EUROPOS KOMISIJA
Briuselis, 2021 05 04
COM(2021) 222 final
KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI IR TARYBAI EMPTY
Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prašymo prisijungti prie 2007 m. Lugano konvencijos vertinimas
EUROPOS KOMISIJA
Briuselis, 2021 05 04
COM(2021) 222 final
KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI IR TARYBAI EMPTY
Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prašymo prisijungti prie 2007 m. Lugano konvencijos vertinimas
1.ĮŽANGA
1.1 Lugano konvencija
2007 m. Konvenciją dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Lugano konvencija) 1 sudarė Europos Sąjunga, Danija, kaip savarankiška Konvencijos Šalis, ir trys iš keturių Europos laisvosios prekybos asociacijos narių (Šveicarija, Norvegija ir Islandija, toliau – ELPA valstybės) 2 .
Sąjungoje jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo sritis reglamentuojama Reglamentu (ES) Nr. 1215/2012 (nauja redakcija išdėstytas reglamentas „Briuselis Ia“). Lugano konvencija atspindi ankstesnę Sąjungos teisės padėtį šioje srityje (Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001).
Lugano konvencija yra vadinamoji dviguba konvencija, kuria reglamentuojama tiek tarptautinė jurisdikcija (t. y. klausimas, ar teismas yra kompetentingas nagrinėti tarpvalstybinę bylą), tiek užsienio teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimas ir vykdymas.
Prie Konvencijos gali prisijungti būsimos ELPA narės ir ES valstybės narės, kiek tai susiję su tam tikromis neeuropinėmis teritorijomis. Pagal Lugano konvencijos 70–72 straipsnius bet kuri kita valstybė, norinti tapti šios konvencijos Susitariančiąja Šalimi, turi pateikti prašymą depozitarui, o jis šį prašymą perduoda kitoms Susitariančiosioms Šalims. Susitariančiosios Šalys turėtų pateikti savo sutikimą ne vėliau kaip po vienerių metų nuo dienos, kurią depozitaras pasiūlė atitinkamai valstybei prisijungti prie šios konvencijos 3 . Depozitaras pasiūlo valstybei prisijungti prie Lugano konvencijos tik jeigu tam vieningai pritarė Susitariančiosios Šalys. Po to, kai prisijungimo dokumentas deponuojamas, Susitariančiosios Šalys gali per nustatytą laikotarpį paprieštarauti. Konvencija įsigalioja tik tarp prisijungiančiosios valstybės ir Susitariančiųjų Šalių, kurios iki pirmos trečio mėnesio, einančio po dienos, kurią buvo deponuotas prisijungimo dokumentas, dienos nepareiškė jokių prieštaravimų.
Išorės kompetencija sudaryti 2007 m. Lugano konvenciją, taigi ir pritarti naujos Šalies prisijungimui ir prieštarauti Sąjungos ir naujos Šalies konvencijos įsigaliojimui priklauso išimtinai Europos Sąjungai.
1.2 Jungtinės Karalystės prašymas
Lugano konvencija Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei (toliau – Jungtinė Karalystė) buvo taikoma iki 2020 m. sausio 31 d., nes ji buvo ES valstybė narė. ES kitoms Lugano konvencijos Šalims pranešė, kad pereinamuoju laikotarpiu, kuris baigėsi 2020 m. gruodžio 31 d., tarptautinių susitarimų, kurių Šalis yra Sąjunga (tarp jų – Lugano konvencija), tikslais Jungtinė Karalystė turėjo būti laikoma valstybe nare 4 .
2020 m. balandžio 8 d. Jungtinė Karalystė pateikė prašymą prisijungti prie 2007 m. Lugano konvencijos kaip savarankiška Šalis. Šis prašymas buvo pateiktas Lugano konvencijos depozitarui 5 . Jungtinė Karalystė pasiūlė išplėsti Konvencijos taikymą Gibraltarui 6 .
2020 m. balandžio 14 d. raštu depozitaras oficialiai perdavė prašymą ir susijusią informaciją Lugano konvencijos Susitariančiosioms Šalims, įskaitant Europos Sąjungą, atstovaujamą Europos Komisijos.
2.KOMISIJOS ANALIZĖ
Atsižvelgdama į Lugano konvencijos pobūdį (žr. 2.1 skirsnį) ir į esamą teisminio bendradarbiavimo su trečiosiomis šalimis sistemą (žr. 2.2 skirsnį), Komisija mano, kad ES neturėtų pritarti Jungtinės Karalystės prisijungimui prie Lugano konvencijos.
2.1 Lugano konvencijos pobūdis
Lugano konvencija atspindi ES tarptautinės jurisdikcijos taisykles ir jos beveik automatinę sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo ELPA valstybių atžvilgiu sistemą 7 . Taigi ES teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo sistemos privalumai taikomi ir šioms šalims, taip pat ES valstybėms narėms tų šalių atžvilgiu. Tokiu būdu labai palengvinama ELPA valstybių civilinėse bylose priimtų sprendimų prieiga prie ES teisingumo erdvės civilinėse ir komercinėse bylose ir atvirkščiai.
Lugano konvencija yra esminis bendros teisingumo erdvės bruožas ir rėmimo priemonė, padedanti palaikyti ES ekonominius santykius su ELPA valstybėmis EEE narėmis. Tokie santykiai su Norvegija ir Islandija grindžiami EEE susitarimu 8 , kuris sujungia ES valstybes nares ir ELPA valstybes EEE nares 9 į vidaus rinką. Šveicarijos ekonominiai ir prekybiniai santykiai su ES reglamentuojami įvairiais dvišaliais susitarimais, pagal kuriuos Šveicarija sutiko perimti tam tikrus ES teisės aktų aspektus mainais už patekimą į ES bendrosios rinkos dalį. Šios aplinkybės bendros visoms dabartinėms Susitariančiosioms Šalims. Šios šalys bent iš dalies dalyvauja ES vidaus rinkoje, apimančioje laisvą prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimą.
Taigi Lugano konvencija remiami ES santykiai su trečiosiomis šalimis, kurių reguliavimo integracija su ES, be kita ko, derinant teisės aktus su ES acquis (dalimis), yra ypač glaudi. Nors prie Konvencijos iš esmės gali prisijungti „bet kuri kita valstybė“ depozitarui pasiūlius ir vieningai pritarus Susitariančiosioms Šalims (žr. pirmiau), ji nėra tinkama bendra teisminio bendradarbiavimo su bet kuria konkrečia trečiąja šalimi sistema. Nuo 1988 m. (kai buvo susitarta dėl pirmosios Lugano konvencijos) prie Konvencijos kaip trečioji šalis prisijungė tik Lenkija, tačiau ji prisijungė prie Konvencijos siekdama įstoti į ES. Iš to matyti, kad Konvencija skirta ne visoms trečiosioms šalims. Be ELPA valstybių EEE narių jokia kita trečioji šalis nėra Konvencijos Šalis. Nuo 2021 m. sausio 1 d. Jungtinė Karalystė yra trečioji šalis, sudariusi įprastą laisvosios prekybos susitarimą, kuriuo sudaromos palankesnės sąlygos prekybai, tačiau į kurį neįtrauktos jokios vidaus rinkos pagrindinės laisvės ir politikos sritys. Konvencija grindžiama dideliu Susitariančiųjų Šalių tarpusavio pasitikėjimu ir yra esminis bendros teisingumo erdvės bruožas, atitinkantis aukšto lygio ekonomines sąsajas, grindžiamas keturių laisvių taikymu.
2.2. Tarptautinė ES bendradarbiavimo su trečiosiomis šalimis civilinės teisenos srityje sistema
ES jau seniai laikosi požiūrio, kad tinkama bendradarbiavimo su trečiosiomis šalimis teisminio bendradarbiavimo civilinėse bylose srityje sistema yra numatyta daugiašalėse Hagos konvencijose, t. y. 2005 m. Hagos konvencijoje dėl susitarimų dėl teismingumo 10 ir 2019 m. Hagos Teismo sprendimų konvencijoje 11 . ES 2005 m. Konvenciją dėl susitarimų dėl teismingumo sudarė 2014 m. 12 2005 m. Hagos konvencija dėl susitarimų dėl teismingumo taip pat yra vadinamoji dviguba konvencija, tačiau ji taikoma tik tais atvejais, kai sutarties šalys yra susitarusios dėl išimtinio teismingumo civilinėse ir komercinėse bylose. 2019 m. Hagos Teismo sprendimų konvencija yra paprasta konvencija, kuria reglamentuojamas tik sprendimų pripažinimas ir vykdymas. Ja nereglamentuojama tiesioginė teismų jurisdikcija.
Laikantis šio požiūrio, 2019 m. spalio 17 d. Politinėje deklaracijoje, kuria nustatomi Europos Sąjungos ir Jungtinės Karalystės būsimų santykių pagrindiniai principai, daroma nuoroda į Hagos konvencijų sistemą 13 ; galimybė Jungtinei Karalystei prisijungti prie Lugano konvencijos nėra paminėta nei Politinėje deklaracijoje, nei jokiame kitame bendrame ES ir Jungtinės Karalystės dokumente dėl būsimų santykių pagrindinių principų. Ji nėra paminėta ir Europos Sąjungos bei Europos atominės energijos bendrijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prekybos ir bendradarbiavimo susitarime, dėl kurio susitarta 2020 m. gruodžio 24 d. ir kuris laikinai taikomas nuo 2021 m. sausio 1 d. 14
Iki pereinamojo laikotarpio pabaigos Jungtinėje Karalystėje buvo taikoma 2005 m. Hagos konvencija dėl susitarimų dėl teismingumo, atsižvelgiant į tai, kad JK buvo ES valstybė narė, o vėliau – į Susitarime dėl išstojimo numatytą pereinamąjį laikotarpį. Nuo 2021 m. sausio 1 d. Jungtinė Karalystė yra savarankiška šios konvencijos
15
Šalis
16
. Taigi ši konvencija apima ES ir Jungtinės Karalystės santykius, patenkančius į jos taikymo sritį. Komisija ketina artimiausiu metu pasiūlyti ES sudaryti 2019 m. Hagos Teismo sprendimų konvenciją. Tuo atveju, jei Jungtinė Karalystė sudarytų šią konvenciją, ji būtų taikoma būsimam teisminiam bendradarbiavimui su ES.
3.IŠVADA
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta pirmiau, Komisija mano, kad Europos Sąjunga neturėtų pritarti Jungtinės Karalystės prisijungimui prie 2007 m. Lugano konvencijos. Europos Sąjungai Lugano konvencija yra vidaus rinkos rėmimo priemonė, susijusi su ES ir ELPA valstybių EEE narių santykiais. Visų kitų trečiųjų šalių atžvilgiu nuoseklia Europos Sąjungos politika siekiama skatinti bendradarbiavimą pagal daugiašales Hagos konvencijas. Jungtinė Karalystė yra trečioji šalis, neturinti konkretaus ryšio su vidaus rinka. Todėl nėra jokių priežasčių, dėl kurių Europos Sąjunga turėtų nukrypti nuo savo bendro požiūrio Jungtinės Karalystės atžvilgiu. Taigi būsimo Europos Sąjungos ir Jungtinės Karalystės bendradarbiavimo teisminio bendradarbiavimo civilinėse bylose pagrindas turėtų būti Hagos konvencijos.
Susiję suinteresuotieji subjektai, visų pirma specialistai, dalyvaujantys sprendžiant tarpvalstybinius sutarčių klausimus, susijusius su Europos Sąjunga, turėtų į tai atsižvelgti rinkdamiesi tarptautinę jurisdikciją 17 .
Šiuo komunikatu Komisija informuoja Europos Parlamentą ir Tarybą apie savo vertinimą ir suteikia jiems galimybę pareikšti savo nuomonę, prieš atitinkamai informuodama Lugano depozitarą.