja nacionalinės teisės normai. Šioje, atrodo, paprastoje problemoje slypi du principiniai ES struktūros klausimai, o atsakymas į juos yra rimtas ES teisinės tvarkos gyvavimo išbandymas – tai yra tiesioginis ES teisės taikymas ir ES teisės viršenybė prieš jai prieštaraujančią nacionalinę teisę.

Tiesioginis Europos Sąjungos teisės taikymas nacionalinėje teisėje

Tiesioginis ES teisės taikymas reiškia, kad ES teise tiesiogiai suteikiama teisių ir nustatoma pareigų ne tik ES institucijoms ir valstybėms narėms, bet ir ES piliečiams.

Vienas iš reikšmingiausių Teisingumo Teismo pasiekimų yra tai, kad jis, nepaisydamas pirminio kai kurių valstybių narių pasipriešinimo, įtvirtino tiesioginį ES teisės aktų taikymą ir užtikrino ES teisinės tvarkos egzistavimą. Teisingumo Teismo praktikos išeities taškas buvo pirmiau aptartas Nyderlandų transporto įmonės „Van Gend & Loos“ atvejis, kai ji Nyderlandų teismui apskundė Nyderlandų sprendimą už tam tikrą iš Vakarų Vokietijos įvežamą cheminį gaminį imti didesnį muitą. Apsvarsčius aplinkybes, galų gale šios bylos baigtis priklausė nuo klausimo, ar ir asmuo, nesutikdamas su neteisėtai imamu mokesčiu, galėjo remtis EEB sutarties 12 straipsniu, kuriuo valstybėms narėms buvo aiškiai draudžiama bendrojoje rinkoje nustatyti naujus ir didinti jau taikomus muitus. Teisingumo Teismas, nepaisydamas daugelio vyriausybių ir generalinio advokato patarimo, nustatė, kad, atsižvelgiant į Sąjungos prigimtį ir tikslus, ES teisės nuostatos iš esmės turi būti taikomos tiesiogiai. Kaip motyvą Teisingumo Teismas nurodė, kad:

Bendrija sudaro naują tarptautinės teisės teisinę sistemą [...], kurios subjektai yra ne tik valstybės narės, bet ir jų nacionaliniai subjektai. Vadinasi, Bendrijos teisė yra nepriklausoma nuo valstybių narių teisės, ir ji ne tik nustato pareigas asmenims, bet ir suteikia teises, kurios yra sudedamoji tų asmenų teisių ir pareigų visumos dalis. Šios teisės atsiranda ne tik tada, kai Sutartis aiškiai jas apibrėžia, bet taip pat ir dėl pareigų, kurias Sutartis labai konkrečiai nustato tiek asmenims, tiek valstybėms narėms, tiek Bendrijos institucijoms.“

Vis dėl to vien šiuo teiginiu pasiekta dar nedaug, nes neaišku, kokios ES teisės nuostatos taikytinos tiesiogiai. Teisingumo Teismas visų pirma įvertino šį klausimą atsižvelgdamas į pirminės ES teisės nuostatas ir konstatavo, kad asmenims gali būti tiesiogiai taikomos visos tų ES sutarčių nuostatos, i) kuriose nustatytos absoliutaus pobūdžio sąlygos, ii) kurios yra išsamios ir teisiniu požiūriu savarankiškos ir todėl iii) jų vykdymui ar teisinei galiai nereikia jokių kitų valstybių narių ar ES institucijų veiksmų.

Teisingumo Teismas nustatė, kad EEB sutarties 12 straipsnis šiuos kriterijus atitinka, taigi ir įmonė „Van Gend & Loos“ iš šios nuostatos galėjo išvesdinti savo teises, kurias Nyderlandų teismas turėjo užtikrinti; tuo remdamasis Nyderlandų teismas pripažino pažeidžiant sutartį imtą mokestį negaliojančiu. Teisingumo Teismo praktikoje vėliau pripažintas ir kitų Sutarties nuostatų, kurių reikšmė ES piliečiams yra daug didesnė negu EEB sutarties 12 straipsnio, tiesioginis taikymas. Ypač paminėtini sprendimai, susiję su laisvu asmenų judėjimu (SESV 45 straipsnis), įsisteigimo laisve (SESV 49 straipsnis) ir laisve teikti paslaugas (SESV 56 straipsnis).

Kalbant apie laisvo judėjimo užtikrinimą, Teisingumo Teismas sprendimą dėl tiesioginio taikymo priėmė byloje van Duyn, 41/74. Šios bylos faktinės aplinkybės buvo tokios: 1973 m. gegužės mėn. Nyderlandų pilietei Y. van Duyn neleista atvykti į Jungtinę Karalystę, kuri tuo metu dar buvo ES valstybė narė, nes ji ketino dirbti sekretore Scientologijos bažnyčioje, kurią Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministerija laikė „socialiai pavojinga“. Remdamasi ES teisės nuostatomis dėl laisvo darbuotojų judėjimo, Y. van Duyn pateikė ieškinį Aukščiausiajam teismui. Ji reikalavo Aukščiausiojo teismo paskelbti, kad ji turi teisę likti Jungtinėje Karalystėje kaip samdoma darbuotoja ir turi teisę įvažiuoti į šią šalį. Aukščiausiasis teismas kreipėsi į Teisingumo Teismą, o šis atsakė, kad EEB sutarties 48 straipsnis (dabar – SESV sutarties 45 straipsnis) taikytinas tiesiogiai, taigi ir pavieniams asmenims pagal jį suteikiama teisė, kuria jie gali remtis valstybės narės teismuose.

Nuostatos dėl įsisteigimo laisvės tiesioginio taikymo klausimą Teisingumo Teismas svarstė Belgijos Conseil d’État prašymu. Šis teismas turėjo nagrinėti Nyderlandų advokato J. Reynerso skundą, kuriame šis rėmėsi savo teisėmis pagal EEB sutarties 52 straipsnį (SESV 49 straipsnis). Priežastimi paduoti skundą J. Reynersas laikė tai, kad jam, nors jis buvo išlaikęs Belgijoje reikiamus egzaminus, nebuvo suteiktas leidimas Belgijoje verstis advokato praktika dėl to, kad jis užsienietis. Teisingumo Teismas 1974 m. birželio 21 d. sprendimu šioje byloje konstatavo, kad įsisteigimo klausimu negalima skirtingai traktuoti šalies gyventojų ir užsieniečių, nes pasibaigus pereinamajam laikotarpiui EEB sutarties 52 straipsnis taikytinas tiesiogiai ir todėl juo ES piliečiams suteikiama teisė kitoje valstybėje narėje, kaip ir tos valstybės piliečiams, pradėti ir vykdyti ekonominę veiklą. Remiantis šiuo sprendimu J. Reynersui turėjo būti suteiktas leidimas Belgijoje verstis advokato praktika.

Byloje Van Binsbergen, 33/74, Teisingumo Teismas turėjo galimybę aiškiai nustatyti ir tiesioginį nuostatos dėl laisvės teikti paslaugas taikymą. Šioje byloje, be kita ko, buvo keliamas klausimas, ar Nyderlandų teisės nuostata, pagal kurią apeliaciniame teisme proceso įgaliotiniai gali būti tik Nyderlanduose įsisteigę asmenys, yra suderinama su ES teisės nuostatomis dėl laisvės teikti paslaugas. Teisingumo Teismas į šį klausimą atsakė neigiamai motyvuodamas tuo, kad bet kokiais ES piliečių suvaržymais dėl pilietybės ar gyvenamosios vietos pažeidžiamas EEB sutarties 59 straipsnis (SESV 56 straipsnis) ir todėl jie yra negaliojantys.

Didelę praktinę reikšmę turi ir tiesioginis nuostatų dėl laisvo prekių judėjimo (SESV 26 straipsnis), vyrų ir moterų vienodo užmokesčio principo (SESV 157 straipsnis), bendrojo nediskriminavimo principo (SESV 45 straipsnis) ir konkurencijos laisvės (SESV 101 straipsnis) taikymas.

Antrinės teisės srityje tiesioginio taikymo klausimas kyla tik kalbant apie direktyvas ir valstybėms narėms skirtus sprendimus, nes reglamentų ir asmenims skirtų sprendimų atveju šis poveikis atsiranda tiesiogiai pagal Sąjungos Sutartis (SESV 288 straipsnio antra ir ketvirta pastraipos). Nuo 1970 m. Teisingumo Teismas tiesioginio pirminės ES teisės taikymo principus išplėtė apimdamas ir direktyvas bei valstybėms narėms skirtus sprendimus.

Tiesioginio ES teisės poveikio tokia forma, kokią nustatė ir išplėtojo Teisingumo Teismas, praktinė reikšmė akivaizdi: juo pagerinama asmenų padėtis, nes vidaus rinkos laisvės prilyginamos teisėms, kuriomis asmenys gali remtis nacionaliniuose teismuose. Tad tiesioginis ES teisės taikymas yra tarsi vienas iš ES teisinės tvarkos ramsčių.

Europos Sąjungos teisės viršenybė prieš nacionalinę teisę

Be tiesioginio ES teisės nuostatų taikymo, kyla dar vienas, taip pat esminis klausimas. Kas nutiktų, jei ES teisės nuostata, kuria ES piliečiams suteikiama tiesioginių teisių ir nustatoma tiesioginių pareigų, turinio atžvilgiu prieštarautų nacionalinės teisės normai?

Tokiu atveju ES teisės ir nacionalinės teisės konfliktą galima išspręsti tik vienai iš jų suteikus viršenybę. Rašytinėje ES teisėje aiškių nuostatų šiuo klausimu nėra. Nė vienoje iš ES sutarčių nėra nuostatos, pagal kurią, pavyzdžiui, ES teisė yra viršesnė už nacionalinę teisę arba ES teisė yra antraeilė nacionalinės teisės atžvilgiu. Tačiau ES teisės ir nacionalinės teisės koliziją galima išspręsti tik ES teisei suteikiant viršenybę prieš nacionalinę teisę taip, kad ES teisė anuliuotų visas nacionalines taisykles, nukrypstančias nuo ES nuostatų, ir užimtų jų vietą nacionalinėje teisinėje tvarkoje. Galiausiai, juk mažai kas liktų iš ES teisinės tvarkos sistemos, jei ES teisinė tvarka turėtų „paklusti“ nacionalinei teisei. ES teisės nuostatas būtų galima pakeisti bet kokiu nacionaliniu teisės aktu. Nebegalėtų būti nė kalbos apie vienodą ir lygų ES teisės taikymą visose valstybėse narėse. ES vykdyti valstybių narių jai patikėtas užduotis taip pat būtų neįmanoma. Kiltų grėsmė ES veiksnumui, o tikslas sukurti bendrą Europos teisės sistemą, kuria pagrįsta daug vilčių, žlugtų.

Tokia problema neegzistuoja kalbant apie tarptautinės ir nacionalinės teisės santykį. Kadangi tarptautinė teisė tampa valstybės teisinės tvarkos dalimi tik kai ji atitinkamu aktu į ją įtraukiama ar perkeliama, viršenybės klausimas sprendžiamas tik pagal nacionalinės teisės taisykles. Atsižvelgiant į rangą, kuris nacionaline teise suteikiamas tarptautinei teisei valstybės teisinėje tvarkoje, tarptautinė teisė yra arba aukščiau už konstitucinę teisę, arba jos vieta yra tarp konstitucinės teisės ir paprastos įstatymais nustatytos teisės, arba ji turi tik paprastos įstatymais nustatytos teisės rangą. Vienodo rango inkorporuotos ar perkeltos tarptautinės teisės ir nacionalinės teisės santykis nustatomas taikant taisyklę, pagal kurią vėliau priimtu teisės aktu panaikinamas iki tol galiojęs teisės aktas (lex posterior derogat legi priori). Tačiau šios valstybėje taikomos kolizijos taisyklės netaikytinos nustatant ES teisės ir nacionalinės teisės santykį, nes ES teisė nėra nacionalinės teisinės tvarkos dalis. Todėl ES ir nacionalinės teisės konfliktą galima išspręsti tik remiantis ES teisine tvarka.

Būtent Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į šias pasekmes ir nepaisydamas kai kurių valstybių narių priešinimosi, nustatė esminį ES teisės viršenybės principą, būtiną ES teisinei tvarkai egzistuoti. Taip ES teisinei tvarkai, be tiesioginio taikymo, jis nustatė antrąjį ramstį, dėl kurio teisinė tvarka galiausiai tapo stabilia struktūra.

Pirmiau aptartame Sprendime Costa / ENEL Teisingumo Teismas konstatavo du ES teisės ir nacionalinės teisės santykiui svarbius dalykus.

Pirma, valstybės narės galutinai perdavė suverenumo teises savo sukurtai bendrijai ir vėlesnės vienašališkos priemonės būtų nesuderinamos su ES teisės koncepcija.

Antra, tai yra sutarties principas, kad nė viena valstybė narė negali kvestionuoti ES teisės savitumo visoje ES galioti vienodai ir visai.

Tai reiškia, kad ES teisė, kuri sukurta pagal sutartyse suteiktus įgaliojimus, turi viršenybę prieš jai prieštaraujančią valstybių narių teisę. Ji yra ne tik stipresnė už anksčiau priimtus nacionalinės teisės aktus, bet ir turi blokuojamąjį poveikį vėliau priimtų teisės aktų atžvilgiu.

Teisingumo Teismas savo Sprendime Costa / ENEL neužginčijo Italijos elektros energijos ūkio nacionalizavimo, tačiau aiškiai nustatė ES teisės viršenybę prieš nacionalinę teisę.

Šios nuostatos dėl viršenybės teisinė pasekmė kolizijos atveju yra tai, kad ES teisei prieštaraujanti nacionalinė teisė tampa netaikytina ir užkertamas kelias naujų valstybės teisės aktų leidybai, jei jie būtų nesuderinami su ES teise.

Nuo to laiko Teisingumo Teismas savo nusistovėjusioje praktikoje rėmėsi šia nuostata, bet patobulino ją vienu apsektu. Ką tik pirmiau minėtame Sprendime Costa jis nagrinėjo ES teisės viršenybę prieš nacionalinius įstatymus, o vėliau patvirtino viršenybės principą kalbant apie ES teisės ir valstybės konstitucinės teisės santykį. Nacionaliniai teismai, iš pradžių kiek dvejoję, iš esmės pripažino Teisingumo Teismo nuomonę. Nyderlanduose ir taip negalėjo kilti problemų, nes Nyderlandų konstitucijoje aiškiai įtvirtinta ES teisės viršenybė prieš nacionalinę įstatymais nustatytą teisę (65–67 straipsniai). Kitų valstybių narių nacionaliniai teismai taip pat pripažino ES teisės viršenybės prieš nacionalinę teisę principą. Tačiau Vokietijos ir Italijos konstituciniai teismai iš pradžių pasipriešino ES teisės viršenybei prieš nacionalinę konstitucinę teisę, visų pirma taikant nuostatas, susijusias su užtikrinama pagrindinių teisių apsauga. Jų pasipriešinimas išblėso tik kai pagrindinių teisių apsauga pagal ES teisinę tvarką pasiekė tokį standartą, kuris iš esmės atitiko jų nacionalines konstitucijas. Vis dėlto Vokietijos Federalinis Konstitucinis Teismas laikosi neigiamo nusistatymo dėl tolesnės integracijos, kurį jis aiškiai suformulavo savo sprendimuose, pirmiausia dėl Mastrichto sutarties, o neseniai – dėl Lisabonos sutarties, susijusius su ultra vires kontrole, pagal kuriuos Vokietijos Federalinis Konstitucinis Teismas pasilieka sau teisę tikrinti, ar ES institucijų ir įstaigų teisės aktai, įskaitant ESTT sprendimus, neperžengia suteiktos jurisdikcijos ribų, arba ar ES teismų sistemos sprendimais nėra nustatomas platesnis sutarčių aiškinimas, kuris reikštų nepriimtiną savavališką sutarties pakeitimą. Vėliau Vokietijos Federalinis Konstitucinis Teismas šią ultra vires kontrolę įvertino kaip reikiamą priemonę, įtvirtindamas nuostatą, kad šią kontrolę gali atlikti tik Vokietijos Federalinis Konstitucinis Teismas (o ne, pvz., kiti nacionaliniai teismai) ir tik dėmesingai bei laikydamasis atvirumo ES teisei principo. Tai visų pirma reiškia, kad:

1. Vokietijos Federalinis Konstitucinis Teismas turi Teisingumo Teismo sprendimus laikyti privalomu ES teisės aiškinimu;
2. prieš priimant ultra vires aktą, Teisingumo Teismui turi būti suteikta galimybė pagal prejudicinio sprendimo procedūrą (SESV Sutarties 267 straipsnis) išaiškinti susitarimą ir nuspręsti dėl atitinkamo teisės akto galiojimo bei aiškinimo;
3. kontrolė gali būti atliekama tik tuo atveju, jei akivaizdu, kad ES institucijos veikė viršydamos joms suteiktus įgaliojimus.

Esant tokiai daugybei sąlygų, pagrįstai būtų galima daryti prielaidą, kad tokio ultra vires teisės akto tikimybė išliks labiau teorinė. Tačiau realybė mums parodė, kad taip nėra. Savo 2020 m. gegužės 5 d. sprendime dėl ECB pirkimo susiklosčius ekstremaliajai situacijai programos Federalinis Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ECB, pirkdamas vyriausybės obligacijas, viršijo savo įgaliojimus ir pažeidė Vokietijos pagrindinį įstatymą. Federalinis Konstitucinis Teismas sprendimą dėl obligacijų pirkimo programos teisėtumo ES teisės atžvilgiu, dėl kurio jis anksčiau kreipėsi į Teisingumo Teismą, prašydamas priimti prejudicinį sprendimą, apibūdino kaip „absoliučiai nesuprantamą“, atsižvelgiant į minėtos pirkimo programos įgyvendinimo tikslais priimtų teisės aktų proporcingumo patikrinimą, todėl jį atmetė. Šiuo sprendimu Federalinis Konstitucinis Teismas aiškiai konfrontavo su Teisingumo Teismu ir tuo pat metu aiškiai parodė, kad kiekvienu konkrečiu atveju ketina tikrinti patį ES teisės viršenybės nacionalinės teisės atžvilgiu principą, kurį jis savo ankstesniame sprendime nurodė kaip būtiną ES veikimui, ir nevengs nepaisyti Teisingumo Teismo sprendimo šiuo klausimu. Tikimasi, kad šiems dviem teismams pavyks greitai išspręsti šį dėl Federalinio Konstitucinio Teismo sprendimo kilusį ginčą ir grįžti prie lojalaus bendradarbiavimo bei abipusės pagarbos, juolab kad Federalinis Konstitucinis Teismas apskritai neginčija ES teisės viršenybės nacionalinės konstitucinės teisės atžvilgiu, – jis tik pasilieka teisę tam tikrais labai retais atvejais atlikti galutinę kontrolę. Situacija, susijusi su 2021 m. spalio 7 d. Lenkijos Konstitucinio Teismo sprendimu, kuriuo kai kurios ES teisės aktų dalys pripažintos nesuderinamomis su Lenkijos konstitucija, yra kitokia. Lenkijos Konstitucinio Teismo nuomone, Teisingumo Teismo bandymas kištis į Lenkijos teismų sistemą pažeidžia konstitucijos viršenybės principą ir Lenkijos suverenitetą. 2021 m. kovo mėn. Teisingumo Teismas konstatavo, kad ES turi teisę įpareigoti valstybes nares nepaisyti kai kurių nacionalinės teisės, net ir konstitucinės teisės, nuostatų. Konkrečiai ES teisėjai nuogąstavo, kad Lenkijos Aukščiausiojo Teismo teisėjų skyrimo procedūra gali pažeisti ES teisę. Tai reikštų, kad Teisingumo Teismas galėtų priversti Lenkiją anuliuoti tam tikras prieštaringai vertinamos reformos dalis. Po šio sprendimo Europos Komisija nedelsdama aiškiai nurodė, kad nacionaliniai teismai, įskaitant konstitucinius teismus, negali keisti pagrindinių Europos teisinės tvarkos principų ir kad ES teisė turi viršenybę prieš nacionalinę teisę, įskaitant nacionalinę konstitucinę teisę. Komisija neatmeta nė vienos turimos galimybės, kad galėtų pasinaudoti sutartimis jai suteiktais įgaliojimais ir užtikrinti ES teisės vientisumą ir vienodą taikymą.

Europos Sąjungos teisę atitinkantis nacionalinės teisės aiškinimas

Visos valstybės institucijos, konkrečiai taikančios teisės aktus ir vykdančios teisėkūrą, siekdamos išvengti ES teisės ir nacionalinės teisės normų konflikto, kurį galima išspręsti taikant viršenybės taisyklę, turi visų pirma remtis ES teisę atitinkančio nacionalinės teisės aiškinimo principu.

ES teisę atitinkančio aiškinimo principą Teisingumo Teismas pripažino ir į ES teisinę tvarką jis buvo įtrauktas palyginti vėlai. Iš pradžių, atsakydamas į nacionalinių teismų paklausimą, Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, kad būtų tikslinga užtikrinti su direktyva suderintą nacionalinių teisės aktų aiškinimą tik tuo atveju, jeigu to prašytų nacionaliniai teismai, o direktyvas atitinkančio aiškinimo pareigą pirmą kartą nustatė 1984 m. Sprendime von Colson ir Kamann (byla 14/83). Šios bylos objektas buvo žalos už moterų diskriminaciją įdarbinant kompensacijos dydžio nustatymas. Vokietijos teisės nuostatose buvo nustatytas tik nepatenkintų teisėtų lūkesčių žalos atlyginimas (ypač kandidatavimo išlaidos), o Direktyvoje 76/207/EEB reikalaujama, kad nacionalinėje teisėje būtų numatytos veiksmingos sankcijos siekiant užtikrinti lygias galimybes darbinantis. Tačiau kadangi šis reikalavimas dėl sankcijų direktyvoje labiau nesukonkretintas, nebuvo galima laikyti šios direktyvos šiuo atžvilgiu taikytinos tiesiogiai, taigi kilo pavojus, kad bus priimtas sprendimas, kuriame, nors bus nustatytas nacionalinio įstatymo prieštaravimas ES teisei, nacionaliniam teismui nebus suteikiama jokio pagrindo nepaisyti nacionalinės nuostatos. Todėl Teisingumo Teismas nusprendė, kad nacionaliniai teismai turi būti įpareigoti valstybės civilinės teisės nuostatas aiškinti ir taikyti taip, kad būtų užtikrintos veiksmingos sankcijos už diskriminaciją dėl lyties. Tik simbolinės kompensacijos nepakanka, kad būtų įvykdytas reikalavimas veiksmingai taikyti direktyvą.

Kaip teisinį ES teisę atitinkančio aiškinimo pagrindą Teisingumo Teismas laiko lojalaus bendradarbiavimo principą (ES sutarties 4 straipsnio 3 dalis). Pagal jį valstybės narės turi imtis bet kurių reikiamų bendrų ar specialių priemonių, kad užtikrintų pagal ES sutartį ar dėl veiksmų, kurių ėmėsi ES institucijos, atsirandančių pareigų vykdymą. Taip pat tai reiškia, kad nacionalinės valdžios institucijos turi suderinti nacionalinės teisės aktų, prieš kuriuos ES teisės aktai turi viršenybę, aiškinimą ir taikymą su ES teisės aktų formuluote ir tikslu (bendradarbiavimo pareiga – Sprendimas Pfeiffer ir kt., sujungtos bylos C-397/01–C-403/01). Taigi, nacionalinių teismų kaip ES teismų vaidmuo yra užtikrinti tinkamą ES teisės taikymą ir laikymąsi.

Ypatinga Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo forma yra direktyvas atitinkantis aiškinimas, pagal kurį valstybės narės privalo įgyvendinti direktyvas. Teisę taikančios institucijos ir teismai, laikydamiesi direktyvas atitinkančio aiškinimo, turi prisidėti prie to, kad atitinkama valstybė šią pareigą visiškai įvykdytų. Direktyvas atitinkančiu aiškinimu siekiama užtikrinti, kad būtų suderinamumas su direktyvomis teisės taikymo lygmeniu ir kad visose valstybėse narėse būtų vienodai aiškinamos ir taikomos nuostatos, kurias reikia perkelti į nacionalinę teisę. Taip siekiama užtikrinti, kad nacionaliniu lygmeniu nebūtų diferencijuojama tai, kas ką tik suderinta ES lygmeniu.

ES teisę atitinkančio nacionalinės teisės aiškinimo ribos glūdi nedviprasmiškoje nacionalinės teisės nuostatų formuluotėje, kurios neįmanoma skirtingai interpretuoti; be to, laikantis ES teisėje įtvirtinto įpareigojimo taikyti ES teisę atitinkantį aiškinimą, nacionalinė teisė negali būti aiškinama contra legem. Tai taikoma ir tais atvejais, kai nacionalinis teisės aktų leidėjas aiškiai atsisako perkelti direktyvą į nacionalinę teisę. Dėl to kilusį ES ir nacionalinės teisės konfliktą galima išspręsti tik prieš atitinkamą valstybę narę pradėjus procedūrą dėl pareigų pagal sutartį nevykdymo (SESV 258 ir 259 straipsniai).

IŠVADOS

Kokį bendrą vaizdą galime susidaryti apie ES teisinę tvarką?

ES teisinė tvarka yra tikrasis Sąjungos pamatas ir suteikia jai teisinės bendrijos pobūdį. Tik sukuriant naują teisę ir ją išlaikant galima pasiekti tikslus, kurie iškelti kuriant ES. ES teisinė tvarka prie to jau daug prisidėjo. Šios naujos teisinės tvarkos nuopelnas yra tas, kad buvo atvertos iš esmės visos sienos, intensyviai prekiaujama prekėmis ir paslaugomis, migruoja darbuotojai ir dėl daugybės tarpvalstybinių sąsajų tarp įmonių Europos vidaus rinka tapo 447 milijonų žmonių kasdienio gyvenimo dalimi. Kitas, šiandien jau istorinis, ES teisinės tvarkos požymis yra jos taikdariška galia. Taikant tokią teisinę tvarką, siekiant tikslo išsaugoti taiką ir laisvę, prievarta – kaip konfliktų sprendimo būdas – pakeičiama teisės normomis, taip sujungiant ir žmones, ir valstybes nares į vieną solidarią bendriją. Todėl ES teisinė tvarka yra svarbi taikos išsaugojimo ir kūrimo priemonė.

ES teisinė tvarka ir ja grindžiama teisinė bendrija gali išlikti tik užtikrinus, kad teisinės tvarkos bus laikomasi ir ji bus saugoma. To garantas yra du ES teisinės tvarkos ramsčiai – tiesioginis ES teisės taikymas ir ES teisės viršenybė prieš nacionalinę teisę. Abiem šiais principais, kurių egzistavimą ir laikymąsi ryžtingai gina Teisingumo Teismas, užtikrinamas visose valstybėse narėse vienodas ES teisės taikymas ir ES teisės taikymo pirmenybė.

Net ir pripažįstant ES teisės netobulumą, jos indėlis į Europos Sąjungos valstybių narių politinių, ekonominių ir socialinių problemų sprendimą yra neįkainojamas.

CITUOJAMI TEISĖS AKTAI

Visus Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimus galima rasti internete (www.eur-lex.europa.eu). Be to, EUR-Lex suteikia jums galimybę nemokamai 24 oficialiosiomis ES kalbomis peržiūrėti:

• ES teisės aktus (ES sutartis, reglamentus, direktyvas, sprendimus, konsoliduotus teisės aktus ir t. t.);
• su parengiamaisiais darbais susijusius dokumentus (pasiūlymus dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų, ataskaitas, žaliąsias ir baltąsias knygas ir t. t.);
• tarptautines konvencijas;
• ES teisės aktų santraukas, kuriose teisėkūros procedūra priimti aktai apibendrinami atsižvelgiant į jų politines aplinkybes.

ES teisės teisinė prigimtis ir viršenybė

ES kompetencija

Teisės aktų poveikis

Pagrindinės teisės

Teisinė apsauga

GALINĖS IŠNAŠOS

⁽¹⁾ Šis pavadinimas nekeičia pozicijų dėl statuso ir atitinka JT ST rezoliuciją 1244/1999 bei Tarptautinio Teisingumo Teismo nuomonę dėl Kosovo nepriklausomybės deklaracijos.

⁽²⁾ 1999 m. buvo priversta atsistatydinti J. Santero vadovaujama Komisija, Parlamentui atsisakius patvirtinti biudžeto įvykdymą. Tada taip pat buvo norima pareikšti nepasitikėjimą Komisija, bet pastangos tą padaryti, – nors pritrūko nedaug balsų, – taip pat žlugo.

⁽³⁾ Gyventojų skaičių ir skaičiavimo metodiką galima parsisiųsti spustelėjus nuorodą https://www.consilium.europa.eu/lt/council-eu/voting-system/voting-calculator/.

⁽⁴⁾ Daugiau informacijos rasite skirsnyje „Valstybių narių atsakomybė už ES teisės pažeidimą“.

APIE ŠĮ LEIDINĮ

„ES teisės abėcėlė“ paskelbta internete adresu https://op.europa.eu/lt/publications.

Europos Komisija
Komunikacijos generalinis direktoratas
Dokumentų rengimo ir tikslinės komunikacijos skyrius
1049 Briuselis
BELGIJA

Rankraštis parengtas 2023 m. kovo mėn.

Liuksemburgas: Europos Sąjungos leidinių biuras, 2023

Šio leidinio turinys nebūtinai atitinka oficialią Europos Sąjungos poziciją. Už jame pateiktą informaciją ir nuomones atsako tik autorius.

Print	ISBN 978-92-76-10138-3	doi:10.2775/387136	NA-03-19-655-LT-C
PDF	ISBN 978-92-76-10124-6	doi:10.2775/580354	NA-03-19-655-LT-N
HTML	ISBN 978-92-76-11133-7	doi:10.2775/11473	NA-03-19-655-LT-Q

© Europos Sąjunga, 2023

Pakartotinio Europos Komisijos dokumentų naudojimo politika įgyvendinama pagal 2011 m. gruodžio 12 d. Komisijos sprendimą 2011/833/ES dėl pakartotinio Komisijos dokumentų naudojimo (OL L 330, 2011 12 14, p. 39). Jeigu nenurodyta kitaip, šį dokumentą leidžiama pakartotinai naudoti pagal „Creative Commons Attribution 4.0 International“ (CC BY 4.0) licenciją (https://creativecommons.org/licenses/by/4.0/). Tai reiškia, kad pakartotinis naudojimas leidžiamas, jeigu tinkamai nurodoma autorystė ir visi pakeitimai.

Leidžiama atgaminti nurodžius šaltinį. Norint naudoti ar atgaminti elementus, kurių autorių teisės nepriklauso Europos Sąjungai, gali reikėti gauti tiesioginį atitinkamų teisių turėtojų leidimą.

 

ES teisės abėcėlė

Europos Sąjungoje sukurta teisinė tvarka formuoja mūsų politinį gyvenimą ir visuomenę. Asmuo nėra tik savo šalies, miesto ar savivaldybės pilietis; jis taip pat yra ES pilietis.

Prof. Klauso-Dieterio Borchardto parengtoje „ES teisės abėcėlėje“ analizuojamos Europos projekto – kaip teisinės tvarkos – ištakos ir raida ir tai yra pavyzdinis informacinis leidinys šia tema.

Jis skirtas suinteresuotiems skaitytojams, kurie norėtų susipažinti su Europos Sąjungos struktūra ir esminiais ES teisinės tvarkos elementais.